Teatras

Krzysztofas Warlikowskis apie naują savo spektaklį

Spalio pradžioje Varšuvoje įvyko Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“ („Francuzi“) premjera. Spektaklio pagrindas – septyni Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ tomai. Juos teatro scenai kartu su režisieriumi adaptavo dramaturgas Piotras Gruszczyńskis. Vaidina Magdalena Cieliecka, Agata Buzek, Maja Ostaszewska, Ewa Dalkowska, Mariuszas Bonaszewskis, Maciejus Stuhras, Zbigniewas Malanowiczius, Jacekas Poniedziałekas ir kiti garsūs lenkų aktoriai. Pateikiame spektaklio programėlėje išspausdinto Warlikowskio ir Gruszczyńskio pokalbio fragmentus.

Sigita Ivaškaitė

Klaipėdos jaunimo teatras pristato Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Ledas“

Turiu prisipažinti, pati stebiuosi, kad tai – mano pirmasis tekstas apie Valentino Masalskio vadovaujamą Klaipėdos jaunimo teatrą. Nuo 2012 m. Klaipėdoje gyvuojanti trupė jau spėjo įsitvirtinti Lietuvos teatriniame kontekste, kaip ir susilaukti nemažai dėmesio iš kiekvieno, bent mažiausia dalimi susijusio su scenos menu. 2008 m. surinktas kursas iš pradžių tapo, atrodytų, dar viena jaunų aktorių trupe, bandančia atrasti savo vietą šalies rinkoje. Vis dėlto, priešingai nei kiti kolegos, jie sugebėjo išsilaikyti kartu ir sukurti savo teatrą bei pritraukti į jį kitų kūrėjų, žiūrovų ir meno vertintojų.

Susižavėti Klaipėdos jaunimo teatru labai paprasta. Tereikia bent kartą nuvykti į jų organizuojamą Jauno teatro dienų festivalį uostamiestyje, kad suprastum, kaip jie gyvena. Šiame teatre viskas daroma savo rankomis: ruošiami vaidmenys, statomi spektakliai, montuojama scena, rašomi pranešimai spaudai, spausdinami plakatai, dėliojami grafikai, pasitinkami svečiai ir taip iki begalybės. Jei kuriame nors spektaklyje nepamatysi ant scenos visų trupės aktorių, gali būti tikras, jog jie vis viena yra įtraukti ir dirba užkulisiuose. Žinoma, tokia bendruomeninio teatro forma pirmiausia yra V. Masalskio idėjų ir vadovavimo rezultatas.

Milda Brukštutė

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“

Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.

Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.

Ramunė Balevičiūtė

Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje

Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.

Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

Kristina Steiblytė

Du spektakliai Lietuvos rusų dramos teatre

Lietuvos rusų dramos teatras sezoną pradėjo dviem debiutais: Lietuvoje debiutuojančio latvių režisieriaus Georgijaus Surkovo pastatyta nauja Ivano Vyrypajevo pjese „DreamWorks“ ir pradedančios režisierės Kornelijos Krasilnikovaitės darbu pagal Antoną Čechovą „Meška“. Net neabejoju, kad abu spektaklius atras žiūrovai, galintys džiaugtis ne tik tekstais, bet ir vaidyba, vaizdais. Vis dėlto kaip tik tai man ir pasirodė mažiausiai įdomu abiejuose darbuose. Kalbant apie tekstus, į akis krinta abiejuose dominuojanti prarastos ir atrastos meilės tema. Čechovo tekste ugninga, nors ir pasiryžusi iki gyvenimo pabaigos gedėti moteris (Juliana Volodko) sužavi moterimis ir meile nusivylusį savo velionio vyro skolintoją (Telmanas Ragimovas). Vyrypajevo dramoje pasakojama istorija komplikuotesnė. Čia Deividas (Valentinas Krulikovskis) myli savo mirusią žmoną Merilę (Jevgenija Rusakova), jis ir jo draugai kalbasi apie budizmą, o sykiu pagal Merilės prieš mirtį sugalvotą planą Deividas iš tikrųjų mokomas. Vyrypajevo tekste taip pat yra vietos svarstymams apie gyvenimą, draugystę, vyriškumą, svajonių išsipildymą ir visi jie pateikiami muilo operos stiliumi, kur vieną netikėtą siužeto vingį keičia kitas, melas ir neištikimybė baigiasi mirtimi, o pabaigoje pagrindinis veikėjas išmoksta svarbią gyvenimo pamoką ir pagaliau pradeda iš tikrųjų mylėti.

Lina Klusaitė

„Sirenų“ festivaliui pasibaigus

Gyvename viešų paslapčių laikais, kai visuomenė atsipalaiduoja užsiimdama psichoanalize, o menas suvokiamas ne tik kaip gera pramoga, bet ir kaip per viešą išpažintį atliekama saviterapija. Šiandien viešas atviravimas yra kone ryškiausia šiuolaikinio meno tema, įskaitant ir teatrą. Čia vis dažniau kalbama apie patyrimą, atsivėrimą, įsiklausymą, nuoširdumą. Viliamasi, kad atpažintas nesumeluotas gyvenimo turinys grąžins teatrui prasmės pažadą. Ir iš tiesų, kuo dar gali nustebinti scenos menas, visą praėjusį šimtmetį atakavęs žiūrovus įvairiausiais efektais, šokiravęs, gluminęs, kėlęs revoliucijas. Nebent atvirumo paieškomis ir persikėlimu į privačią erdvę.

Šiemetinio teatro festivalio „Sirenos“ organizatoriai, šią stebimą teatro tendenciją pavertę užsieninės programos ašimi, kvietė atsigręžti į menininkų pasakojamas asmenines istorijas, patirti nesumeluotą, nuoširdų išpažinties jaudulį. Juk kas gali jaudinti labiau nei scenoje „išklojamas“ menininko gyvenimas, intymūs atsiminimai, kito žvilgsniui pateikti vieši prisipažinimai. Vis dėlto dabartiniame pasaulyje, kur gyvenimas vis labiau tampa teatru, o teatras gyvenimu, kur tikrovė – tik kaukės metafora ir nieko nėra tikro, atvirumas ir nuoširdumas lengvai virsta paklausia preke. Būtent tai parodė ne vienas „Sirenų“ užsienio spektaklis, tarsi per klaidą patekęs į pagrindinę festivalio programą, stebinęs savo blankumu, neprofesionalumu, tačiau vis dar apibūdinamas magišku „post“, atveriančiu kelią į pripažinimą. Teisybės dėlei reikėtų prisiminti, kad postdraminis teatras, XX a. 7–8-uoju dešimtmečiais išaugęs iš performanso meno, atsiradęs kaip priešprieša prasmes ir idėjas generuojančiam siužetiniam teatrui, žavėjo kūniškumu, energija, vizualumu, konceptualumu – visu tuo, ką vadiname režisūrine išmone ir profesionalumu. Šiandien jau matome, kaip postdraminė scena virsta puikia terpe rastis netalentingiems, teatro vardu prisidengusiems atlikėjams. Kai teatras deklaruoja neturįs aiškios krypties, apibrėžtų senumo ir naujumo kriterijų, pats save kartoja, perkuria, mėgdžioja ir iš savęs šaiposi, turėti ką pasakyti tampa savotišku iššūkiu, įveikiamu tik talentingiems kūrėjams.

Dalia Karatajienė

Magiška knyga apie Vitalijaus Mazūro aukso amžių

Audronė Girdzijauskaitė – viena iš tų teatro kritikių, kurios nevengė ir nevengia apeiti kebloko teatro komponento – scenografijos. Kebloko todėl, kad dailėtyrininko žvilgsnis į scenografiją paprastai redukuoja dramaturginius, režisūrinius jos aspektus, o teatrologų akys tik juos ir temato, neretai sumenkindamos plastinius, stilistinius scenografijos bruožus. Tačiau kai kalbama apie lėlių teatrą, dailininko kūryba negali būti aptariama tik vienu kuriuo nors požiūriu, nes jame vizualumas yra kaip niekur kitur susijęs su režisūra. Todėl netenka stebėtis, kad neseniai dienos šviesą išvydusi A. Girdzijauskaitės knyga „Vitalijaus Mazūro aukso amžius“ („Kultūros barai“, 2015) – keliasluoksnė. Joje Vitalijaus Mazūro kūryba išsamiai aptariama iš abiejų perspektyvų, o gausiai iliustracijomis papildytas tekstas įtaigiai bei gyvai atkuria metaforinio V. Mazūro teatro spektaklių atmosferą. Knyga leidžia paprieštarauti įsitikinimui, jog spektaklių neįmanoma atpasakoti žodžiais. Suprantama, kad jokia knyga iš tikrųjų nepretenduoja teatro istorijoje užimti jau neberodomo spektaklio vietos, tačiau akivaizdu ir tai, kad verbaline forma įamžinamas spektaklių likimas yra susijęs ne tik su kūrėjo, apie kurį rašoma, talentu, bet ir su rašančiojo meistryste.

Daiva Šabasevičienė

Jubiliejinis Juozo Budraičio spektaklis

Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.

Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėjo prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.

Alma Braškytė

„Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

 Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai. 

Lina Klusaitė

Du dokumentiniai filmai „Sirenų“ klube

Baigiantis rugsėjui „Skalvijos“ centre įsibėgėjęs teatro festivalis „Sirenos“ kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu pristatė du Audronio Liugos vadovaujamo centro (TKIEC) prodiusuojamus dokumentinius filmus apie ryškiausius praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrusius režisierius: „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (rež. Mikas Žukauskas) ir „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (rež. A. Liuga ir Juozas Javaitis).