7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Pirmieji naujojo cirko žingsniai

Mintys po „Linksmosios Einšteino laboratorijos“

Kristina Steiblytė
Nr. 11 (1072), 2014-03-21
Teatras
„Linksmoji Einšteino laboratorija“. T. Pikturnos nuotr.
„Linksmoji Einšteino laboratorija“. T. Pikturnos nuotr.

 

Nors premjera įvyko dar vasarą, spektaklį „Linksmoji Einšteino laboratorija“ Lietuvos rusų dramos teatre pavyko pamatyti visai neseniai. Vaikams pasakojama apie fiziką, o pagrindinis veikėjas čia (akivaizdu!) – Albertas Einšteinas. „Linksmoji Einšteino laboratorija“ mintis galėjo pasukti įvairiomis kryptimis. Pavyzdžiui, apie pasikliovimo technologijomis ir vaizduote santykį. Apie žmonijos istorijai svarbius obuolius (pradedant tuo, kurį paragavus buvo lemta išsikraustyti iš rojaus, ir baigiant taip pat prakąstu, puošiančiu ne vieną kompiuterį). Apie mokslo ir religijos santykį: veikti kartu ar vienam prieš kitą. Apie teatrą vaikams apskritai. Arba apie naująjį, šiuolaikinį lietuvių cirką.
Jau ne vienus metus iš eilės „Menų spaustuvėje“ rengiamas festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“, o seniau su naujuoju cirku buvo galima susipažinti ir festivalyje „Life“, tačiau naudotis naujojo cirko priemonėmis pradėjome visai neseniai ir kol kas sukūrėme labai mažai naujojo cirko ar cirką ir teatrą jungiančių spektaklių. Pirmasis toks susidūrimas įvyko 2011 m. „Menų spaustuvėje“, kur kaip programos „Atvira erdvė“ dalis buvo pristatytas kūrybinės grupės „Antigravitacija“ spektaklis „Stebuklingas medis“. Medis, vaizduojamas ant galinės uždangos išklijuotais fluorescenciniais lipdukais, keliavo žonglierių įkūnijamais skirtingais metų laikais. Spektaklyje dominavo žongliravimas, akrobatika, efektingi vaizdai, užgožę ir taip nerišlią istoriją. Nuo tradicinio cirko spektaklis vis dėlto nutolo nelabai toli.
Grupės „KUT-AUT“ spektaklyje „Pakartoti seką“ (2011 m.) taip pat buvo labai svarbi technika. Tiesa, šie jauni žmonės parodė susidomėjimą įvairesnėmis naujajam cirkui nesvetimomis išraiškos priemonėmis (be žongliravimo ir akrobatikos spektaklyje buvo galima pamatyti, pavyzdžiui, šokio). Tačiau ir čia gebėjimas atlikti triuką rodėsi svarbiausias: siužetui, dramaturgijai, veiksmą motyvuojančioms idėjoms spektaklyje vietos buvo skirta mažiau. Viena akivaizdžiausių priežasčių – patirties stoka. Neretai taip nutinka ir režisuoti besiimantiems aktoriams: atlikimas gali būti puikus, bet kuriant spektaklį dar reikia išmanyti (mažų mažiausiai turėti nuojautą), kaip tinkamai tą atlikimą panaudoti. Čia, žinoma, neteigiu, kad naujojo cirko spektakliai turi būti panašūs į tradicinį teatrą ir pritapti prie lietuviškos režisūrinio teatro tradicijos. Vis dėlto jei spektaklyje gali pasidžiaugti tik gerai atliekamais triukais, sudėliotais pagal kokią nors logiką (metų laikų imitavimą ar repeticijos stadijas), tuomet vargu ar prie žodžio „cirkas“ galima rašyti „naujasis“.
Tačiau naujausius šios srities darbus kūrė jau režisieriai, subūrę įvairių atlikėjų komandas. Pernai vasarą įvyko dvi premjeros: „Maja“ bei „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Pirmąjį spektaklį kūrė nemaža kūrybinė komanda. Spektaklyje žongliruojama, atliekama žemės ir oro akrobatika, šokama, gyvai grojama ir dainuojama, pasirodo klounai. Priemonių apstu, o idėja cirku, muzika, šokiu perteikti pasakojimą apie Mają, sužinojus apie spektaklį, pasirodė įdomi, bet ir labai ambicinga. Viskas turėjo priklausyti nuo to, ar jaunam režisieriui Gildui Aleksai pavyks suvaldyti pasirinktas priemones. Deja, Majos istorija, kurią norėta papasakoti, pranyko po numerių, triukų ir išraiškos priemonių gausa: stebint besikeičiančias scenas, gausėjantį atlikėjų būrį liko ne visai aišku, apie ką pasakojama, kaip susiję veikėjai ir ar apskritai turi ryšį spektaklio scenos.
Labiau pavykęs kitas naujojo cirko bandymas „Linksmoji Einšteino laboratorija“. Spektaklis, kaip ir minėtas „Stebuklingas medis“, skirtas šeimai, vaikams. Tai iš dalies yra palengvinimas: vaikus lengvai užburia žongliravimas, akrobatika, vaikščiojimas ant kojūkų, šviesos ir garsai. Tačiau spektaklio režisierė Sigita Pikturnaitė cirku pasinaudojo ne tik tam, kad patrauktų vaikų dėmesį, bet ir norėdama paaiškinti fizikos (taip pat – gyvenimo) dėsnius.
Spektaklyje veikia dviese: Einšteinas (Viačeslavas Mickevičius)ir laborantė Erika(Sandra Latanauskaitė). Jis užsiima cirku, ji – mimė. Galima pasidžiaugti, kad spektaklio trūkumai susiję ne su cirko elementų panaudojimu, o su dramaturgija, taisyklinga kalba bei kai kuriais pasirinktais įvaizdžiais. Manau, šis spektaklis – kol kas efektyviausias mėginimas sujungti teatrą ir cirką. Nors kai kurie triukai atrodė pritempti prie pasakojamos istorijos (žavios smulkmenos visai nereikalingos nei veiksmui, nei fizikos aiškinimui), vis dėlto buvo galima įžvelgti tikrą cirkui būdingų gebėjimų ir teatro išraiškos priemonių jungtį.
Visi šie spektakliai – pirmieji žingsniai įvaldant naują išraiškos formą. Akivaizdu, kad juose dominuoja bandymai pritaikyti scenoje įvairias technikas, įpinant siužeto ir idėjos fragmentus. Todėl spektakliai nuo tradicinio cirko tolsta pamažu. Tai naujuoju cirku susidomėjusių žmonių bandymai pritaikyti scenai įgytus gebėjimus. Be to, matyti, kad cirko kūrėjams bendradarbiavimas su teatralais išeina į naudą. Tiesa, teatro kūrėjai į tokius spektaklius atsineša ir tipines lietuvių teatro problemas (pastaruoju metu bene labiausiai liūdinanti – spektaklio dramaturgija). Bet juk ne visai kokybiškas spektaklis geriau nei ne visai kokybiškas technikos demonstravimas. Tiesa?

 

„Linksmoji Einšteino laboratorija“. T. Pikturnos nuotr.
„Linksmoji Einšteino laboratorija“. T. Pikturnos nuotr.