Taktika be strategijos

Milošo Macoureko pasakos „Sala šešiems tūkstančiams žadintuvų“ veikėjo šeimininkas buvo kur kas griežtesnis. Jis jaunąjį Žadintuvą mušdavo kas rytą, nesvarbu, ar šis suskambėjo laiku, ar per anksti, ar per vėlai, ar netgi šiam ir visai nesuskambėjus. Nelaimingas gyveno žadintuvas, kol sutiko tokius pat nusivylusius kolegas ir iškeliavo į salą, kur visi galėjo skambėti kada ir kaip tik panorėję. Vienas iš šių žadintuvų priklausė „Lėlės“ aktoriui Viliui Kirkilioniui, kurį susirinkusieji į spektaklio „Tiktaktika“ premjerą privalėjo pažadinti patys, kad šis papasakotų, kaip tiksliai viskas vyko.

O vyko viskas labai netiksliai. Pirmą kartą teatro scenoje dirbęs jaunas kino režisierius Mikas Žukauskas nesusidorojo su užduotimi, kurią pats sau ir išsikėlė. Užsibrėžęs iš trijų Macoureko pasakų sukurti inscenizaciją, jis greičiau parašė kelis dialogus atskiroms spektaklio scenoms. Prie pagrindinės istorijos prijungęs pasakas „Apie vandentiekio čiaupą, kuris dainavo operoje“ ir „Kilimas ir vaflių trupiniai“, Žukauskas sukaupė spalvingų personažų kolekciją, bet jos neišnaudojo.

Dailininko Antano Dubros sukurta natūralaus ir neorganiško mastelių susikirtimų erdvė buvo nukrauta tikromis vazoninėmis gėlėmis, kuriomis rūpinosi Čiaupas (Irmantas Jankaitis). Regis, „tikrų“ išmatavimų bute veikė žmogaus dydžio daiktai (kartais net neproporcingi tarpusavyje), o kartkartėmis pasirodydavusi „šeimininko“ ranka praktiškai prilygo dieviškajai, – ne veltui jį minėdamas Čiaupas žegnojosi. Dubros vizualiniai sprendimai iš esmės solidarizavosi su Macoureko pasakomis, – kiekviename buities daikte buvo apgyvendintas žmogus, turėjęs jam suteikti vis kitokį charakterį. Tam buvo pritaikyti ir kostiumai, išryškinantys (charakterizuojantys) atskiras aktorių kūno dalis: galva – žadintuvas, kėdžių ranktūrius atstojusios aktorių rankos ar visą kūną dengiantys kilimo siūlai, – tai galėjo tapti pasiūlymu aktoriaus fizinei raiškai scenoje...

Tačiau nei fizinė raiška, nei personažai scenoje taip ir neatsirado. Nepavykus inscenizacijai, priešais žiūrovus teliko kalbantys daiktai, kurių dialogai buvo sudėlioti greičiau iš situacijų atpasakojimų nei tikrų pokalbių tarp Žadintuvo (Deivis Sarapinas), Čiaupo, Kilimo (Imantas Precas) ir Kėdžių (Indrė Liutkevičiūtė, Almira Grybauskaitė). Kadangi neatsirado gyva diskusija, nuomonės, pozicijos, negalėjo atsirasti ir spalvingi ar juolab kintantys charakteriai – žmonės, kuriais taip nesudėtingai Macourekas savo trumpose pasakose paverčia daiktus.

Sudėtinga būtų kalbėti apie scenų jungimą: geriau pagalvojus atrodo, kad buvo viena scena, kurioje (kad ir kaip būtų paradoksalu) nepakito nei laikas, nei vieta. Bandyta pasakoti istorija stokojo vystymo ir tapo skirtingų Macoureko pasakų įkvėptų vaizdinių virtine, vedančia į nieko nepasakantį finalą. Jame režisierius užbaigia pasakojimą tik apie iškeliaujančius žadintuvus (grįžta į spektaklio pradžią), palikdamas nuošalyje Čiaupo ir Kilimo likimus. Rodydamas vaizdus, atmosferą kurdamas banaliais ir ne visuomet skoningais šviesų sprendimais, režisierius iš esmės pamiršo, kad visa tai turėtų jungti ir plėtoti veiksmas. Čia tikriausiai nepadėjo ir patirtis kine, kuriame daug kas priklauso nuo operatoriaus, o kameros objektyvas gerokai aiškiau nurodo žiūrovui, ką reikia stebėti, ko reikia klausytis.

Gyvybe išsiskyrė muzikinės spektaklio scenos (kompozitorius – Arturas Bumšteinas). Graudinanti Čiaupo arija pagal G.F. Händelio „Lascia ch’io pianga“, o po jos ir taikliai parinkta besiskundžiančio tarno Leporelo „Notte e giorno faticar“ iš W.A. Mozarto operos „Don Žuanas“ pralinksmino ne tik suaugusiuosius, bet, lengvai aranžuotos, pritraukė ir vaikų dėmesį. Čia atsirado kitokios intonacijos, niuansai, spalvos, iš esmės padariusios Čiaupą tiesiog įdomų stebėti scenoje. Lygiai kaip ir trijulės sumąstytas šeimininko žadinimo būdas lengvu regio muzikos ritmu pagal LMP dainą „Darbo diena“ pasirodė artimas ir smagus patiems kūrėjams.

Po spektaklio išliko tik švelnus liūdesys. Ir muzika. Iš tiesų, tiek dailininko, tiek kompozitoriaus darbai „Tiktaktikoje“ pasirodė stipresni už juos panaudoti turėjusio režisieriaus darbo rezultatą. Susižavėję Macoureko vaizdingais pasakojimais, kūrėjai liko užburti susikaupusių vaizdinių gausos ir pamiršo sukurti tvirtą strategiją jiems įveiksminti.