Lenkiją drebina ne tik politikų pasiklausymo skandalas. Didžiulį atgarsį sukėlė Poznanėje vykstančio „Festiwal Malta “ direkcijos atsisakymas rodyti birželio 27–28 d. numatytą kontroversišką Rodrigo Garcíos pastatymą „Golgota Picnic“. Renginio organizatoriai išsigando galimų neramumų. Spektakliui pasipriešino katalikai, tarp jų Poznanės arkivyskupas metropolitas Stanisławas Gądeckis, tvirtinantys, kad „Golgota Picnic“ įžeidžia Kristų ir tyčiojasi iš religinių jausmų.
Režisierius prancūzų žurnalui „Les Inrocks“ pareiškė, kad su juo nebuvo konsultuotasi: „Negaliu pritarti, kai mus puola krikščionimis apsimetanti fanatikų grupelė.“ Jis pabrėžia, kad visiškai nesutinka su festivalio rengėjų, kuriuos palaikė ir Poznanės miesto vadovai, sprendimu: „Tai pirmas žingsnis link to, kad pradėsime taikstytis su kitais sprendimais ir galiausiai tapsime tų bepročių vergais. Iš tikrųjų jais jau esame. Esame politinės klasės, tų kvailių, kuriuos renkame rinkimuose per kolektyvinės beprotybės aktą, vergais. Bet tai jau kita problema.“
Rodrigo García kiekviename savo tekste bei spektaklyje siūlo pesimistinę, dažnai šokiruojančią tikrovės ir ją aktyviai kuriančių mūsų pačių diagnozę. Pokalbyje režisierius atakuoja katalikybę. Pasak jo, tai „prieglobstis tiems, kas yra nusivylę, nemyli gyvenimo ir žmogaus tokio, koks jis yra, su visomis silpnosiomis pusėmis. Nepriima moters ir vyro tokių, kokie jie yra.“
Rodrigo García – vienas originaliausių, angažuočiausių ir radikaliausių teatro menininkų. Jis yra režisierius, dramaturgas, aktorius, scenografas ir vaizdo menininkas. García gimė 1964 m. Buenos Airėse. Būdamas 22-iejų paliko Argentiną ir apsigyveno Madride, kur 1989 m. įkūrė trupę „Carnicería Teatro“ („Teatras Skerdykla“). Dabar jis gyvena Asturijoje. Garcíą domina tai, ką kiti menininkai ir žiniasklaida apeina arba nutyli.
„Golgota Picnic“ – vienas svarbiausių režisieriaus spektaklių, rodytas daugelyje pasaulio šalių. Visur jis sukėlė daug aistrų – ir susižavėjimo, ir pasipiktinimo. Atsiremdamas į krikščionišką ikonografiją (nuo Francisco Goyos iki Rubenso) režisierius rodo pikniką, kuris kartu yra ir paskutinė dabarties vakarienė. Fizinį aktorių buvimą scenoje paryškina gyva muzika, vaizdo projekcija ir daug rekvizito: minkštas kilimas iš mėsainių bandelių, visą spektaklį valgomas greitasis maistas. Tačiau rekvizitas – ir beprasmiškos gausos, nevaldomo vartojimo simbolis.
Pasaulis spektaklyje iškyla kaip vidinės tuštumos skatinama turėjimo orgija, kurioje žmones įkalina jų pačių dviveidiškumas. Tokioje tikrovėje menas yra tik estetinis priedėlis.
„Golgota Picnic“ stulbina neįprasta kritinės minties, stiprių vaizdų, muzikos ir poezijos jungtimi. Jis ironiškas, obsceniškas, bet siūlo ir scenų, reikalaujančių susikaupimo, sukuria tylaus kontempliavimo galimybę. Režisierius peržengia žanrų konvencijų ribas ir pasinaudodamas teatro galimybėmis kuria fantasmagorišką pragaro viziją, kartu palikdamas distancijos ir savikritikos erdvę.
Rodrigo García sako: „Kiekvienas teatro kūrinys yra gyvenimo išraiška. Gyvenimą suvokiu kaip seką įvykių, prisiminimų, taip pat to, apie ką pamirštame, – faktų, kuriuos išstumiame apimti baimės ar gėdos. Elgiamės gėdingai, bet prisiekiame, kad niekad nepadarėme nieko žeminančio; sąmoningai tai ištriname iš atminties. Paskui tai grįžta meno kūrinio pavidalu ir net nesuvokiame, kas ten yra. Kaip tik todėl menininkas privalo, net prieštaraudamas sau, imtis subtilių ir gėdingų temų. Jis negali jų nutylėti.“
„Golgota Picnic“ draudimas sukėlė didžiulę reakciją ne tik internete, bet ir žiniasklaidoje. Aktyvūs ne tik spektaklio, bet ir jo draudimo priešininkai. Teatro kritikas Romanas Pawlowskis sako, kad atšaukti „Golgota Picnic“ spektakliai – „tai smūgis pasaulietinei valstybei ir bandymas Lenkijoje kurti religinę valstybę. Sprendimas atšaukti rodymą, kad ir kaip jis būtų teisinamas rūpesčiu žiūrovų ir menininkų saugumu, patvirtina, kad Lenkijoje pradeda veikti prevencinė Bažnyčios cenzūra.“
Šį pirmadienį „Gazeta Wyborcza“ išspausdino judėjimo „Kultūros piliečiai“ („Obywatele Kultury“) atvirą laišką Lenkijos Prezidentui Bronisławui Komorowskiui, kurį pasirašė per septynis tūkstančius kultūros ir meno veikėjų, mokslininkų, tarp jų režisierė Agnieszka Holland, filosofė Magdalena Środa, publicistas Jacekas Żakowskis, dailininkas Andrzejus Mleczko, kultūros vadybininkė Agnieszka Odorowicz, kritikė Kazimiera Szczuka. Laiške teigiama, kad „kultūra turi būti ginama nuo cenzūros ir prievartos taip pat stipriai, kaip tėvynė ginama nuo vergijos. Be laisvos kultūros nėra laisvos valstybės.“
Antradienį pranešta, kad Zbigniewo Raszewskio teatro institutas organizuoja visuotinę akciją prieš cenzūrą. Spektaklio vaizdo įrašą parodys Vroclavo, Bydgoščės teatrai ir teatras „TR Warszawa“, Poznanėje ir didžiausioje Varšuvos aikštėje vyks pjesės skaitymai. Sostinėje jį rengia „Teatr Studio“.
