Paskutinį kartą lenkiuosi
Apie Antaną Šurną kalbės dar ne vienas draugas ir kolega, o netrukus teatro ir kino žinovai skubės vertinti jo darbų, nagrinėti kūrybinės biografijos vingių. Nėra žmogaus, kuris, matęs aktorių vaidinantį, būtų likęs abejingas ar nepatikėtų tuo, ką išgyveno A. Šurnos herojus. Kone kiekvieną vaidmenį tiek teatre, tiek kino juostoje būtų galima detaliai nagrinėti, ieškoti savitų, tik šiam aktoriui būdingų kūrybos bruožų ir kelti į aukštumas pavydėtiną, nesutramdomą ir didį jo talentą. „Kūrė vaidmenis iš nieko, iš dieviško įkvėpimo“, – sakė į paskutinę kelionę palydėti artimo bičiulio atėjęs režisierius Saulius Vosylius.
Netikėtas aktoriaus išėjimas visai teatro bendruomenei tapo skaudžiu smūgiu. Praėjusią savaitę Valstybinis jaunimo teatras paskendo tyloje, atsisveikindamas su tuo, kuris žymėjo šio teatro istorinę pradžią. 1966 m. A. Šurna režisierės Aurelijos Ragauskaitės spektaklyje „Romeo ir Džuljeta“ atliko pagrindinį Romeo vaidmenį. Paskutinis jo vaidmuo – Virdžilas Arvydo Lebeliūno režisuotame spektaklyje dabar jau simbolišku pavadinimu „Pabaigos pradžia“, sukurtame šių metų vasarį. Tarp šių vaidmenų – ištisas kūrybinis gyvenimas, turtinga aktoriaus asmenybė, apie kurią šių eilučių autorė paprašė papasakoti teatro kolegas.