Kovo 21 d. Lietuvos nacionaliniame dramos teatre atsivėrė kosminė erdvė: „Didysis sprogimas šeimai – spektaklis apie Visatos stebuklus“. Režisierė Kirsten Dehlholm kartu su savo komanda naktinį dangų įrašė žiedais uždaroje patalpoje. Ausį kutenant garso bangoms, švytinčios „Kosmoso+“ žvaigždės, planetos, asteroidai ir niekas akinte akino. Didžiulė pasaka, pilna kvantinių fluktuacijų ir iškreipto erdvėlaikio, pasekta kaip paskaita su gausybe vaizdų ir faktų Hotel Pro Forma planetariume.
Už visos šių vaizdų galybės slėpėsi mokslininkai, filosofai, vaikai ir inžinieriai. „Ir vėl. Tu atėjai manęs aplankyti ir visata pasidalino į dvi dalis. Į vieną, kur atėjai manęs aplankyti, ir kitą, kur neatėjai“ (Mėnulio mergaitė) – scenoje, padalintoje į dvi erdves, visata skilo į artimą ir svetimą. Artimoje berniukas, mergaitė bei du inžinieriai smalsiai tyrinėjo pasaulius, svetimoje rimti suaugusieji transliavo informaciją ir su nuostaba žvelgė į nepažįstamą aplinką.
Dėl spalvų, šviesų ir muzikos stiprumo jaučiausi tarsi kino salėje. Galbūt iš tiesų žvilgsnis į kosmosą turėtų žlibinti akis? Kaip įmanoma suprasti dangaus kūnų mastą, supernovos sprogimą ar pulsaro sukinį? Sausas racionalumas, susidūręs su begalybe, kosminiais masteliais ir nematomais reiškiniais, netenka visų savo galių, išgelbsti tik vaizduotė. Spektaklio instaliacijos, muzika, ištirpstanti spalvose, priverčia pajusti nesuvokiamybę. Penki, o gal net šeši pojūčiai taip sudirginami, kad proto balsas laikinai prityla.
Įspūdingų instaliacijų šešėlyje mokslininkai ir filosofai tiesiog išnykdavo. Jupiterio fone, tamsiosios materijos apsuptyje žmonių mintys ir atradimai praskrisdavo banguojančia erdve kaip nematomos kosmoso dulkės: „Mes visi padaryti iš kosminių dulkių“ (Filosofai). Netikėtas bendrumo jausmas, vienio išgyvenimas: „Koks čia gyvūnėlis? O kad žinočiau, kur jis keliauja. Gal jis atrado, kad gyvena apvalioje planetoje, kuri skrieja visata trijų šimtų kilometrų per sekundę greičiu, ir kad mes visi esame iš tos pačios žirnių sriubos?“ (Tomas 7).
Žmogus nėra vienas beribėje erdvėje – jis žvaigždžių vaikas, materijos dalis, virpantys kvantai. Tomas 7, trylikametis berniukas, atradęs visa ko bendrumą, be baimių žėrė skaičius, kūrė planus, ieškojo kontakto su dviem nuobodžiaujančiais inžinieriais. Visi truputį atskiri, truputį nesusikalbantys. Ant kopėčių parimęs astronomas, manijos apsėstas matematikas, gąsdinančios fizikės ir virš žemės pakibę abejingi filosofai skrodė publiką informacija. Mažytė mokslininkų parodija, puikiai atspindinti paprasto žmogaus santykį su nepaprasta ir keista akademikų bendruomene. Kartkartėmis išnyranti Mėnulio mergaitė, Tomo 7 bičiulė, užbaigė sudėtingą, bet kartu žaismingą teatrinę dėlionę.
Kaip skruzdėlytės žmogaus meilės siužetus stebime kosmoso dramą, kurioje sprogsta ir vėsta žvaigždės, gimsta planetos ir milžiniškos galaktikos. „Kosmosas+“ – tai iš matematikos atkovotas gabaliukas visatos, ištrinantis visas ribas. Juk „jeigu kažkas gali atsirasi iš nieko, vadinasi, viskas įmanoma“, – sako Tomas 7.
