7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Gyvenimo kontrapunktas

Jubiliejinis Juozo Budraičio spektaklis

Daiva Šabasevičienė
Nr. 35 (1141), 2015-10-09
Teatras
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.

Jubiliejaus išvakarėse Juozas Budraitis (g. 1940 10 06) suvaidino pastaruoju metu įdomiausią savo vaidmenį – Krepą Samuelio Becketto „Paskutinėje Krepo juostoje“. Spektaklis, kurį 2013-aisiais OKT teatre pastatė Oskaras Koršunovas, tapo metafiziniu seansu ne tik pačiam monodramos atlikėjui Juozui Budraičiui, bet ir žiūrovams. Ne tik dėl Oskaro Koršunovo sugebėjimo perskaityti garsaus airių rašytojo poetiką, bet ir dėl aktoriaus ir režisieriaus sceninio dialogo, peraugusio į poetinį monologą.

 

Juozas Budraitis, dar 9-ajame dešimtmetyje savo didžiuosius vaidmenis sukūręs tuometiniame Kauno valstybiniame akademiniame dramos teatre – Statytoją Solnesą, Šarūną, Leniną, Herėją, Ričardą II – tarsi suskaldė spektaklius: monumentaliuose, epiniuose, istoriniuose kūriniuose buvo vaidinami tragiški monospektakliai. Tie spektakliai buvo sukurti taip, kad niekas negalėtų prikišti, jog Budraičiui scenoje patinka „būti pačiu savimi“. Šie vaidmenys, kuriuose grafiškai tiksliai brėžiami personažų charakteriai, aktoriaus buvo apskaičiuoti iki smulkiausių detalių, persikūnijimą jis suvokė kaip savo meninę pareigą.

 

Vieno iš „Daktaro Fausto“ herojų lūpomis Thomas Mannas pasakė: „Galų gale menas vis tiek nusimeta meniškumo kaukę.“ Tai įvyksta, kai siekiant meninio tikslo jau įveiktos visos kliūtys, išbandytos visos priemonės jam pasiekti. Aktoriaus menas tada liaunasi būti tiesiog menu ir tampa kažkuo daugiau: ne pramanu, o realybe, ne įsikūnijimu, o žmogiškos sielos dalimi. Išryškėja asmenybė, toji sudėtinga sistema, kurią vadiname „aktoriumi“ ir kuri, pasak teatro teoretiko Jurijaus Barbojaus, pajėgi „pranokti vaidmenį ir virsti visuotine sceninio įvaizdžio sistema, diktuojančia struktūrinius principus“.

 

Dramatizmo poreikis suformavo monologinę aktoriaus sceninio egzistavimo būseną, kurioje naudojami išplėstiniai simboliai ir ženklai. Nors Koršunovo spektaklis nepriskirtinas postmoderniam teatrui, performatyvūs Budraičio monologo bruožai trina ribas tarp simbolių vaizdavimo, vidinio veiksmo ir autobiografinių aspektų. Aktoriaus dėka naratyvinis Krepo monologas tampa aktyviu dramatiniu įvykiu, perkeliančiu jo centrą iš išorės į vidų. Krepo elgesys, atgal persukama gyvenimo „juosta“ dėl intensyvios aktoriaus kaitos introspektyvų Becketto kūrinį paverčia gilios teatrinės psichologijos pavyzdžiu.

 

Dramaturgo „dėmė ant tylos“ tampa ne tik fiziškai ir emociškai suluošinto žmogaus nušvitimu, bet ir autoironijos seansu. Budraičio Krepas, važiuodamas ant „yrančio dviračio į savo paties laidotuves“, sudėtingiausią Becketto kūrinį perteikia per potekstes. Lygia greta sulūžusiam gyvenimui jis „piešia“ aistra kvėpuojančius prisiminimus, o melduose besisupančią meilę pamažu skandina daugiaprasmėje tamsoje. Imi justi visos civilizacijos pabaigą.

 

Juozas Budraitis – tarytum ramus, savaip statiškas aktorius, tačiau jo kūno judėjimo trajektorija šiame spektaklyje prilygsta nižinskiškam šokiui, kai aistra, skausmas, mirties alsavimas perteikiami mikrojudesių gama. „Skaitydamas“ Beckettą Budraitis jį paverčia filosofijos lyriku – autsaideris Krepas tampa nesaties jausmo įkaitu. Sceninė aktoriaus būtis – bjaurastis, depresija, susitaikymas su artėjančia mirtimi ir kartu gebėjimas atpažinti kadaise patirtą meilę. Aktoriaus išjaustas gyvenimas leidžia spektaklį prilyginti eilėraščio rašymui, o sceninė proza mūsų akyse virsta gyva poezija. Aktorius paliktas asketiškoje aplinkoje: stalas, lempa, mikrofonas. Godžiai suvalgyto banano žievė, ir ta nulekia link žiūrovų, o išvyniojama minčių juosta tampa vienintele egzistencine atrama. Dailininkas Dainius Liškevičius be sentimentų pavertė sceną Krepo sielos dykuma, ir aktorius ją užpildė savimi.

 

Oskaras Koršunovas beveik visuose spektakliuose išskirtinį dėmesį rodo meilės temai. „Paskutinėje Krepo juostoje“ Becketto šviesa režisieriui nereikalinga – jis gerai jaučiasi destruktyvioje dramaturgo aplinkoje, tačiau meilės išraiškai nelieka abejingas. Įsileisdamas poetinės lyrikos sklidiną Gintaro Sodeikos muziką, jautriausias scenas jis paverčia teatre retais meilės aktais.

 

Per Budraičio gebėjimą psichologizuoti gyvenimą visiems šio spektaklio kūrėjams pavyko spektaklį paversti Krepo gyvenimu. Toks tikslus dvasinės kelionės perteikimas, išryškinantis kūrinio poetinę formą, – visomis prasmėmis artimiausias Juozui Budraičiui. Personažo išorinį egzistavimą aktorius siekė paversti mūsų dvasinio gyvenimo įvykiu.

Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.
Juozas Budraitis spektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“. D. Matvejevo nuotr.