7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Užstrigę laike

LMTA vaidybos ir teatro režisūros laidų diplominiai spektakliai „Menų spaustuvėje“

Milda Brukštutė
Nr. 23 (1084), 2014-06-13
Teatras
„Belgrado trilogija“. K. Žičkytės nuotr.
„Belgrado trilogija“. K. Žičkytės nuotr.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija, bent jau nuo tada, kai man teko su ja susidurti (prieš septynerius metus), visuomet labai vertino kiekį. Šis bruožas atsispindėjo ne tik kasmet priimamų studentų gausybe (čia jau ne jos vienos, o daugelio mokymo įstaigų problema), bet ir darbuose, pirmiausia matuojamuose puslapiais, valandomis, minutėmis ir pan., kuriuos studentams, norintiems gauti diplomą, tekdavo, tenka ir turbūt dar ilgai teks nuveikti. Todėl gal ir nevertėtų stebėtis, kad Vilniaus mažajame teatre pasibaigus festivaliui „Tylos!“, kuris kasmet pristato teatro specialybes baigiančių studentų darbus, sekė dar vienas, jau „Menų spaustuvės“ erdvėje visą savaitę pažindinęs su jaunaisiais (šįkart tik Aido Giniočio vadovaujamų vaidybos ir režisūros kursų) teatro kūrėjais.  
Kas dieną, kartais net po du kartus, tai Juodosios, tai Kišeninės salės scenoje pasirodydavo vis tie patys (nors nebūtinai visi) entuziazmu trykštantys jaunuoliai. Rodos, šiuo renginiu pirmiausia mėginta įrodyti, kad jie gali vaidinti bet kiek ir dargi bet ką. Žvelgiant iš šalies šis maratonas gerokai labiau nuvargino ne aktorius, vis dėlto palaikomus ir giminaičių bei draugų dėmesio, ir egzaminų jaudulio, o komisiją, kurios narių veidai kuo toliau, tuo labiau bylojo apie norą žiūrovų salę iškeisti į savo mieląją sodybą ar bent jau balkoną.
Tokios mintys nėra vien tik kažkoks išgvėrimas. Net ir labai stengiantis, nė per vieną spektaklį nepavyko išlaikyti dėmesį ilgiau nei dešimt minučių: tiek laiko pakanka, kad „pagautum“ naujus aktorių vaidmenis ar režisieriaus užmačias. Charakteris, nieko neslepiant, paklojamas visas iš karto, o ir įtampa neauginama, ji tiesiog prireikus atsiranda, ir net miegodamas pastebėsi kada – aktoriai tuomet pradeda išties garsiai rėkti. Džiugu buvo konstatuoti, kad juoktis jiems sekasi gerokai natūraliau negu verkti, – galbūt tai galima laikyti bent jau laimingo asmeninio gyvenimo, o gal net ir kurso draugiškumo ženklu.
Išskirti kurio nors aktoriaus negalėčiau. Pastebėjau, kad tai, kas krenta į akį, nėra kokie nors kitus kurso narius pralenkiantys aktoriniai gabumai. Tai veikiau tiesiog įsimintinesni veido bruožai, balsas ar panašiai, o tokie dalykai, manau, bent jau šį kartą, nėra svarbūs. Pagrindinis šio kurso, kaip ir jų pirmtakų, „Atviro rato“, privalumas – gebėjimas būti kolektyve, vienas kito pajauta. O pasvarstyti, prapuls jie dėl to kaip individualūs aktoriai ar ne, veikiausiai bus dar galybė laiko. Pirmiausia todėl, kad skubėti nėra kur – kasmet aktorių diplomus gauna daugybė jaunų žmonių. Nėra taip, kad teatrams tektų „tenkintis tuo, kas yra“ ir kviestis vaidinti negabų šios profesijos atstovą.
O naujų režisierių jau senokai nekantriai laukia dauguma vienaip ar kitaip teatrui prijaučiančių žmonių, tad į šią profesiją taikančių studentų diplominius darbus buvo kiek sunkiau žiūrėti ramiai, nepuoselėjant jokių bereikalingų vilčių. Smulkiai šiame tekste dėstyti, kas ką padarė ir ko nepadarė, manau, neverta. Pakanka to, kad nepasirodė, jog nors vienas iš jų turėtų (ar bent jau norėtų) ką pasakyti. Apsiribota vangiu literatūros perkėlimu į sceną nesuteikiant galimybės bent jau suprasti, kodėl režisierius pasirinko vieną, o ne kitą kūrinį. Dėl šių priežasčių pristatyti spektakliai atrodė veikiau kaip režisuojančių aktorių, o ne režisierių darbai. Kadangi šalia jaunųjų kūrėjų buvo parodyti ir jų dėstytojų (Aido  Giniočio, Agniaus Jankevičiaus ir Ievos Stundžytės) darbai, beveik nekilo klausimų, kodėl kas nors turi ar neturi ką ir kaip pasakyti.
Atsargus kartojimas buvo pagrindinis šių jaunųjų kūrėjų braižas. Antai režisierė Agnė Leonova į savo spektaklį „Ar aš Don Quixote’as?“ įtraukė net du jau žinomus aktorius – Ainį Storpirštį ir Dovydą Stončių, matyt, turėdama kažkokių rimtų motyvų. Tačiau žiūrint šį kūrinį paaiškėja, kad Storpirštis buvo pakviestas dėl anksčiau vaidintų panašių herojinių vaidmenų. Aktoriaus neišvydome bent kiek kitokio, na, o Stončiaus galbūt prireikė tam, kad buvusiam kurso draugui vaidinti būtų linksmiau.
Kiek įdomesnis pasirodė Gildo Aleksos darbas pagal Bljanos Srbljanovič pjesę „Belgrado trilogija“. Tenka pripažinti, kad šis spektaklis, kaip ir visi, – perdėm literatūriškas. Tačiau Srbjanovič pjesė bent jau leido aktoriams kurti kiek įdomesnius, ne tokius paviršutiniškus vaidmenis. Be to, trys viena po kitos einančios skirtingos istorijos padėjo kūrėjams išlaikyti gyvesnį spektaklio tempą, neleido per daug nukrypti į lankas. Tačiau ir tai nėra taisyklė – režisierės Eglės Kižaitės spektaklį „Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“ taip pat sudaro kelios skirtingos istorijos, tačiau jos visos buvo papasakotos beveik vienodai.
Kažkelintą šio diplominių maratono dieną pamaniau, kad gal daugiau naudos būtų tuomet, jei kiekvienam pilną spektaklį stačiusiam režisieriui būtų leista pasireikšti ne ilgiau kaip dešimt minučių, kartu ir aktoriams nepaliekant kitos galimybės, kaip tik sukoncentruoti visus savo gebėjimus. Kažin ar kuris nors iš jų būtų radęs tam tinkamą atkarpą šiuose pristatytuose darbuose. Galbūt, nebelikus laiko tuščiam pasižodžiavimui, gimtų ir kas nors savitesnio. To paties linkėčiau ir teatrologų diplominiams darbams – jeigu ketverių metų išmintį tektų sudėti ne daugiau kaip į vieną puslapį, manau, daug kas norėtų (ir gal ne be reikalo) jį perskaityti.

 

„Belgrado trilogija“. K. Žičkytės nuotr.
„Belgrado trilogija“. K. Žičkytės nuotr.
„Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“. K. Žičkytės nuotr.
„Atleisk jiems, jie nežino, ką daro“. K. Žičkytės nuotr.
„Ar aš Don Quixote’as?“. K. Žičkytės nuotr.
„Ar aš Don Quixote’as?“. K. Žičkytės nuotr.