Teatras

Gintė Pranckūnaitė

Atsisveikinimas su Antanu Šurna

Lina Klusaitė

Apie Lietuvos nacionalinio dramos teatro projektą „Demokratija“

Kad Lietuvoje demokratija turi trūkumų, seniai nieko nestebina. Jauna šalis dar tik mokosi pilietiškumo abėcėlės, todėl siekis suvaldyti politikų savivalę ir įvesti tvarką čia kartais susiduria su desperatiškomis pastangomis. Su tokiomis pastangomis, regis, susidūrė ir Lietuvos nacionalinio dramos teatro iniciatyva palaikyti jaunus menininkus. Praėjusiais metais vykusio dramaturgijos festivalio „Versmė“ organizatoriai, eliminavę konkursą ir savo nuožiūra atrinkę tris rašančius žmones, pavedė kiekvienam jų sukurti pjesę šmaikščiai maironiška tema „Graži tu, mano brangi tėvyne“. Į teksto kūrimo procesą buvo įtraukti ir aktoriai bei režisieriai. Tai tik dar kartą parodė, kaip rizikinga pirkti katę maiše. Tokiais atvejais rezultato beveik neįmanoma numatyti, o rengėjai gali džiaugtis, kad novatoriškas strategijas taikančios kūrybinės dirbtuvės įvyko. Turbūt tokia yra demokratijos kaina.

Deimantė Dementavičiūtė-Stankuvienė

Tarptautiniam vieno aktoriaus festivaliui „MonoBaltija“ pasibaigus

Gegužės 7–11 d. Kauno kameriniame teatre vyko ketvirtasis tarptautinis vieno aktoriaus festivalis „MonoBaltija“. Festivalyje parodyta 13 spektaklių iš 10 šalių: Lietuvos, Lenkijos, Estijos, Rusijos, Baltarusijos, Suomijos, Armėnijos, Izraelio, Ukrainos ir Didžiosios Britanijos. Kitaip nei anksčiau, šiemetiniame festivalyje, skirtame jo sumanytojo Stanislovo Rubinovo atminimui, nebuvo konkurso. Įteiktas tik žiūrovų simpatijų prizas, jis atiteko aktorei Wioletai Komar už dainininkės Noros Sedlel vaidmenį monospektaklyje „Diva“.

Daiva Šabasevičienė

Rolando Kazlo spektaklis „Menų spaustuvėje“

Kristina Steiblytė

Premjera Nacionaliniame Kauno dramos teatre

Apie kartą, susiformavusią sovietmečiu, kalbama nemažai. Apie kartą, užaugusią laisvoje Lietuvoje, taip pat kalbama. Tiesa, mene jos dar nedaug, bet liko visai nebeilgai laukti, ir tos kartos atstovai patys vis garsiau ims kalbėti apie save. Tarp šių kartų yra dar ir tie, kurie gimė sovietmečiu, buvo auklėjami kaip sovietiniai žmonės (jei ne šeimoje, tai bent išėję į kiemą), o kas tas sovietinis pasaulis, nebesuspėjo pajausti savarankiškai mąstančio žmogaus kailiu.

Marija Ševcova

Įspūdžiai iš trečiojo „Žuvėdros“ rodymo, kurį OKT pristatė festivalio „Sirenos“ programoje

Oskaro Koršunovo režisuotoje „Žuvėdroje“ teatrinės laboratorijos perspektyva akivaizdi nuo pirmųjų spektaklio minučių. Kol žiūrovai renkasi į salę, aktoriai sėdi palei vieną gan siauros spektakliui skirtos erdvės sieną. Vėliau jie imasi savo vaidmenų ir pereina į centrinę, atvirą patalpos dalį, o galiausiai vėl sugrįžta į savo vietas. Kartais jie mimika, lyg aktoriai per repeticiją, sureaguoja į tai, ką kiti personažai sako apie jų personažą arba apie personažą, su kuriuo jiems netrukus teks vaidinti. Pavyzdžiui, Nelė Savičenko, vaidinanti Iriną Arkadiną, kreivai šypteli ir linkteli galva po Treplevo (Martyno Nedzinsko) replikos, kad jo mama yra keistuolė. Būtent Nedzinskas ir parodo šio spektaklio dvilypumą, pagal kurį aktorių reikia atskirti nuo jo vaidinamo personažo. Iš pradžių jis paprašo žiūrovų išjungti mobiliuosius telefonus (aktorius). Tada atsistoja ir eidamas kreipiasi į juos jau kaip į Treplevo pjesės žiūrovus (personažas). Čia, kaip ir kitur, nepriekaištingai pereinama iš aktoriaus į personažą.

Milda Brukštutė

Saaros Turunen spektaklis „Broken heart story (Sudaužytos širdies istorija)“ LNDT

Istorijos apie menininko gyvenimą mane visuomet gąsdindavo tuomet, kai žiūrovui ar skaitytojui suteikiama galimybė pamatyti vieną iš minimų didžio kūrėjo šedevrų (išskyrus biografijas, kuriose matome tikrus tikrų menininkų darbus). Todėl geriausia išeitis dažnai atrodo apskritai nerodyti aptariamos kūrybos rezultato, gilinantis vien tik į patį kūrybos procesą. Tačiau kai menininko temą gvildenančiame spektaklyje aukščiausią įkvėpimo akimirką iš rašytojos sielos gelmių pasigirsta tokios eilutės: „mano širdies daina / tai ekskavatorius ir skalda / tai žuvies pardavimo įmonė / ir menkė šaldyta“, o po to autorę apninka dvasinis pasitenkinimas, supranti, kad čia jau esama kažkokių kitokių, logika nepaaiškinamų dėsnių, kad čia (jokiais būdais!) negalima į nieką žiūrėti pernelyg rimtai.

Daiva Šabasevičienė

Premjera Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Gegužės 14, 16 d. Lietuvos nacionalinis dramos teatras pristatys paskutinę šio sezono premjerą „Demokratija“. Pjesės autorius – sparčiai kylantis dramaturgas Mindaugas Nastaravičius, režisierius – Paulius Ignatavičius, dailininkė – Gintarė Jonaitytė, kompozitorius – Vladas Dieninis. Spektaklyje vaidina Rimantas Bagdzevičius, Algirdas Dainavičius, Algirdas Gradauskas, Tadas Gryn, Elzė Gudavičiūtė, Rimantė Valiukaitė, Toma Vaškevičiūtė.

Lina Klusaitė

Apie Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Gentis“

Įsivaizduokite siužetą: šeima įklimpusi į skolas, todėl dukra už dešimt dolerių parduodama svetimam ūkiui. Ilgai spyriojusis, ten ji įsimyli ją merginusio šeimininko sūnų ir, žinoma, iš didelės meilės pastoja. Po to įvykių grandinės galima nebetęsti, nes viskas rutuliojasi pagal lietuviams gerai žinomą paskenduolės archetipą: šeima jos išsižada, mylimasis apkaltina suviliojimu ir kėslais į aukštesnį statusą, jo motina – paleistuvyste. Galiausiai viskas baigiasi mergelės rauda ant upės slenksčio – visų atstumta už tai, kad mylėjo, ji klausia Dievą, kuo nusikalto ir kodėl šventas jausmas paverčiamas pasileidimu. Tėvui sustabdžius tragišką akimirką, į pasaulį ateina naujas žmogus, atsinešantis gimtyje užkoduotą prakeiksmą. Sakote, kažkur girdėta? Be abejo, taip prasideda ir baigiasi visos elegiškos nelaimingų veronikų istorijos, deja, net ir XXI amžiuje vis dar keistai romantizuojamos. Prie minėto siužeto dar reikėtų pridurti, kad visa tai pasakojama be galo estetiškoje, estetiškoje, skaisčiai, skaisčiai raudonomis rožėmis nuklotoje modernioje (?) scenoje (dailininkė Laura Luišaitytė).

Kristina Steiblytė

Festivaliui „Jauno teatro dienos“ pasibaigus

Pastaruoju metu kalbėti apie jaunus kolektyvus, teatrus nėra labai džiugu. Vos keli sėkmingi bandymai ieškoti savitos kalbos leidžia konstatuoti, kad dažniau ieškoma prieglobsčio valstybiniuose teatruose, kartojant mokytojų estetiką ar koketuojant su žiūrovais pokštavimais ar patrauklia išvaizda. Jaunas teatras, keletą metų pabandęs kurti kitaip, labai greitai pasensta, o kartais debiutuoja jau senas. Regis, trūksta tik drąsos pasipriešinti mokytojui, mokyklai, tradicijai, status quo įsikibusioms institucijoms ar (nepatvirtintais duomenimis) banalių pramogų tetrokštantiems žiūrovams.