Praėjusią savaitę opozicinis rusų dienraštis „Novaja gazeta“ išspausdino garsios teatro kritikės Marinos Tokarevos straipsnį, aptariantį pastarųjų metų Rusijos teatro vadovų patirtį. Pagrindiniu šio straipsnio herojumi tapo Maskvos Majakovskio teatrui vadovaujantis Mindaugas Karbauskis.
Lyderio pasikeitimas – viena iš aštriausių Rusijos teatro kartų kaitos ir psichologinių problemų. Paskutiniais metais Maskvoje atsirado penki nauji vadovai Jermolovos, Stanislavskio, Gogolio, Majakovskio teatruose bei Dramaturgijos ir režisūros centre. Tačiau Borisas Juchananovas iškart uždarė Stanislavskio teatrą remontui, Klimas (Vladimiras Klimenka, – red. past.) skausmingai brėžia savo liniją, Olegas Menšikovas vis dar ieško Jermolovos teatro veido. Du iš „keturiasdešimtmečių plius“ kartos – Kirilas Serebrennikovas ir Mindaugas Karbauskis – pirmąkart startavo kaip lyderiai beveik tuo pačiu metu. Pirmasis, pertvarkęs Gogolio teatrą į „Gogolio centrą“, pavertė jį pirmiausia madingu, daugiažanriu (paskaitos, susitikimai, koncertai, spektakliai, į teatrą pakviesti dirbti kritikai ir propagandistai). Karbauskis, priešingai, susitelkė tik į teatro kūrybą. Treji metai buvo skirti visiškam Majakovskio teatro atsinaujinimui. Rezultatus verta aptarti ir asmeninio režisieriaus Karbauskio, ir paties teatro likimo pasikeitimo požiūriu. Bet svarbiausia, kaip buvo sakoma gūdžiais sovietiniais laikais, – teigiamos patirties požiūriu: sunkus teatro perkūrimas atrodo sėkmingas.
Neseniai Amsterdame pristatytas režisieriaus Ivo van Hove spektaklis pagal rusų kilmės amerikiečių rašytojos Ayn Rand knygą „Šaltinis“ („The Fountainhead“, 1943) susilaukė didžiulio žiūrovų ir kritikų dėmesio. Teatro žinovai šią premjerą vadina šedevru, liaupsina 800 puslapių knygos, kurioje istorija aprėpia daugiau nei dvidešimtmetį ir begales veikėjų skirtingose pasaulio šalyse, inscenizaciją, aktorius ir, žinoma, režisierių.
Šiemetinės „Sirenos“, pristatysiančios vokiečius „Rimini Protokoll“, danus „Hotel Pro Forma“, rusus „Teatr DOC“, į Vilnių atveš ir išgirtąjį olandų „Toneelgroep Amsterdam“ teatro režisieriaus Ivo van Hove spektaklį „The Fountainhead“. Ta proga režisierius sutiko atsakyti į kelis klausimus.
Birželio 20-osios naktį vilniečiai ir vėl buvo pakviesti įprastinę naktinio gyvenimo kultūrą sujungti su kultūringu laiko leidimu meno ar bent meniškuose renginiuose. Poilsiaujantys miestiečiai patraukė į parodas, koncertus, tarpdisciplininius renginius, teatrą. Vieni – tiesiog paslampinėti, o kiti, įsigilinę į programą, – aplėkti miestą pagal savo susidarytą būtinų pamatyti, suvartoti renginių sąrašėlį.
Teatro mėgėjams tokių privalomų renginių buvo ne vienas. Lietuvos nacionalinis dramos teatras kvietė į vieną naujausių savo premjerų – „Kosmosas+“, teatras „Lėlė“ pristatė būsimo spektaklio ištrauką ir supažindino su lėlių teatru suaugusiesiems, „Menų spaustuvėje“ Simona Biekšaitė su kolegėmis iš Norvegijos ir Estijos rodė „Pink Cloud Effect“, OKT kvietė palyginti pradinį ir galutinį „Shopping and Fucking“ variantus, o po Vilniaus gatves su Don Kichotu pasivaikščioti siūlė jaunų aktorių komanda (režisierė Agnija Leonova). Vyko ir daugiau teatro renginių, skirtų įvairiausio amžiaus ir skonio publikai, bet net ir šių, išvardintų, visų aplankyti buvo neįmanoma. Tad noras suvartoti kuo daugiau kultūros neleido tapti slampinėjančiu, atrandančiu flaneur, teko būti skubančiu turistu, turinčiu fiksuoti kuo daugiau per kiek įmanoma trumpesnį laiką.
Lenkiją drebina ne tik politikų pasiklausymo skandalas. Didžiulį atgarsį sukėlė Poznanėje vykstančio „Festiwal Malta “ direkcijos atsisakymas rodyti birželio 27–28 d. numatytą kontroversišką Rodrigo Garcíos pastatymą „Golgota Picnic“. Renginio organizatoriai išsigando galimų neramumų. Spektakliui pasipriešino katalikai, tarp jų Poznanės arkivyskupas metropolitas Stanisławas Gądeckis, tvirtinantys, kad „Golgota Picnic“ įžeidžia Kristų ir tyčiojasi iš religinių jausmų.
Režisierius prancūzų žurnalui „Les Inrocks“ pareiškė, kad su juo nebuvo konsultuotasi: „Negaliu pritarti, kai mus puola krikščionimis apsimetanti fanatikų grupelė.“ Jis pabrėžia, kad visiškai nesutinka su festivalio rengėjų, kuriuos palaikė ir Poznanės miesto vadovai, sprendimu: „Tai pirmas žingsnis link to, kad pradėsime taikstytis su kitais sprendimais ir galiausiai tapsime tų bepročių vergais. Iš tikrųjų jais jau esame. Esame politinės klasės, tų kvailių, kuriuos renkame rinkimuose per kolektyvinės beprotybės aktą, vergais. Bet tai jau kita problema.“
Gegužės pabaigoje Torunėje vyko Tarptautinis teatro festivalis „Kontakt“. Pagrindiniu festivalio prizu apdovanotas spektaklis iš Airijos – Feidlimo Cannono ir Gary Keegano „Blue Boy“, pasakojantis apie prievartą ir žiaurumą katalikiškose vaikų prieglaudose. Šie kūrėjai atsisakė Airijoje populiaraus literatūrą iliustruojančio teatro modelio. Jie remiasi asmeniškomis istorijomis, dokumentinio teatro technika, provokuojančiai naudoja naujas medijas, yra politiškai angažuoti.
Antroji vieta atiteko rusų režisieriui Konstantinui Bogomolovui, jis Torunėje parodė Latvijoje pastatytą spektaklį pagal jaunosios kartos dramaturgės Marinos Krapivinos pjesę „Stavangerio miestas ir apylinkės“. Spektaklis ironiškai pasakoja apie tradicinių ryšių tarp žmonių irimą ir naujų paieškas internete. Trečiuoju prizu apdovanota Oskaro Koršunovo pastatyta Antono Čechovo „Žuvėdra“. Koršunovas gavo ir geriausio režisieriaus prizą.
Specialiuoju „Gazeta Wyborcza“ prizu už įdėmiausią žvilgsnį į dabartį apdovanotas Bosnijoje gimęs kroatų režisierius Oliveris Frljićius. Liublianoje kurtas jo spektaklis „25 671“ pasakoja apie „administracinį valymą“, kurį, žlugus Jugoslavijai, atliko Slovėnijos valdžia. Su šiuo režisieriumi susijęs vienas pernykščių Lenkijos teatro skandalų, kai Krokuvos Senojo teatro direkcija atšaukė Frljićiaus statomos lenkų literatūros klasiko Zygmunto Krasińskio „Nedieviškosios komedijos“ premjerą. Pateikiame Grzegorzo Giedryso pokalbio su režisieriumi, išspausdinto „Gazeta Wyborcza“, fragmentus.
Neįprastas pavadinimas rašiniui apie mirtį – netekome šokio kritikės Vitos Mozūraitės (1960 07 12 – 2014 06 11). Tai nebuvo netikėta – žinojome, kad mirtis labai arti, arti jau keletą paskutinių mėnesių. Stebėjomės Vitos ištverme ir tuo, kaip ji pati ruošėsi paskutinėms gyvenimo akimirkoms.
Kiekvieną pažintis su Vita paveikė savaip. Pažinojau ją daugiau nei tris dešimtmečius ir galiu sakyti, kad jos dėka didelė mano profesinio gyvenimo dalis tapo tokia, kokia yra šiandien – pažymėta šokio ženklu.
Susipažinom Statybininkų kultūros rūmuose, kur XX a. 9-ojo dešimtmečio pradžioj greta repetuodavo klasikinio šokio kolektyvas „Polėkis“ (jame šoko Vita) ir liaudies šokių ansamblis, kurį tuo metu lankiau. Pažintis su Vita nuvedė į Operos ir baleto teatrą – čia „Polėkio“ merginos dalyvaudavo spektakliuose kaip mimanso artistės. Iš Vitos išgirdau pirmuosius klasikinio šokio judesių pavadinimus, spektaklių ir atskirų artistų vertinimus. Ji turėjo aiškią nuomonę ir mokėjo ją argumentuoti. Man atsidūrus sovietų armijoje, Vitos laiškai buvo lyg spektaklių recenzijos – tikslios, blaivios, vaizdingos, perteikiančios ir spektaklio atmosferą, ir jos požiūrį į kūrinį, vaidmenį ar artistą.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bent jau nuo tada, kai man teko su ja susidurti (prieš septynerius metus), visuomet labai vertino kiekį. Šis bruožas atsispindėjo ne tik kasmet priimamų studentų gausybe (čia jau ne jos vienos, o daugelio mokymo įstaigų problema), bet ir darbuose, pirmiausia matuojamuose puslapiais, valandomis, minutėmis ir pan., kuriuos studentams, norintiems gauti diplomą, tekdavo, tenka ir turbūt dar ilgai teks nuveikti. Todėl gal ir nevertėtų stebėtis, kad Vilniaus mažajame teatre pasibaigus festivaliui „Tylos!“, kuris kasmet pristato teatro specialybes baigiančių studentų darbus, sekė dar vienas, jau „Menų spaustuvės“ erdvėje visą savaitę pažindinęs su jaunaisiais (šįkart tik Aido Giniočio vadovaujamų vaidybos ir režisūros kursų) teatro kūrėjais.
Kas dieną, kartais net po du kartus, tai Juodosios, tai Kišeninės salės scenoje pasirodydavo vis tie patys (nors nebūtinai visi) entuziazmu trykštantys jaunuoliai. Rodos, šiuo renginiu pirmiausia mėginta įrodyti, kad jie gali vaidinti bet kiek ir dargi bet ką. Žvelgiant iš šalies šis maratonas gerokai labiau nuvargino ne aktorius, vis dėlto palaikomus ir giminaičių bei draugų dėmesio, ir egzaminų jaudulio, o komisiją, kurios narių veidai kuo toliau, tuo labiau bylojo apie norą žiūrovų salę iškeisti į savo mieląją sodybą ar bent jau balkoną.
Įprasta, kad Beno Šarkos įkurtas Gliukų teatras, kaip, beje, ir jis pats, pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Kartais net ir labai norėdamas gali neatsekti jo pėdsakų. Todėl norėdamas, kad dėl informacijos trūkumo netektų pačiam fantazuoti apie tai, kuo pastaruosius dvejus metus šis kūrėjas užsiima, nusprendžiau jo paties to paklausti.
Tai prasidėjo pastačius pirmąjį spektaklį „Ten būti čia“ pagal Daniilo Charmso kūrinius. Premjera įvyko 1990 m. kovo 22 d., praėjus vienuolikai dienų po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo. Ką gali žinoti, galbūt tai buvo pirma premjera nepriklausomoje valstybėje. Tokio spektaklio gimimą lėmė atėjęs visiškai naujas laikas. Tai buvo savotiško lūžio metas, kai griuvo visos sienos. Spontaniškai atėjo kitoks mąstymas. Tokiomis aplinkybėmis įvyko pirmasis „Ten būti čia“ spektaklis, kuris netrukus ir buvo įvardintas kaip naujo teatro pradžia. Kritikas Egmontas Jansonas parašė recenziją, kuri vadinosi „Oskaro Koršunovo teatras?“ Nors dirbome tuometiniame Akademiniame dramos teatre, mus su bendraminčiais kai kas jau suvokė kaip atskirą teatrą.
Scena iš spektaklio „Ten būti čia“. Nuotrauka iš OKT archyvoScena iš spektaklio „Senė“. Nuotrauka iš OKT archyvoScena iš spektaklio „Hamletas“. D. Matvejevo nuotr.
Gegužės 19–23 d. Vilniaus mažajame teatre tvyrojo jaunatviškos energijos, pakylėtos nuotaikos atmosfera. Teatro fojė, kurios interjerą apipavidalino Antanas Dubra, festivalio dalyviai, žiūrovai bei teatrinės bendruomenės nariai galėjo bendrauti, diskutuoti, susipažinti su stende iškabintais jaunųjų „blogerių“ ir recenzentų atsiliepimais apie spektaklius ir jų parengtais interviu su aktoriais. Gabrielės Tuminaitės įkurtas festivalis, prasidėjęs kaip platforma Lietuvos muzikos ir teatro akademijos diplominiams studentų darbams, išaugo į tarptautinį, pristatantį teatrinius debiutus bei jaunas nepriklausomas Lietuvos ir užsienio teatrų trupes. Šiais metais Aušros Paukštytės organizuotame renginyje buvo parodyta 14 spektaklių. Festivalio programa pasižymėjo stilistine ir žanrine įvairove, jauniesiems teatro kūrėjams aktualių temų bei pasirinktų meninės išraiškos priemonių gausa.
