„Šalių šalikai, kraštų karstai“. P. Sadausko nuotr.
Įprasta, kad Beno Šarkos įkurtas Gliukų teatras, kaip, beje, ir jis pats, pasirodo netikėtai ir netikėtai išnyksta. Kartais net ir labai norėdamas gali neatsekti jo pėdsakų. Todėl norėdamas, kad dėl informacijos trūkumo netektų pačiam fantazuoti apie tai, kuo pastaruosius dvejus metus šis kūrėjas užsiima, nusprendžiau jo paties to paklausti.
Atrodo, kad pradėjote daug rečiau lankytis Vilniuje. Ar pastaruoju metu sostinėje buvo galima išvysti jūsų darbų?
Paskutinis mano teatro pasirodymas Vilniuje buvo prieš porą metų vykusioje kultūros naktyje. Praėjusiais metais joje buvo tik mano fotografijos projektas – „Mano krapštukas prieš jūsų stikliukus“.
Tačiau visai išnykęs iš Vilniaus nebuvau. Buvo surengta mano paukščių paroda Seimo restorane, pavadinimu „Paukščių lesykla seimo restorane“. Pristačiau ją mažyčiu performansu apie skraidymą su Molotovo kokteiliais. Keista tik, kad Seimas tos informacijos niekur neskelbė. Gal pavadinimas „užblokavo“... Nors patys seimūnai paprašė šios parodos, pamatę mano paukščius Palangoje, Antano Mončio namuose-muziejuje. Man labai nepatiko jų galerijos ir kitos „normalios“ erdvės, bet vos tik įėjęs į restoraną nudžiugau: iš karto pamačiau paukščius, žiūrinčius, kaip seimūnai lesa savo restorane.
Į visa tai žiūrėjau kaip į komiksą. Visada sakiau, kad šokis ir restorane ant stalo yra šokis. Niekada netroškau savo darbų eksponuoti panašiose erdvėse, bet juk visi norime būti ten, kur mūsų laukia... Galėčiau tuos paukščius eksponuoti visur. Gal net būtų įdomu iškabinti juos visų Vilniaus teatrų ir galerijų tualetuose. Tik gaila darbų saugotojų, kurios ten turėtų sėdėti, joms turbūt būtų nuobodu.
Vilniuje dar buvote surengęs pasirodymą Charles’o Bukowskio knygos „Sriuba, kosmosas ir ašaros“ pristatymui. Ar ketinate ir toliau bendrauti su šiuo autoriumi?
Bukowskis visą gyvenimą bus mano neakivaizdus, bet artimas, geras draugas. Jo eilėraščiai sulips į partitūras įvairiuose mano pasirodymuose, dalį jų net dainuosiu. O kokia nors moteriškė iš žiūrovų būtinai turėtų pašokti ir surikti: „Baikite pagaliau kalbėti visas šitas bjaurybes!“
Ar teko pastaruoju metu dalyvauti užsienio festivaliuose?
Kartu su jaunaisiais Lietuvos skulptoriais dalyvavau „New and Tradition“ festivalyje Danijoje, Silkeborgo meno centre. Ten dariau vieną gyvą skulptūrą ir turėjau du „Kiaurai“ pasirodymus. Kiek kitoks „Kiaurai“ spektaklio variantas buvo tarptautiniame performansų festivalyje Lvove. Strasbūro bienalėje dalyvavau su videoperformansu „Pilka beveik balta“. Taip pat dalyvavau Miunchene, „Skulptūrinių veiksmų“ parodoje. O vienas mano darbas keliauja Helsinkio galerijos MUU organizuojamame tarptautiniame videoperformansų festivalio „Performans vojage 4“ ture.
Neseniai Klaipėdoje įvyko jūsų spektaklio „Išsitrauk kamštį“ premjera. Kaip sumanėte šį spektaklį?
Kokį nors naują spektaklį pirmiausia tiesiog kur nors viešai parodau, žiūriu, kaip reaguoja žiūrovai, kokias klaidas darau ir panašiai. „Išsitrauk kamštį“ jau prieš porą metų kartą taip parodžiau. Tačiau tik šiais metais Klaipėdos dramos teatre įvyko šio (bet jau visai kitokio) spektaklio premjera.
Umberto Eco „Fuko švytuoklėje“ rašoma apie tamplierius, masonus, pasaulio valdymą, energijos kaupimą ir panašiai. Bet štai, moteris tik parodė savo bambą ir tarė: va kur pasaulio centras. Šiuo spektakliu noriu paskatinti išsitraukti kamščius, kad nesprogtume ir neišnyktume. Juk ir vyno ar alaus bačkos pritvinksta, jeigu nenuleidžiamas garas. Noriu pasakyti, kad viską reikia kiek supaprastinti, bet, aišku, ne suprastinti.
Šis spektaklis – man pačiam iššūkis. Jame groju kartu su pačiu savimi. Įrašiau garso takelį grodamas šešiais instrumentais, o pasirodymo metu dar groju tais instrumentais gyvai. Leidžiu garsus ir šneku – kartais daugiau, kartais mažiau. Kas kartą kitaip: pokalbių su draugais juk neatkartoji, jie vis kitokie. „Išsitrauk kamštį“ – tai tokia šnabždesių, klyksmų, giedojimų, pokalbių virtinė, kurią tęsiu, kol krutėsiu.
Pastaruoju metu kyla noras rodyti šį spektaklį tualetuose, nes dėl saugumo negaliu ten eksponuoti paukščių. Tas garsas man visai nemaišytų, dar ir mikrofoniukus pakabinčiau – būtų kaip priedas garso takeliui. Tik nežinia, ar žmonėms netrukdytų susikaupti ir ar nesumaištautų moterys. Aišku, patys savaime tualetai manęs visai nedomintų, bet jie man patinka tuo, kad dažniausiai turi kokį nors fojė.
Ar tai reiškia, kad pavargote nuo įprastų teatrinių erdvių?
Niekada neturėjau ypatingo noro vaidinti teatruose – juose prasta akustika. Labiau norėčiau, pavyzdžiui, bažnyčiose, kitaip sakant, pažinyčiose. Ten akustika nuostabi. Jei tik gaučiau leidimą (jei kas nors galit tai padaryt, būtinai paskambinkit!), tai vilniečiai iškart galėtų pamatyti „Šalių šalikus, kraštų karstus“ Vilniaus katedroje vidurnaktį.
Kadangi nežinia ,ar pavyks (ir kada) šį leidimą gauti, gal galėtumėte trumpai pristatyti ir šią nei vilniečiams, nei kauniečiams dar nematytą savo premjerą?
Statydamas „Šalių šalikus...“ staiga turėjau išvažiuoti į Balį. Ši patirtis labai pakeitė mano požiūrį tiek į teatrą, tiek ir į muziką. Balyje susistygavo visa „Šalių šalikų...“ partitūra. Tai jau ne tiek spektaklis, kiek atnašavimas ar bent jau vaidenimas. Nieko nereikėjo išgalvoti, viskas liejosi savaime.
Visuomet maniau, kad scenografija, kurios dėl prisirišimo prie vietos negalima transportuoti lėktuvu ar autobusu, reiškia bejėgystę. Tačiau šį kartą nebijojau įklimpti į buitį. Kūriau universalų variantą, kad, atsižvelgiant į galimybes, skirtingose vietose jį galima būtų atlikti vis kitaip. Pirmą kartą tiek daug dirbau! Reikėjo įmirkyti molyje penkiasdešimt metrų medžiagos. Tai buvo visa scenos apranga – kulisai, galinė uždanga. Padariau tokią molinę šachtą iki pat lubų. Vienos plokštumos – nėra kur išeiti, slėptis. Ir pats būnu tokios pačios molio spalvos, kaip ir visa išmirkyta uždanga.
Susidūriau ir su tam tikrais apribojimais. Norėjau, kad lašėtų vanduo ir žiūrovų akivaizdoje ištirptų moliniai puodai, tačiau neturėjau tiek lėšų, kad galėčiau įpirkti labai didelę vandens nesugeriančią dangą.
„Šalių šalikuose...“ skamba du itin į akį krentantys varpai, kurie lyg ir įrėmina visą pasirodymą. Kokia jų istorija?
Tai paauksuoti apeiginiai Balio varpai. Visai neplanavau jų turėti, bet kai išgėriau dieviško gėrimo somos, kažkas man pasakė – tau reikia dviejų varpų. Dabar jie skamba „Šalių šalikuose...“ ir nebegali neskambėti. Be jų nebūtų atnašavimo, kaip ir miestas be varpų skambėjimo būtų miręs.
Nesunku pastebėti, kad jums, kaip kadaise ir Antoninui Artaud, Balis paliko gilų įspūdį. Kas baliečių kultūroje jus sužavėjo labiausiai?
Balio kultūra tarytum atgaivino man kažkokią tūkstantmetę atmintį. Induizmas Balyje visiškai nepanašus į Indijos. Tai greičiau senasis Balio tikėjimas, susimaišęs su atkeliavusiu induizmu. Atkeliavę į Balį indai nesupranta jų tikėjimo ir žiūri į juos kaip į kažkokią egzotiką. Nuostabu, kad induizmas neištrynė senojo Balio tikėjimo, o kartu kraupu žiūrėti, ką krikščionybės įnešimas į baltų žemes padarė su mūsų senuoju tikėjimu. Balyje atmintis yra gyva, ji pasireiškia tuomet, kai per religines apeigas baliečiai įeina į transo būseną. Tačiau tai paslaptis ir tabu, čia baigiasi žodžiai.
Tik atsidūręs Balyje supratau, apie ką rašė A. Artaud, kartu pajaučiau ir apie ką kalbėjo Gintaras Beresnevičius savo studijoje „Ekstremalios būklės baltų tradicijoje“. Kai kartu su penkiais šimtais baliečių dalyvavau naktinėse apeigose (buvau priimtas kaip bendruomenės narys, nes mano dukra ištekėjo už Balio šventiko – brahmano sūnaus), tik valios pastangomis pajėgiau susivaldyti ir neįeiti į transą. Po kelių dienų turėjau skristi į Lietuvą, o patyrus transą negalima išeiti iš šventyklos mėnesį ir septynias dienas. Jaučiuosi, lyg būčiau atstūmęs šventą dovaną, todėl privalau ten sugrįžti.
Norintys rugsėjo mėnesį galės apsilankyti mano Balio darbų parodoje A. Mončio muziejuje. Balyje mane buvo apėmusi paišymo karštligė. Visos Balio šokių, spalvų, garsų vibracijos keliavo mano kūnu pasiekdamos pirštų galiukus ir liejosi ant popieriaus ir drobės.
