7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Agnė Pulokaitė

Paskendęs formose

Pokalbis su Martynu Lukošiumi

Su Martynu susėdame viename „Lėlės“ cecho kambarių: ant lentynų, darbastalio, palangių čia ilsisi lėlės, dūla poilsį jau užsitarnavusios dekoracijos, paskutinių dailininko potėpių laukia premjerinio spektaklio kaukės. Regis, užsimerksi ir nugirsi jas tyliai šnabždančias. Tik kad tos ramybės klausyti lėlių pasakojimų čia dabar nė su žiburiu nerasi – aplink viskas verda ruošiantis artėjančiam spektakliui „Smėlio žmogus“, kurio premjera įvyks rugsėjo 28 dieną. Norėdami pateisinti kavos pertraukėlę, kalbamės su cecho viršininku Martynu Lukošiumi.

Skaityti toliau >>
Nr. 31 (1092), 2014-09-12  | Teatras
Martynas Lukošius
Martynas Lukošius
Lėlės ruošinys
Lėlės ruošinys
Lėlė
Lėlė
Eskizas „Voro vestuvėms“
Eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Vabalai, eskizas „Voro vestuvėms“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“
Scena iš spektaklio „Voro vestuvės“
Kristina Steiblytė

Ir suprantamai, ir savitai

Pokalbis su „Apeirono“ teatro kūrėjomis

Festivaliuose „Jauno teatro dienos“ Klaipėdoje ir „Tylos!“ Vilniuje, be daugybės kitų jaunų trupių, teatrų, buvo galima pamatyti ir daug kam dar nežinomą „Apeirono“ teatrą iš Klaipėdos. Iki tol negirdėtas (nors ir ne vieną spektaklį sukūręs) teatras sudomino. Apie tai, koks yra ir koks žada būti „Apeironas“ artimiausioje ateityje, kalbamės su šio teatro kūrėjomis Greta Kazlauskaite ir Egle Kazickaite.
 
Vilniuje LMTA studijas baigę jauni žmonės neretai steigia trupes su kurso draugais. Tiesa, tos trupės dažniausiai gyvuoja neilgai. Kaip atsiradote jūs?
Greta Kazlauskaitė: Žmonės, kurie dabar dirba „Apeirono“ teatre, yra skirtingų laidų, mokyklų, vadovų. Apie nuolatinės trupės subūrimą kol kas tik atsargiai svajojame. Sunku ne suburti trupę, o ją išlaikyti vieningą. Tam reikia kiekvieno trupės nario sąmoningumo, brandos ir valios. Jauni žmonės dažniausiai pradeda burtis iš karštligiškos idėjos, o lieka kiekvieno individualizmas. Todėl mes kantriai laukiame stabilumo. Ir dėl to dirbame.

Skaityti toliau >>
Nr. 30 (1091), 2014-09-05  | Teatras
„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
„Uroboras“. V. Liaudanskio nuotr.
Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė. V. Ladygos nuotr.
Greta Kazlauskaitė, Eglė Kazickaitė. V. Ladygos nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Harmonizuoti pasaulį teatru

Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara 2014“ Druskininkuose

Vasarą įvairiuose Europos regionuose vyksta nemažai įdomių renginių. Lietuvoje kultūrinis gyvenimas kol kas daugiausia telkiasi sostinėje. Druskininkuose prieš kurį laiką festivalį organizavo Oskaro Koršunovo teatras, o pastaruosius dvejus metus čia vyksta tarptautinis Rimo Tumino teatro festivalis „Vasara“, jo šeimininkai – SPA „Vilnius“ ir „Eglės“ sanatorija. Festivalio programoje liepos 11– rugpjūčio 9 d. buvo pristatyti spektakliai iš Rusijos, Ukrainos, Lenkijos, Izraelio ir Lietuvos.
 
Kol kas Druskininkuose nėra nė vienos profesionalios aikštelės, kurioje galėtų būti rodomi techniškai sudėtingesni spektakliai – abi pagrindinės minėtų sanatorijų salės suprojektuotos „kultūros namų“ stiliumi. Nors šiųmetėje Druskininkų festivalio programoje – nemažai svečių iš Rusijos, buvo pristatyta ir tai, kuo mes patys galime pasidžiaugti. Gabrielės Tuminaitės organizuotoje off programoje dominavo jaunųjų kūryba. Buvo parodyti keli Vilniaus mažajame teatre vykusio festivalio „Tylos!“ spektakliai – jauni kūrėjai tarytum sujudino visą festivalį.

Skaityti toliau >>
Nr. 30 (1091), 2014-09-03  | Teatras
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Tonino Guerra. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė saulės link“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė saulės link“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Smėlis iš urnų“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Smėlis iš urnų“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Luošys iš inišmano“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
„Luošys iš inišmano“. Nuotrauka iš festivalio archyvo
Ieva Tumanovičiūtė

Pažintis su Lietuvos teatro ateitimi

Iš pokalbių su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos režisūros studentais

Lietuvos teatrą garsina iškilios režisierių asmenybės, todėl teatro profesionalai ir ištikimi žiūrovai laukia naujos ryškių kūrėjų kartos. Šių metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos II režisūros kurso, vadovaujamo režisieriaus doc. Gintaro Varno, studentų pasiekimai ir egzaminų darbai nuteikė ypač viltingai. Tarptautiniame teatro debiutų festivalyje „Tylos!“ parodytas Kamilės Gudmonaitės spektaklis „Sapnas“, teigiamai įvertintas teatro kritikų ir žiūrovų, sulaukė pripažinimo tarptautiniuose festivaliuose Italijoje, o Povilo Makausko spektaklis „Guernica“, smarkiai išsiskyręs akademiniame kontekste, dalyvavo festivalyje Štutgarte. Siūlome susipažinti su jaunųjų režisierių mintimis apie studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, teatrą bei jų kūrybinius darbus.

Skaityti toliau >>
Nr. 29 (1090), 2014-07-23  | Teatras
„Sapnas“, rež. Kamilė Gudmonaitė
„Sapnas“, rež. Kamilė Gudmonaitė
„Guernica“, rež. Povilas Makauskas
„Guernica“, rež. Povilas Makauskas
Kristina Steiblytė

Kad būtų toks, koks savaime yra

Pokalbis su teatro akliesiems kūrėja Karolina Žernyte

Pasikalbėti su Karolina Žernyte susitikome vieną karščiausių šios vasaros dienų Trakuose – pusiaukelėje tarp Vilniaus ir Semeliškių, kur vasarodama ji ruošiasi naujiems darbams. Karolina Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje mokėsi aktorių lėlininkų kurse, porą metų dirbo Kauno lėlių teatre, o dabar režisuoja: praėjusių ir šių metų pavasariais stačiusi spektaklius Rusijoje, šiuo metu ji planuoja būsimus projektus ir Rusijoje, ir Lietuvoje.

Skaityti toliau >>
Nr. 28 (1089), 2014-07-16  | Teatras
Karolina Žernytė. K. Steiblytės nuotr.
Karolina Žernytė. K. Steiblytės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaboršinaitės nuotr.
„Bitinėlio pasakos šešiems pojūčiams“. M. Šaboršinaitės nuotr.
„Gegužės naktis“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
„Gegužės naktis“. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Aušra Kaminskaitė

Patogumai, užmigdantys maištą

Dar kartą apie Kazio Binkio „Atžalyną“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Kritikų ne itin palankiai įvertintas Jono Vaitkaus spektaklis pagal Kazio Binkio to paties pavadinimo pjesę „Atžalynas“ vis dėlto tapo nepaprastai populiarus tarp žiūrovų. Nostalgija yra nostalgija, o minėta pjesė pasirodė esanti tokia žavi, kad ne taip svarbu, kaip ji pastatyta ir atlikta – lietuviams gera prisiminti pažįstamus personažus ir džiaugsmingai patikėti, kad jų vaikų karta visus atves į geresnį rytojų.

 
Dar kartą kalbėti apie „Atžalyną“ norisi jau dėl to, kad šiame spektaklyje didžioji vaidmenų dalis atiduota (dabar jau) buvusiems, neseniai Lietuvos muzikos ir teatro akademiją baigusiems Jono Vaitkaus studentams. Būtent todėl čia atsiranda du „Atžalyno“ planai: pirmas – pjesėje papasakota istorija apie augantį jaunimą, kuris susiduria su ne visuomet juos palaikančiais suaugusiaisiais, su visuomenės taisyklėmis ir nusistatymais; antras – auganti teatro karta, kuri po kiek laiko turės stoti į spektaklyje drauge vaidinančių Sauliaus Balandžio, Viktorijos Kuodytės, Vytauto Anužio ir kitų vietas. Greta tokios nuo scenos pasigirdusios žinutės norisi prisiminti spektaklio pabaigą – po Jasiaus pakilimo lėktuvu į dangų staiga ant žemės nukritusią juodą uždangą, užklojusią visą sceną. Tokia tad mūsų laukia ateitis?

Skaityti toliau >>
Nr. 28 (1089), 2014-07-15  | Teatras
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Atžalynas“. D. Matvejevo nuotr.
Juras Tarava

Ką reiškia „REC: on stage“?

4-oji tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija

Nesunku rasti sąrašą filmų – teatro pjesių ar miuziklų ekranizacijų, gausu filmų, pasakojančių teatro aktorių istorijas arba net vaizduojančių įvykius teatro scenoje ar užkulisiuose. O ar galime pačioje scenoje pamatyti spektaklį pagal kino scenarijų? O gal – apie kino žvaigždę? Pastatytą pagal nebyliojo kino, o gal trilerio principus? Kuo tai skiriasi? „Visų pirma – daug sudėtingiau rasti tokių kūrinių teatro scenoje sąrašą“, – sako ketvirtąkart Vilniuje vyksiančios Tarptautinės jaunųjų teatro kritikų konferencijos rengėja Viktorija Ivanova. 
Kasmetinėje konferencijoje pristatomi pranešimai skirtingomis temomis, jaunieji užsienio svečiai supažindinami su Lietuvos teatro panorama ir teatro kūrėjais, vyksta formalios ir neformalios diskusijos. Šiemet čia viešės du garbingi svečiai: konferenciją pradės prancūzų teatro teoretikas Patrice’as Pavis, jis skaitys paskaitą apie kūrinio inscenizavimo galimybes ir pavyzdžius, o antrąją renginio dieną kūrybines dirbtuves konferencijos dalyviams ves švedų teatrologas Willmaras Sauteris.

Skaityti toliau >>
Nr. 27 (1088), 2014-07-10  | Teatras
Patrice Pavis
Patrice Pavis
Willmar Sauter
Willmar Sauter
Helmutas Šabasevičius

Šokio impulsai: kūryba ir saviraiška

„Kūrybinis impulsas“ Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre

Lietuvos choreografijos tapatybė pastaraisiais metais skleidžiasi dviejose erdvėse – šiuolaikinio šokio formas prodiusuoja ir globoja „Menų spaustuvė“, o jau trečią kartą vykdomą projektą „Kūrybinis impulsas“ (jo sumanytojas – dabartinis baleto trupės meno vadovas Krzysztofas Pastoras) puoselėja Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras.
 
Festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“ buvo pristatytas gana gausus ir įvairus šiuolaikinės choreografijos, lietuvių kuriamos ir namuose, ir svetur, derlius, o trečiojo „Kūrybinio impulso“ rezultatai, atspindintys klasikinio baleto artistų savarankiškos kūrybos pastangas, parodyti liepos 2 d. Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre vykusiame vakare, kuris simboliškai užbaigė didžiausio Lietuvos teatro sezoną. Šių metų „Impulsai“ – aštuonios skirtingos kompozicijos, sukurtos remiantis skirtinga patirtimi, skirtingomis režisūrinėmis ir plastinėmis strategijomis.

Skaityti toliau >>
Nr. 27 (1088), 2014-07-08  | Šokis  | Teatras
„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. D.I. Evanso kompozicija „Violetinė rapsodija“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. Ž. Baikštytės kompozicija „Pomeriggio“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. U. Bareišytės kompozicija „Panaktinis ir skalbėja“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. K. Chlebinsko kompozicija „Pario teismas“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. M. Rimeikio kompozicija „Adagio styginiams, op. 11“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
„Kūrybinis impulsas“ III. E. Stundytės kompozicija „Vogue“. M. Aleksos nuotr.
Gražina Mareckaitė

Antano Vengrio (1912–2014) fenomenas

 

Apie Antano Vengrio iškilius darbus teatrologijos ir ypač teatro istorijos srityje nemažai rašyta. Jo nuveiktų darbų sąrašas įspūdingas jau vien tik savo kiekybe, bet kaskart toje netrumpoje įvairių teatrinės tematikos kūrinių virtinėje atrandi vis naujų privalumų. Vienas iš elementariausių – tai laiko argumentas: pradėjęs savo kūrybinę-mokslinę veiklą dar prieškario Lietuvoje, gyvenęs ir kūręs kartu su seniai jau legendomis tapusiomis asmenybėmis, Vengris buvo neįkainojama gyva jungtis tarp „anos“ ir „šios“ Lietuvos, tiltas per tarpeklį, kurį, pasirodo, vėlesnėms kartoms ne taip paprasta peršokti... Sunku patikėti, kad mūsų bendradarbis, bičiulis, kolega buvo pažįstamas, tarkime, su „carinių laikų“ artistu Konstantinu Glinskiu, kad girdėjo jo gyvą žodį ir balsą, kad pažinojo „priešistorinį“ režisierių Juozą Vaičkų, Andrių Oleką-Žilinską ir bendravo, netgi polemizavo su Baliu Sruoga, lankė jo teatro seminarą. Legendos, legendos, legendos... Teatro sferoje, kur visas menas paremtas gyvo žmogaus buvimu, jos ypač gajos ir svarbios. Bet ir pats Antanas Vengris jau buvo perėjęs į „legendų“ pasaulį – bent jau taip turbūt atrodė jaunajai Lietuvos teatralų kartai. Kas kita, kai minime kokio nors kultūros žmogaus šimtmetį – studijuojami jo raštai, sena spauda, ieškoma naujų faktų, džiaugiamasi, kai pavyksta atrasti ką nors nauja... Tačiau „gyvas“ šimtmečio minėjimas atrodo labai neįprastai, beveik neįtikėtinai: juk galėtum aplankyti, pasikalbėti, priminti, sužinoti... Kiek tokių neišnaudotų „deimantų“ dar turime savo aplinkoje, jau ir patys po truputį jais virsdami...

Skaityti toliau >>
Nr. 27 (1088), 2014-07-07  | Teatras  | In memoriam
Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.
Antanas Vengris. 2002 m. S. Jakubausko nuotr.
Kristina Steiblytė

Apie meilę ir grožį

Scenografijos ir marionečių paroda VDA galerijoje „Akademija“

VDA galerijoje „Akademija“ birželio 30 d. atidaryta scenografijos ir marionečių paroda. Jos eksponatai skirti spektakliui „Leili ir Medžūnas“, kurio premjera įvyks maždaug po pusės metų Baku, Tarlan Gorchu marionečių teatre. Vėliau planuojama šį spektaklį atvežti ir į Lietuvą. 
Spektaklis statomas pagal seną arabų legendą apie Leili ir Medžūną. Vos susipažinę jie iš karto pamilo vienas kitą. Medžūnas, kurio tikrasis vardas – Kaisas, pametė galvą dėl Leili ir buvo imtas pravardžiuoti bepročiu – Medžūnu. Leili tėvas neleido dukteriai tekėti už bepročio ir ištekino ją už kito. Medžūnas atsiskyrė nuo bendruomenės, rašė eiles apie savo meilę ir bendravo tik su gyvūnais. Ši istorija turi kelias pabaigas, bet visose abu įsimylėjėliai miršta. Pasakojimas apie Leili ir Medžūną jau VI a. buvo populiarus tarp arabų poetų. XII a. pabaigoje Nizami Ganjavi parašė poemą apie įsimylėjėlius, o XVI a. šią istoriją užrašė meilės lyrikas Mohammadas Fuzuli. Jo tekstas tapo Uzeyiro Hajibeyovo operos (pirmosios arabiškos operos, pastatytos 1908 m.) pagrindu. Spektaklį apie šią meilės istoriją, remdamasis tiek opera, tiek Fuzuli tekstu, tiek Sufi filosofija, statyti sumanė Rezo Gabriadze mokinys T. Gorchu. Bendradarbiauti pasikvietė draugą ir bendramokslį, skulptorių Tengizą Khalvashi iš Gruzijos. Prie kūrybinės grupės prisijungti buvo pasiūlyta ir Julijai Skuratovai, kuri subūrusi darbščių ir talentingų žmonių komandą padėjo įgyvendinti T. Gorchu sumanymus.

Skaityti toliau >>
Nr. 26 (1087), 2014-07-01  | Teatras
D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
D. Petniūnaitės nuotr.
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas