7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paskutinį kartą lenkiuosi

Atsisveikinimas su Antanu Šurna

Gintė Pranckūnaitė
Nr. 21 (1082), 2014-05-30
Kinas Teatras
Kadras iš filmo „Herkus Mantas“
Kadras iš filmo „Herkus Mantas“
Apie Antaną Šurną kalbės dar ne vienas draugas ir kolega, o netrukus teatro ir kino žinovai skubės vertinti jo darbų, nagrinėti kūrybinės biografijos vingių. Nėra žmogaus, kuris, matęs aktorių vaidinantį, būtų likęs abejingas ar nepatikėtų tuo, ką išgyveno A. Šurnos herojus. Kone kiekvieną vaidmenį tiek teatre, tiek kino juostoje būtų galima detaliai nagrinėti, ieškoti savitų, tik šiam aktoriui būdingų kūrybos bruožų ir kelti į aukštumas pavydėtiną, nesutramdomą ir didį jo talentą. „Kūrė vaidmenis iš nieko, iš dieviško įkvėpimo“, – sakė į paskutinę kelionę palydėti artimo bičiulio atėjęs režisierius Saulius Vosylius.
 
Netikėtas aktoriaus išėjimas visai teatro bendruomenei tapo skaudžiu smūgiu. Praėjusią savaitę Valstybinis jaunimo teatras paskendo tyloje, atsisveikindamas su tuo, kuris žymėjo šio teatro istorinę pradžią. 1966 m. A. Šurna režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ atliko pagrindinį Romeo vaidmenį. Paskutinis jo vaidmuo – Virdžilas Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje dabar jau simbolišku pavadinimu „Pabaigos pradžia“, sukurtame šių metų vasarį. Tarp šių vaidmenų – ištisas kūrybinis gyvenimas, turtinga aktoriaus asmenybė, apie kurią šių eilučių autorė paprašė papasakoti teatro kolegas.
Aktorius Saulius Sipaitis, vienas artimiausių A. Šurnos draugų, su kuriuo 1958 m. kartu įstojo į tuometinę Valstybinę konservatoriją, dar kartą prisiminė pirmąjį kolegos vaidmenį Jaunimo teatre. A. Šurna neapsidžiaugė gavęs Romeo vaidmenį, jam nepatiko tradicinis jo įvaizdis. Aktorius stengėsi šį veikėją padaryti nors kiek įdomesnį sau pačiam ir įtikino režisierę interpretuoti jį ne kaip dėl meilės mirštantį, bet atvirkščiai – iš jos besityčiojantį jaunuolį. S. Sipaitis pasakojo, režisierė A. Šurnos pasiūlymą priėmė, bet kartą repetuojant spektaklio pabaigoje neiškentusi sušuko: „Antanai, mylėk, mylėk!“
 
Aštuntajame dešimtmetyje miesto gatvėmis dideliu greičiu pralėkus motociklui „Java“, visai galėjo būti, kad jį su nenugalima aistra vairavo jau spėjęs išgarsėti Jaunimo teatro aktorius, kine suvaidinęs Herkų Mantą (1972), teatre – Džimį Poterį „Atsigręžk rūstybėje“ (1967), Vyrą „Trešnių skonyje“ (1971), Kaminską spektaklyje „Škac, mirtie, visados škac“ (1976) ir kitus personažus, palikusius ryškų pėdsaką Lietuvos teatro ir kino istorijoje. Veržimasis į priekį, tikslo siekimas – savybės, apibūdinančios tvarkingą ir drausmningą šio aktoriaus darbą. Nei fizinis skausmas, nei nuovargis nebuvo toks didelis priešas, kaip neaiškus ir nemotyvuotas herojus repetuojamoje pjesėje. Ne paslaptis, kad dažnai A. Šurna pats išsiaiškindavo jam skirto vaidmens esmę arba leisdavosi į ginčus su režisieriumi ir reikalaudavo vienu sakiniu apibrėžti, koks yra jo kuriamas herojus ir apie ką bus spektaklis. Ilgi filosofiniai išvedžiojimai nebuvo būdingi šio menininko kūrybos stiliui, gal todėl, kad kiekvieno vaidmens jis savotiškai bijojo ir norėjo kuo greičiau įveikti: „Arba aš jį, arba jis mane“, – ne kartą yra sakęs A. Šurna.
 
Dramos, komedijos, tragikomedijos, spektakliai jaunimui – plačios kūrybinės amplitudės aktorius vienodai atsakingai žvelgdavo į jam skirtus įvairaus žanro vaidmenis. Ieškant amplua, būtų sunku šį scenos menininką įsprausti į kokius nors rėmus. Artistišką A. Šurnos prigimtį charakterizuodavo herojiniai, psichologiniai vaidmenys, kuriuos lengvai keisdavo komediniai, „velnių priėdę“, kieto būdo personažai. Galima tik nuspėti, kad jam buvo daug mieliau ne vieną kartą vaidinti tą patį Kaminską, nei sutelkti jėgas, pavyzdžiui, Rotmistro vaidmeniui televizijos spektaklyje „Tėvas“ (1990). Sunkiasvorė Augusto Strindbergo dramaturgija iš A. Šurnos, kaip ir iš bet kurio kito aktoriaus, reikalavo nepaprastų dvasinių pastangų. Būtent šią auką jis laikė didžiausiu aktorystės, kaip itin negailestingos profesijos, iššūkiu.
 
Aktorius nesiliovė tikėjęs, kad teatras yra galinga jėga, ir būrys talentingų aktorių scenoje gali pavergti publiką, priversti ją patikėti viskuo, kuo tik panorėsi. Jis buvo idealus partneris tiems, kurie sugebėjo perprasti maištingą jo charakterį, suvaldyti ugningą, save betramdančią sielą. Bet tokių nebuvo daug. Aktorius yra prisipažinęs, kad vienintele jo scenos partnere visam gyvenimui liko aktorė Eugenija Pleškytė (1938–2012). Tačiau šis dviejų stiprių asmenybių duetas, neapsiėjęs be konfliktų ir dramų, reikalautų atskiro pasakojimo. Kitiems A. Šurna buvo patikimas, nepaprastai darbštus ir priverčiantis pasitempti partneris.  
Neįmanoma kalbėti apie A. Šurną ir nepaminėti jo gilaus, per kitus į save nukreipto humoro jausmo. Žavinga autoironija, užslėptas sarkazmas lydėjo kone visus jo sukurtus komiškus personažus. Aktorė Laimutė Štrimaitytė, pirmajame spektaklyje atlikusi Džuljetos vaidmenį, pasakoja, kad aktorius neretai mėgdavo pasišaipyti iš teatro primadonų, tyčia trukdydavo joms susikaupti. Nepraeidavo pro šalį, jei scenos užkulisiuose kuri nors aktorė palikdavo mezginį – A. Šurna, niekam nematant, išmegzdavo savamokslišku raštu vieną kitą eilę ir ramiausiai padėdavo atgal. Aktorė iki šiol prisimena jųdviejų pokalbį apie Herkų Mantą. Ji visada stebėjosi, kaip A. Šurnai pavyko ta scena, kur, filmuojamas stambiu planu, žiūrėdamas į kamerą, prūsų karžygys sako už širdies griebiantį monologą. Kaip įmanoma, išlaikant įtampą, perteikti mintį žmogaus, dėl sunkaus pasirinkimo draskomo į visas puses? Užklaustas Antanas atsakė, kad viskas labai paprasta: „Filmavimo metu kišenėje turiu saują įvairiausių kapeikų. Tyliai, kad niekas negirdėtų, kiekvieną apčiupinėju ir bandau atspėti, ar čia penkios ar dešimt kapeikų. Ir mąstau, ar išeis alaus butelis, ar ne...“ L. Štrimaitytė mano, kad šitokiu atsakymu galėjo būti tikrinamas jos naivumas. Bet rankos nukirsti, kad tai netiesa, neduotų...
 
Visi žinojo, kad A. Šurna nemėgo sentimentų, nors spėjama, kad jo sentimentalumas buvo viena tų savybių, kurią jis atsargiai slėpė. 2008 m. režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Patriotai“ aktorius vaidino smetoninės Lietuvos šviesuolį, idealistą mokytoją Simą Labutį. Salėje įsivyraudavo tyla, kai jo herojus su ašaromis akyse kalbėjo apie artimo ir tautos meilę, apie tikėjimą Tėvyne, kurios šiandien jau nebeatpažįsta. Dar per repeticijas aktorius prašė režisieriaus neslopinti šios scenos ir leisti jam viską išsakyti.
 
Būdamas 74 metų, aktorius Jaunimo teatre kūrė penkis vaidmenis. A. Šurna su užsidegimu repetavo „Pabaigos pradžią“, teigdamas, kad spektaklyje gvildenamos temos teatrui labai reikalingos. Jis tikėjo spektakliu ir savo vaidmeniu. Jo sukurtas Virdžilas – žmogus, nesutinkantis atsisakyti gyvenimo pilnatvės dėl žmonos ligos. Aktorius išsikovojo, kad, prieš pasirodant jo herojui, praūžtų važiuojančio motociklo gaudesys, o pats jis būtų apsirengęs kaip tikras baikeris: su odine liemene, šalmu rankose ir skarele ant galvos.
 
Patyręs kelias operacijas, įveikęs sunkią ligą, aktorius neleido jo gailėtis ir pykdavo už jam rodomą papildomą dėmesį ir rūpestį. Amžius ir sveikatos problemos, kurias galėjai pastebėti užkulisuose, išnykdavo jam išėjus į sceną. Pasak aktorės Aušros Pukelytės, spektaklyje vaidinusios Virdžilo dukrą, aktorius neleisdavo nuolaidžiauti ir reikalaudavo, kad ši netaupytų jėgų ir scenos, kuriose ji muša tėvui į krūtinę, būtų tikroviškos.
 
Įdomu, kad A. Šurna niekada nemėgdavo nusilenkti publikai ir, kad ir ką vaidintų, po paskutinio savo epizodo stengdavosi pirmas palikti sceną. Vienas ryškesnių A. Pukelytės prisiminimų susijęs su paskutinį kartą vaidintu spektakliu „Pabaigos pradžia“. Aktorius po spektaklio jai pasakė: „Viskas, Aušrele, šiandien paskutinį kartą nusilenkiu. Daugiau nebesilenksiu.“ Su humoru ir lengvai pasakyta frazė tapo lemtinga.
Apie aktorių Antaną Šurną jau pasakyta daug ir kartu nepasakyta nieko. Iki galo įvertinti jo reikšmę Lietuvos kultūrai ir teatrui galėsime turbūt tik praėjus ilgesniam laikui. O kol kas lieka žmonės, draugai ir kolegos, kurie atmintyje išsaugos visada energingo, šmaikštaus, provokuojančio ir už tiesą scenoje kovojančio aktoriaus paveikslą.

 

Kadras iš filmo „Herkus Mantas“
Kadras iš filmo „Herkus Mantas“
Kadras iš filmo „Riešutų duona“
Kadras iš filmo „Riešutų duona“
Scena iš spektaklio „Pabaigos pradžia“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Pabaigos pradžia“. S. Sirutavičiaus nuotr.