7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Prancūzai. Reportažas pagal Proustą?

Krzysztofas Warlikowskis apie naują savo spektaklį

Nr. 38 (1144), 2015-10-30
Teatras
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“

Spalio pradžioje Varšuvoje įvyko Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“ („Francuzi“) premjera. Spektaklio pagrindas – septyni Marcelio Prousto epopėjos „Prarasto laiko beieškant“ tomai. Juos teatro scenai kartu su režisieriumi adaptavo dramaturgas Piotras Gruszczyńskis. Vaidina Magdalena Cieliecka, Agata Buzek, Maja Ostaszewska, Ewa Dalkowska, Mariuszas Bonaszewskis, Maciejus Stuhras, Zbigniewas Malanowiczius, Jacekas Poniedziałekas ir kiti garsūs lenkų aktoriai. Pateikiame spektaklio programėlėje išspausdinto Warlikowskio ir Gruszczyńskio pokalbio fragmentus.

 

Ką Tau reiškia Prousto romanas?

Tai reportažinis pasaulio aprašymas, kuriame slypi pabaigos diagnozė. Pabaigos žymė, kurią sukonkretino istorija, lėmė, kad ta tikrovė iškart buvo mitologizuota, bet kartu ji nuolat tvyro kažkur giliai mūsų viduje. To pasaulio mitiškumas suteikia jam svarbos.

 

Kam mums reikia tos kronikos? Ar tai mūsų laikų pasaulio atsiradimo mitas? Ar egzistuoja paralelė tarp Prousto suvokiamo išsigandusio ir degraduojančio pasaulio ir to, kuriame dabar gyvename?

Mažasis Proustas aprašo didįjį pasaulį, bet iš tikrųjų matome mažą pasaulėlį, aprašytą didžiojo Prousto. Tačiau man mažojo Prousto matymo perspektyva daug įdomesnė. Mažojo Prousto, t.y. bailaus, neurotiko, pusiau žydo, homoseksualaus Prousto, prisidengiančio literatūrine mistifikacija.

 

Man ir tiems, kurie prisimena komunizmo laikus, Prousto mitas šiek tiek kitoks nei Vakarų visuomenėms. Paradoksas, bet šis autorius buvo komunizmo laikų numylėtinis. Pirmojo pasaulinio karo išvakarėse degradavusio Paryžiaus vaizdinys naudotas kaip baubas, primenantis lenkų visuomenę prieš Antrąjį pasaulinį karą. Į Proustą buvo žiūrima kaip į sistemos kritiką. Žinoma, tada buvo apeinamas faktas, kad šis prustiškas žaidimas visada baigiasi, kai individas ima konfrontuoti su laiku, laikinumu ir mirtimi. Juk tai, kas galėjo būti palaikyta kritika, nepaisant reportažinio išeities taško, yra reportažas iš pasaulio, kuris jau Prousto akyse tapo mitinis, o ne realistinis. Kiekvienai kartai reikia savo dekadanso, pabaigos ir nuopuolio jausmo. Gal taip apsidraudžiame nuo staigaus praradimo jausmo, kurį kiekvienam atneša mirtis? Tačiau, be abejo, komunizmo laikais Prousto pasaulyje buvo galima pasislėpti nuo tikrovės.

 

Tai buvo idilijos pasaulis.

Taip, tai atrodė idilija, nors Proustas nuolat kalba apie tos tikrovės žiaurumą, jis kalba iš jos aukos perspektyvos. Todėl galima sakyti, kad dabar statyti Proustą  teatre  reiškia būti režisieriumi postmarksistu ar net neomarksistu.

 

Tačiau Proustas – labai apgaulingas tikrovės kritikas: viena vertus, jis nurodo visas jos niekšybes ir kiaulystes, kita vertus, nesiliauja aprašomu pasauliu žavėtis. Šia prasme kritika yra neveiksminga, nes griauna tam tikrus įsivaizdavimus ir kartu juos sutvirtina.

Panašiai su tikrove žaidė Visconti: komunistas ir aristokratas, kritiškai žvelgęs į savo aplinką, bet kartu mums palikęs dievų žlugimo vaizdinį. Vis dėlto nuolat kalbame apie dievus. Tokia ir Šarliuso monologo apie Pompėją esmė: jis ją apverkia, bet kartu ir kaltina diletantizmu. Tai europietiška negalia, nesugebėjimas. Šis gražus pasaulis kaltas dėl katastrofos, kurioje dabar atsidūrėme. Ši katastrofa – taip pat ir mūsų ateities projekcija. Esame nesiliaujančio, sugrįžtančio barbarizacijos proceso liudininkai.

 

Kas yra Prousto pasaulio atsiradimo mito pagrindas?

Paskutiniame tome, kai Pasakotojas žada aprašyti žmones, nuskamba frazė „nors tame aprašyme jie ir primintų pabaisas“. Tai raktas, padedantis suprasti iš pirmo žvilgsnio žaismingą Prousto kritiką, kuri iš tikrųjų yra baisi. Ji nepadarė perversmo,  nors viena romano ašių – Dreyfuso byla – sukėlė katastrofą, nesugrįžtamai padalijusią tautą.

 

Tai tiesa, romane nėra didelių kulminacijų, viskas audžiama subtiliai ir tyliai. Skaitytojas turi būti labai įžvalgus, kad pastebėtų skandalo ir autoriaus provokacijos apimtį.

Nupudruotas ir padažytas Proustas – labai pavojingas autorius. Iš tikrųjų XX a. jis turėjo būti nužudytas už tą romaną, nes iš pirmo žvilgsnio jis buvo prancūzas, bet iš tikrųjų žydas, iš šeimos, kuri natūralizavosi, netikintis; žydas, kuris išsižadėjo savo Dievo, priėmė kitą arba ne. Juk būtent iš tokių bendruomenių skirtingais XX a. laikotarpiais rasdavosi žydai komunistai.

 

Mite stingstančio pasaulio metafora Proustui yra Pompėja. Gestui įpusėjus sustabdyta civilizacija, nutrūkęs filmas mieste, ant kurio mūrų rastas užrašas „Sodoma, Gomora“. Kuo užpildytum savo Pompėją?

Užpildyčiau ją italų kinu – nuo Rossellini iki simboliškos Fellini mirties. Tas kinas lydėjo pokario žmogų, bandydamas jį sukurti iš naujo. Jis staiga išnyko palikdamas klausimą: kodėl išnyko, kodėl dabar jo nėra?

 

„Pasidavime“ Houellebecqas rodo prancūzų visuomenę kaip pasaulį, kuris atsirado po Pompėjos žlugimo. Jis išdavė tai, ką galima vadinti kultūros arka. Tai ciniškas, atrofuotų aistrų, diletantiškas, neišprusęs, apskaičiuojantis bei visiškai bergždžias pasaulis, lengvai išsižadėjęs europietiškos kultūros ir pasidavęs islamo valiai.

Antinomija Proustas–Huellebecqas labai stipri. Vienas pradėjo XX amžių, kitas – XXI, kiekvienas aprašė savo laiko katastrofą.

 

Blogiau už Europos senėjimą yra europietiškos kultūros ir europietiško kultūros modelio senėjimas. Užsiimame ekonomika ir politika, kurias reguliariai ištinka krizės, tačiau turėtume kovoti už tai, kokį žmogų nuvesime į ateitį, pavyzdžiui, 2100 arba 3000 metus. Ar italų kinas būtent taip nesirūpino žmogumi? Ar mes būsime paskutiniai mąstymo mohikanai, tikėję, kad galiausiai tik menas gali pagerinti pasaulį?

 

Egzistuoja ir negatyvioji Prousto – nesuprantamo ir hermetiško rašytojo – mitologija. André Gideʼas atmetė jo rankraštį. Ar teatre Proustą taip pat lydi negatyvi mitologija?

Mūsų spektaklis susideda iš dešimties sekvencijų, sudėliotų pagal atskirų tomų, kartais ir skyrių pavadinimus. Tik iškart prasideda mūsų žaidimas su tais pavadinimais bei naujų prasmių ieškojimas. „Germantų pusė“ nėra sentimentali kelionė į Kombrė, tik kelionė į baisiausią ir kartu Pasakotojo geidžiamiausią pasaulį, tik šis jį atstums, nes Pasakotojas yra žydas. Tai antisemitiškas pasaulis, jis izoliuojasi nuo žmonių be kilmingos pavardės ir praeities. „Svano pusėje“ taip pat nekeliaujama prie  vaikiško jausmo mergaitei ištakų, yra tik kelionė pas Svaną – žydą ir dreifusistą. Šios scenos herojus – ne Svanas, bet suidiotėjusių aristokratų prikelta Dreifuso dvasia. „Sodoma ir Gomora“ persikelia į karo metus ir apima paskutinio tomo dalį, kur prancūzų kareivių pilnas vyrų viešnamis Proustui tampa geriausiu būdu aprašyti Pirmąjį pasaulinį karą.

 

Monologą, paimtą iš „Sodomos ir Gomoros“, kuriame klasifikuojamos homoseksualų rūšys ir gamtos mokslų terminais apibūdinami žmones, pavadinome „Žydinčių mergaičių šešėlyje“. Tai pirmas būdas legalizuoti homoseksualumą, kuris gamtoje funkcionuoja natūraliai. Kai rodome žmogų kaip apvaisintą arba bergždžią žiedą, pražydusį arba vystantį, toks gėliškumas suteikia žmogui pareigą daugintis ir neleidžia jam beprasmiškai nuvysti. Laisvas nuo religijos Proustas leidžia sau pamatyti žmogų per Darwiną ir gamtą, pamatyti jo didžią laisvę ir rūšių grynumą. Tai išlaisvina nuo visų baimių, tabu ir psichozių.

 

Tik kad Proustas iš ironiškos distancijos stebi savo tyrinėjimų objektą. Kaip tiksliai pasakė Walteris Benjaminas, Proustas puikiai sugeba rodyti pirštu į reiškinius, bet prisilietimas jam buvo visai svetimas. Todėl Prousto reportažas negali paliesti, tai būtų neelegantiška.

Tai labai perversiška literatūra, kuri muilina skaitytojui akis. Gal todėl Proustas lyg ir nepakeitė pasaulio savo romanu, nors iš tikrųjų jį pakeitė. Tik mes vis dar nesugebame to sukonkretinti.

 

Proustas savęs neapsunkina atsakomybe už tai, ką parašė. Jis išsprūsta į literatūrą.

Teatre reikia jį prispausti prie sienos, padaryti taip, kad iš jo neapčiuopiamų žodžių sklistų riksmas. Išrėktas Proustas yra priešingybė, kažkas neįmanoma. Proustas slepiasi ir maskuojasi, pavyzdžiui, Germantų salone kalbama apie kasdienius dalykus, botaniką, politines aferas, apkalbinėjama, kas ir su kuo, bet jis įkalina Orianą, taip pat visų šios scenos veikėjų jausmus. Tai žaidimas su žmonėmis. Žaidimas mūvint pirštines – nepaliečiama, bet kartu užgaulu. Toliau yra „Kalinė“ arba kalinys, įkalinimas, įkalintieji. Moterys, vyrai, vyrai-moterys, pavydas moterims, kurios mylisi su moterimis, pavydas vyrams, kurie mylisi su moterimis, vyrams, kurie mylisi su vyrais. Ir pagaliau homoseksualaus vyro, kuriančio fikciją apie meilę homoseksualiai moteriai, mistifikacija. Kodėl Proustas, sugalvojęs istoriją apie vyro meilę moteriai, turi pavydėti moters, kuri turi kitų moterų? Ar tai reiškia, kad Proustas kalba apie savo didžiausią pavydą vyrams – pavydi jiems jų moterų, ar, greičiau, jų vyrų?

 

Ir visa tai vadinasi „Prancūzai“.

Reikėjo visiems tiems personažams, jų simboliškumui ir barbariškumui rasti bendrą vardiklį. Prancūziškumu dažniausiai žavimės. Bet galime galvoti apie prancūziškumą kaip apie kažką išsigimusio. Juk yra du jo įsikūnijimai: Respublikos paminklas ir Liudviko XIV tupykla, į kurią visa Prancūzija žiūri Versalyje.

 

Prancūzai. Reportažas pagal Proustą?

Reportažas – taip pat prancūziškas žodis.

 

Parengė K. R.

Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“
Scena iš Krzysztofo Warlikowskio spektaklio „Prancūzai“