Apie naujausią Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektaklį „Kosmosas+“ turėtų ką pasakyti daugelis – teatro, muzikos, dailės kritikai, šiuolaikinės vizualinės kultūros tyrinėtojai, edukologai, mokslininkai. Vaikams nuo devynerių metų skirtas spektaklis netelpa į įprastų teatro žanrų ribas, vengdamas tradicinėje scenoje įprasto pasakojimo, dramaturginio konflikto, personažų ir charakterių.
„Kosmosas+“ – metus trukusių intensyvių ir sistemingų tyrimų rezultatas, vaizdo instaliacijų ir animacijų paroda, gyvos muzikos koncertas ir mokslinė bei kultūrinė astronomijos refleksija tuo pat metu. Atsakingą ir kruopštų darbą liudija ilgas spektaklio bendradarbių ir kūrėjų sąrašas, kurio pradžioje – šios naujos visatos spiritus movens – menininkė Kirsten Dehlholm, vadovaujanti vaizdų, garsų, performansų ir instaliacijų laboratorijai Hotel Pro Forma. Kaip ir daugelis šios grupės kūrinių, „Kosmosas+“ – kolektyvinės kūrybos rezultatas, kurio koncepciją Dehlholm sukūrė su Anne Mette Fisker Langkjer, Jesperu Grimstrupu ir Magnusu Pindu Bjerre.
Su danų menininkės Kirsten Dehlholm kūryba teko susipažinti dar 1996-aisiais, dalyvaujant Kopenhagoje vykusiame tarptautiniame simpoziume „Teatras ir tekstas“, kuriame išryškėjo dabar jau bendriniu terminu tapusio postdraminio teatro kontūrai. Ypatingu vizualumu pasižymintys Dehlholm kūriniai domino racionalia, aiškia vaizdinės medžiagos organizavimo logika, netikėtų sugretinimų paradoksais, intelektualinės kūrybos gaivališkumu, sudarančiu išsiilgtą atsvarą vis dar dramblio kaulo bokšte užsisklendusiam jausmus „nudavinėjančiam“ teatrui.
Plačiau su Dehlholm kūryba teko susidurti 1997 m. rengiant Danijos kultūrai skirtą „Krantų“ žurnalo numerį – nekilo abejonių, kad Hotel Pro Forma fenomeną būtina pristatyti Lietuvos kultūrai. Vis dėlto tikroji pažintis ir su menininke, ir su jos kūrybiniais principais įvyko tik prieš porą metų, kai tarptautinių ambicijų menininkės akiratyje atsirado Lietuvos kaimynės Latvija, Lenkija, o netrukus – ir Lietuva. 2013 m. spalį Didžiajame teatre Poznanėje įvyko Richardo Wagnerio operos „Parsifalis“ premjera; su 2011 m. Rygoje pastatytu Dehlholm spektaklio „Karo suma“ vaizdo įrašu Lietuvos nacionaliniame dramos teatre buvo galima susipažinti likus keliems mėnesiams iki „Kosmoso+“ premjeros; kelių recenzijų Lietuvoje sulaukė Richardo Wagnerio operos „Rienci“ pastatymas Rygos nacionalinėje operoje, pradėjęs Rygos – 2014 metų Europos kultūros sostinės renginių paradą.
„Kosmoso+“ scenarijus – mokslinių faktų ir trumpų, kasdienių visatoje nutinkančių reiškinių rinkinys, kurį modeliuojant kartu su režisiere ir jos kolegomis Laura Mortensen, Mortenu Søndergaardu, Anne Mette Fisker Langkjer, Tomu Lagermandu Lundme dalyvavo ir lietuvis Mindaugas Nastaravičius.
Spektaklio visuomeninis, kultūrinis, mokslinis kontekstas – ypač palankus, ir tai akivaizdu spektaklio reikšminėje ir vaizdinėje struktūroje. Labiausiai imponuoja aiški, partitūrą primenanti spektaklio ritmika, kurioje atidžiai išdėstoma faktografinė informacija, vizualinė ir akustinė medžiaga. Visata spektaklyje sukurta iš žemiškų elementų, sumodeliuota iš paprastais veiksmais išgautų formų ir motyvų, atgaivinta šiuolaikinėmis vaizdo atkūrimo ir dauginimo technologijomis.
„Kosmoso+“ naratyvas remiasi trumpomis istorijomis ir teiginiais, kuriais siekiama išgauti tolygiai aktyvų kosminio gyvenimo pulsą, vizualizuojant svarbiausius visatos reiškinius, skatinat juos įsisąmoninti per protagonisto – Tomo 7 (Jurgis Benys) sakomus tekstus. Tiek jo, tiek kitų spektaklio veikėjų – Inžinierių (Elzė Gudavičiūtė ir Paulius Tamolė), Fizikių (Jolanta Dapkūnaitė ir Rasa Rapalytė), Astronomo (Vytautas Rumšas), Matematiko (Remigijus Bučius), Filosofų (Vaiva Mainelytė ir Ramutis Rimeikis) – tariami žodžiai sąmoningai apsaugoti nuo vaidybos: svarbiausia – raiškiai ir aiškiai perteiti faktinę informaciją, kuri žiūrovo sąmonėje atsako sulaukia kartu su vizualiniais ir akustiniais akompanimentais. Aktorių judėjimo trajektorijos spektaklyje – griežtai apibrėžtos, choreografiškos, gestai – sąlygiški, tačiau šis schemiškumas galiausiai sukuria erdvę intelektualinei gyvybei, apsaugo nuo imitacinio teatriškumo.
Ypač reikšminga spektaklio dalis – pasitelkus naujas vaizdo atkūrimo technologijas sukuriamas paralelinis kosmoso vaizdas, nusidriekiantis per visą Lietuvos nacionalinio dramos teatro Didžiosios salės erdvę, kartais „lipantis“ iš scenos, apgaubiantis žiūrovus, panardinantis juos virtualioje artėjančioje ir tolstančioje vaizdinių visatoje. Vaizdo projekcijų autoriai Magnusas Pindas Bjerre ir Birkas Marcusas Hansenas kartu su šviesų dailininku Jesperu Kongshaugu surado fantastiškų analogijų perteikti svarbiausiems visatos kūnams ir reiškiniams – gravitacijai, žvaigždėms, planetoms ir galaktikoms, kiekvieną charakterizuodami atpažįstamais, tačiau išradingumu stebinančiais motyvais.
Vaizdinį spektaklio pavidalą kartu su režisiere ir šviesų dailininku taip pat kūrė Mar Vicens Fuster, Maxime’as Robillard’as ir Anne Mette Fisker Langkjer, kuri taip pat yra ir kostiumų raštų dailininkė, o pačius kostiumus suprojektavo Sandra Straukaitė.
Akustinį kosmosą sukūrė ir scenoje gyvai atlieka žinomi jauni muzikai Ernestas Kaušylas ir Michailas Skalskis. Jų muzika – aktyvus, paveikus spektaklio segmentas, jungiantis spektaklį į savarankišką kūrybinio nuotykio visatą.
Dar pusmečiui likus iki spektaklio premjeros kultūros istorikė Agota Stašytė „Krantų“ žurnalui pasiūlė straipsnį „Astronomija humanitaro akimis“, kuris išspausdintas pirmame 2014 m. žurnalo numeryje. Palankiai susiklosčius aplinkybėms, straipsnį buvo galima iliustruoti spektaklio repeticijų nuotraukomis, o autorės žvilgsnį į žvaigždes papildo premjerinės refleksijos apie naują Lietuvos teatro reiškinį.
