7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Genties ar gimties istorija?

Apie Agniaus Jankevičiaus spektaklį „Gentis“

Lina Klusaitė
Nr. 16 (1077), 2014-04-25
Teatras
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.

Įsivaizduokite siužetą: šeima įklimpusi į skolas, todėl dukra už dešimt dolerių parduodama svetimam ūkiui. Ilgai spyriojusis, ten ji įsimyli ją merginusio šeimininko sūnų ir, žinoma, iš didelės meilės pastoja. Po to įvykių grandinės galima nebetęsti, nes viskas rutuliojasi pagal lietuviams gerai žinomą paskenduolės archetipą: šeima jos išsižada, mylimasis apkaltina suviliojimu ir kėslais į aukštesnį statusą, jo motina – paleistuvyste. Galiausiai viskas baigiasi mergelės rauda ant upės slenksčio – visų atstumta už tai, kad mylėjo, ji klausia Dievą, kuo nusikalto ir kodėl šventas jausmas paverčiamas pasileidimu. Tėvui sustabdžius tragišką akimirką, į pasaulį ateina naujas žmogus, atsinešantis gimtyje užkoduotą prakeiksmą. Sakote, kažkur girdėta? Be abejo, taip prasideda ir baigiasi visos elegiškos nelaimingų veronikų istorijos, deja, net ir XXI amžiuje vis dar keistai romantizuojamos. Prie minėto siužeto dar reikėtų pridurti, kad visa tai pasakojama be galo estetiškoje, estetiškoje, skaisčiai, skaisčiai raudonomis rožėmis nuklotoje modernioje (?) scenoje (dailininkė Laura Luišaitytė).

Kaip jau turbūt supratote, kalbama apie Kauno nacionaliniame dramos teatre pagal Ievos Simonaitytės romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ sukurtą Agniaus Jankevičiaus spektaklį skambiu pavadinimu „Gentis“. Anot paties režisieriaus, šiuokart jam buvo svarbu išsiaiškinti, ar chrestomatinis lietuvių literatūros „aukso fondo“ kūrinys be postmodernistinių invazijų į patį tekstą šiandien gali būti reflektyvus ir įdomus. Pažiūrėjus spektaklį peršasi tiesmukiškas atsakymas – vargu, jei net pats režisierius jo nereflektuoja iš šiuolaikinio žmogaus perspektyvos. Kyla klausimas, ką minėta istorija Jankevičius apskritai norėjo pasakyti nūdienos žiūrovui. Ar kad nelaimingų meilių bei žmones pagal statusą rūšiuojančių beširdžių esama ir šiandien? O gal režisierius tikėjosi, kad perkėlus naivų, patetišką XX amžiaus pradžios pasakojimą į estetišką, videotechnologijas naudojančią sceninę erdvę universali istorija aktualizuosis savaime? 
Nesinorėtų aiškinti, kas slypi po genties sąvoka, tapusia ideologine priedanga tiek valstybėms (šeima – valstybės tvirtumo pagrindas), tiek atskiriems individams (priklausau šeimai – priklausau sveikai valstybės ląstelei). Neabejoju, kad Jankevičius puikiai susipažino su Simonaitytės kūrinio parašymo aplinkybėmis, tyrinėjimais, išstudijavo galimas genties suvokimo interpretacijas. Jau mokyklos suole mokiniams diegiama, kad Šimonių saga – tai Mažosios Lietuvos epopėja, sujungianti istorines, politines, etines, religines krašto raidos peripetijas. Suprantu, kad neįmanoma į kelių valandų spektaklį sudėti per du šimtmečius nusidriekusios genties istorijos. Jankevičius to ir nesistengia daryti. Vis dėlto romane slypinčio daugiasluoksniškumo inscenizacijoje pritrūksta. Iš daugiabriaunio Simonaitytės kūrinio ištraukęs emocionaliąją Urtės (Gabrielė Aničaitė), pagrindinės pasakotojos Rožės motinos, likimo liniją, režisierius ją paverčia spektaklio ašimi. Pradėdama veiksmą, savo dienoraštyje Simonaitytės prototipas Rožė (Inga Mikutavičiūtė) keliauja po gimtinę, kalbasi su akmeniu, bažnyčios bokštais, galiausiai užklysta į kapines ir prisimena savo šeimos narius: „Visi jie gyvena manyje, ir aš jų neužmiršiu“, „jaučiu, ką jie jautė, tai turi veidą, tas veidas esu aš“. Žvelgdama iš asmeninės perspektyvos, bandydama įsisąmoninti savo kilmę, Mikutavičiūtės Rožė iš tiesų papasakoja ne genties, o savo gimties istoriją. Taip genties pasakojimas jai virsta motinos nelaimingos meilės prisiminimu, žiūrovams – dar vieną paskenduolės versiją pristatančiu graudulingu serialu ašaroms lieti.
Bėda ta, kad šio dominuojančio pasakojimo fone kitos spektaklio linijos tampa pagalbinėmis, paaiškinančiomis ar sukuriančiomis aplinkybes pagrindinei temai. Štai kad ir ekspresyvūs Jūratės Onaitytės močiutės Ilžės intarpai. Mažai ką sakydami apie senuosius Šimonius, jie yra tik informaciniai pranešimai apie pasikeitusį šeimos statusą ir santykius su naująja karta. Ne ką didesnę reikšmę „Gentyje“ įgauna ir kone esminis romano epizodas – Anskio tyčinis namų padegimas, žymintis Šimonių egzistencijos lūžio momentą – nuo šiol visa šeima turės atsisveikinti su bajoryste ir pradėti gyvenimą iš naujo. Deja, būro kailyje. Kad ir kaip Jankevičius stengėsi šį įvykį akcentuoti, ritualizuoti, priversdamas žiūrovus mažų mažiausiai dešimt minučių sėdėti tamsoje ir klausytis įrašyto choro skandavimo, spektaklyje jis reiškia tik tiek, kad Urtė turės „eiti į žmones“ ir kad dėl šios nelaimės yra kaltas Anskis Šimonis, pamynęs krikščioniškus priesakus, kuriuos, regis, pats skelbė. Ir jau visai iš bendro konteksto, mano galva, iškrenta Viliaus (Gintautas Bejeris) ir jo nuolat nėščios vokietės žmonos Etmės (Daiva Rudokaitė) sąmoningai sukarikatūrintos mizanscenos. Sekant režisieriaus logika, jos turėjo parodyti kontrastą tarp vyresniosios Šimonių kartos, vis dar tikinčios senomis vertybėmis, ir naująją kartą reprezentuojančios poros, kuriai šios vertybės nė motais. Net ir priimant tokį režisieriaus sprendimą lieka neaišku, kodėl naujus laikus simbolizuojanti pora atrodo lyg atklydusi iš klojimo teatro – su vainikėliu ir paukščių lizdu ant galvos. Šalia itin stiprių, įtraukiančių Onaitytės aktorinių pasirodymų ar įtaigiai vaidinamų ryškiai romantizuotų Urtės ir Miko (Aleksandras Kleinas) meilės scenų, minėtos poros epizodai atrodo lyg svetimkūnis paviršutiniška vaidyba, kuriamo sąlygiškumo ir įvaizdžio prasme. Beje, įdomi detalė – Bejerio Vilius žiūrovams prisistato prabildamas švaria vokiečių kalba. Jo komišką kelionės namo istoriją žiūrovams verčia pati Rožė. Tai viskas, ką galima pasakyti apie germanizacijos, svetimos kultūros ekspansijos temą.
Šiek tiek gaila, kad spektaklyje liko neatskleista seniesiems Šimonims atstovaujančių Ilžės ir Krizo (Gintaras Adomaitis) linija, galėjusi sukurti priešpriešą jaunajai kartai. Iš Onaitytės Ilžės desperatiškų pranešimų žinome, kad Dievas nusuko savo veidą nuo Šimonių, tačiau nieko nežinome, kas buvo prieš tai, apie jų vertybinius, pasaulėžiūrinius, tikėjimo orientyrus. Konfliktas su jaunųjų vertybėmis išryškėja tik tuomet, kai Etmė užsimoja nugriauti klėtį – Šimonių pasididžiavimą, primenantį bajoriškus laikus, kai šeima dar buvo laisva. Vienu kirvio smūgiu nukirtus klėtį (spektaklyje ją atstoja rąstas), nukertamos ir senųjų Šimonių šaknys. Pasiguodusi, kad kiekvienas rąstas krauju aplaistytas, o Etmė čia viešpatauja, Onaitytės Ilžė baigia savo gyvenimo dienas. Apgailėtinas likimas ištinka ir Adomaičio Krizą, kurio senatvė Etmei tampa tikra kančia.
Nenutoldamas nuo Simonaitytės romane užkoduotų imperatyvų, režisierius Agnius Jankevičius teigia, kad veiksmas lygus atoveiksmiui, vienos vertybės nunyksta ir ateina kitos. Lieka tik gimtyje užkraunama kaltė, už kurią vaikai turės atkentėti. Spektaklio pabaigoje Mikutavičiūtės Rožė suvokia, kad iš savo motinos Urtės ji paveldėjo neišsipildžiusią svajonę apie meilę, kupinas ilgesio ir liūdesio akis, kurias pamatę žmonės išsigąsta. Gražiausia šioje istorijoje turbūt ir yra tai, kad Rožė sužino, kodėl jos gyvenime viskas taip keistai klostosi. Kaip šiame spektaklyje, įšaldžiusiame laiką.
 
 

 

Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Gentis“. D. Stankevičiaus nuotr.