7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

„nothing comes from violence...“

„Didis blogis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Alma Braškytė
Nr. 34 (1140), 2015-10-02
Teatras
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Galima nuo to ir pradėti: visa tai, ko scenoje nenorėtume matyti, scenoje yra. Natūralistiškai vaizduojamas smurtas, beje, itin žiaurus, toks, kokį dokumentuotą informacinėse medijose lydėtų prierašas „jautrios psichikos asmenims nerekomenduojama“. Seksualinė prievarta, vulgarūs gestai, obsceniška leksika. Riksmas, isteriški decibelai nuo pat pirmųjų spektaklio minučių. Viskas liejasi laisvai, drakoniškais kiekiais. Plius, aktorių, tapusių personažais su savom pavardėm ir iš dalies tapatybėm, grubiausias, kokį pajėgiate įsivaizduoti, vienas kito įžeidinėjimas, nukreiptas į tai, kas paprastai paliekama išimtinai privačiai sferai. 
 
Taip, tai „Didis blogis“, Nacionalinio dramos teatro naujojo sezono premjera, ambicingo užmojo pagrindinio šalies teatro scenai kviesti garsiausius Europos teatro režisierius dalis. Praėjusį sezoną Didžiojoje salėje dirbo lenkų vyresniosios kartos meistras Krystianas Lupa, šiemet – vengrų maištininkas, teatrinėje Europoje pripažintas ir vertinamas vidurinės kartos režisierius Árpádas Schillingas (įspūdinga jo įkurtos „Krétakör“ trupės tarptautinių festivalių geografija, svarūs apdovanojimai, tarp kurių Europos naujosios teatro realybės prizas, pagaliau – kuo geriausi lietuvių publikos prisiminimai iš pas mus andai gastroliavusių spektaklių „Baalas“, „Žuvėdrė“, „Juoda šalis“ ir „hamlet ws“). Spektaklį Schillingas kūrė kartu su reikšmingiausiu (ar klystu?) dabarties lietuvių dramaturgu Mariumi Ivaškevičium. Anot paties režisieriaus, jis prašęs dramaturgą nepradėti rašyti ligi susitikimo su juo ir aktoriais, pjesės apmatai radosi kartu dirbant dramaturgo studijoje, o galutinį teksto variantą režisierius gerokai sutrumpinęs. Autoryste taip pat dalijasi spektaklio aktoriai, įnešę savo indėlį ne tik tradiciškai kurdami vaidmenis ir įgyvendindami režisieriaus sumanymus, bet taip pat „paskolindami“ spektakliui savo tapatybes, tiksliau – tam tikrus tapatybės aspektus ir požiūrį į dabarties įvykius, ypač – į karą Ukrainoje. 
 
Europą užplūdę pabėgėliai iš vidaus karo draskomos Sirijos nustūmė Ukrainos įvykius į antrą planą. Norėtųsi sakyti „iš dėmesio centro“, bet tai būtų netiesa: iš ten žūstantieji Ukrainoje jau senokai išstumti. Atviras neteisybės ir smurto židinys, brutali jėgos teisės manifestacija, ciniškas žmogaus gyvybės ir visko, iš ko jis sudarytas (savigarbos, orumo, ryšių su kitais žmonėmis, su vietomis, daiktais ir dalykais) išniekinimas aneksavo savo teritoriją mūsų sąmonės žemėlapiuose. Ir mes su tuo jau apsipratome. Kaip ir su išaugusiu „priimtino“ smurto lygiu. Apsipratom, kad sąlygiškai lokalus agresijos židinys užgriebė ir tą pasaulio dalį, kuri turėtų gyventi absoliučiai saugų atostogų šalies gyvenimą, ar mėgautis nuosekliai kurta vakarietiškos demokratijos gerove. Prieš metus numuštas Malaizijos lėktuvas su olandais keleiviais, sukėlęs laikiną šoką, jau virto dar vienu užmarštin keliaujančiu siužetu. Bado protestą dėl neteisėto suėmimo paskelbusi belaisvė ukrainietė pilotė – nebe mirštančiu žmogum, o dar viena simboline figūra, ne realesne nei kokia animacinė Liza Simpson.
 
Taigi, kontekstas imtis karo temos pats tinkamiausias. Režisierius, su kuriuo toks tyrimas ar refleksija atliekama, regis, irgi pats tas: ilgai kūręs sąlygiškai konvencinį teatrą, pastaraisiais metais išformavęs „Krétakör“ kaip teatro trupę ir pavertęs ją savotiška eksperimentinių projektų agentūra, Árpádas Schillingas važiuoja į provinciją ir mėgina ten kurti tokias meno (net nežinia, ar vis dar teatro) formas, kurios tiesiogiai veiktų realybę. Dramaturgas Marius Ivaškevičius taip pat ne pirmą kartą kuria draminį tekstą iš esamojo laiko realijų, išgriebdamas iš jo tėkmės atpažįstamus, apie dabartį bylojančius siužetinius motyvus bei personažus ir juos interpretuodamas. Be to, jis turi absoliučią klausą kalbai (ne tik lietuvių, bet ir rusų; bene jautriausias pavyzdys – tūkstantmečio pradžios „Malyš“), jos metaforiškumui ir kalboje įsispaudusiems laiko ženklams („Madagaskaras“). Dauguma spektakliui pasirinktų aktorių – puikūs, protingi, didžiausių profesinių galimybių. 
 
O rezultatas pažadina daugybę abejonių. Ne spektaklio kūrėjų sąžiningumu ir intencijų švara, rimtumu ar pajėgumu jas įvykdyti. Mano galva, labiausiai abejotini yra du dalykai, ir abu jie yra kertiniai spektaklio sumanymui. 
 
Vienas jų susijęs su aktorių, kaip realių asmenų, dalyvavimu spektaklyje. Jie veikia su savo tikraisiais vardais ir pavardėmis. Tik tai ir yra neginčytina. Kitkas kelia daugybę klausimų. Pradedant lietuvių kino simbolio, legendinės Vaivos Mainelytės spektaklio pradžią ir pabaigą įrėminančiais monologais (ar ji iš tiesų tapatinasi su, pavadinkim, „senojo teatro“ pasakų bobute). Tęsiant „smūginiu“ Valentino Masalskio (Masaros) monologu, pradedamu iš žiūrovų salės – taip, tas vis agresyvėjantis bambėjimas tikrai absoliučiai masalskiškas, kaip ir pasipiktinimas perdėtu politkorektiškumu, kai scenoje vietoj Putinas sakoma Tupinas, ir frazė voverių teatras puikiai galėtų gimti Masalskio lūpose, kaip ir vis labiau stiprėjančios mačistinės intonacijos konfliktui augant, bet kaip reikėtų suprasti išpuolį prieš Gytį Ivanauską (ar personažą, turintį aktoriaus Ivanausko bruožų): kaip žmogaus, piliečio, menininko Masalskio pozicijos išsakymą?
 
Norėtųsi manyti, kad kažkur ties šiuo agresijos ir obsceniškumo ribas peržengiančiu išpuoliu jau įvyksta, ar jau yra iš dalies įvykusi, vaidmens metamorfozė: kad, ištraukus iš asmens, aktoriaus V. Masalskio tamsiausių sąmonės užkaborių agresyviausius impulsus ir juos panaudojus personažo Masaros kūrimui, asmuo, aktorius V. Masalskis atsitraukia, ir tas, kas spektaklyje kalba ir veikia toliau, jau nebėra minėtasis asmuo, aktorius V.M., o personažas Masara, vis didesniu greičiu virstantis blogio demonu. Panašiai ir aktorė, asmuo Nelė Savičenko, transformuoja savo buvimą scenoje iš bambančios ukrainietės motinos spektaklio pradžioje į tapimą „savimi“, aktore Nele Savičenko, žmogiška branda, stiprybe, talentu galinčia pasipriešinti „siautėjančiam“ (ar siautėjančiam?) aktoriui Masalskiui, virstančiam blogio įsikūnijimu Masara, o vėliau – ukrainiečių pilote Savčenko, kuri savo ruožtu transformuojasi į mitinį Gėrio (motiniškumo?) personažą, Matemočią.  
 
Kas atsitinka su kitais veikėjais? Visos vyrų kompanijos – Dainius Gavenonis, Martynas Nedzinskas, Valentinas Novopolskis – asmenybės ir jų požiūriai nuo pradžios spektakliui tarsi nereikalingi, jie nurašomi kaip bakchantiškų „motinų“ grobis (prieš tai patyrus aukų transformaciją į budelius). Aktorės Diana Anevičiūtė, Vitalija Mockevičiūtė ir Rasa Samuolytė – pradžioje suteikia sceniniams personažams, trims olandėmis, dalyvaujančiomis numušto lėktuvo aukų pagerbimo ceremonijoje, savo psichofizinių savybių. Tačiau čia, šitos „olandiškosios“ scenos metu, kyla ne nejaukūs klausimai: iš ko juokiamės? Labai nedrąsiai, vos vos, bet vis dėlto vienareikšmiškai. Suprask, Samuolytės ceremonijos vedėja yra gruobuoniška ir veidmainiška, nes išnaudoja aukų artimųjų tragediją šou įspūdžiui sustiprinti, Anevičiūtės tėvų netekusi dukra yra kiek kvailoka, nes pasakoja didžiulei auditorijai labai intymius ir privačius dalykus, o Mockevičiūtės vyrą ir du vaikus praradusi motina, suprask, yra tokia pat agresyvi kaip ir numušusieji lėktuvą, nes kviečia atkeršyti Olandijoje gyvenančiai agresoriaus Putino dukteriai. 
 
Taip, viena vertus, įžvalgu yra pastebėti, kaip lengvai į daugelį žmogiškų reakcijų ir veiksmų įsiterpia blogis: veidmainystės, noro „pasipuošti“ savąja kančia, lengvai užvaldančio pykčio ir kitų negatyvių emocijų pavidalu. Tiesiog ekstremali šio žmogiškos prigimties aspekto išraiška yra Jevgenijos Gladij kuriamas Ukrainietės iš žiūrovų salės personažas su visomis šiurpiomis jo hipostazėmis. Neva spontaniškai pakilusi kalbėti iš salės kaip Lietuvoje atsidūrusi ukrainietė, raginanti neužmiršti Ukrainoje tebesitęsiančios tragedijos ir apeliuodama į tai, kaip ukrainiečiai su pagarba žiūri į išsilaisvinusius lietuvius, Gladij (net nežinau, sąmoningai ar ne), pereina į patetiškas intonacijas, kurios greitai virsta farsu, ir imi trokšti, kad tos lyg ir liaupsės lietuviams kuo greičiau baigtųsi. Ar tikrai norėta į Gladij lūpas sudėti neva visų ukrainiečių požiūrį? Su visomis farso gaidomis? Ką jau kalbėti apie Gladij personažo virsmą sadistiška žudike, „blogio demono“ Masaros smogike.
 
Čia jau metas pabandyti suformuluoti ir antrąją kertinę su spektaklio sumanymu susijusią abejonę: regis, spektaklio kūrėjus, užsižiūrėjusius į blogį žmogaus prigimtyje, įtraukė savotiška mitinio mąstymo juodoji skylė, įsiurbė apokaliptinių nuojautų ir mistinio siaubo bedugnė ir sugundė pabandyti įtikinti publiką, kad viskas yra reliatyvu, kaltų ir nekaltų nėra, ribos ir skirtys neegzistuoja, aukos lengvai virsta budeliais, o tikroji galia yra agresyvi jėga ir pasipriešinti jai nėra kam. Kam advokatauja spektaklis? Kur veda vieną po kito žengdamas tokius dviprasmiškus žingsnius, kurių aktoriams dėsningai nepavyksta įvilkti į nejaukumo žiūrovams nesukeliančią sceninę formą? Manau, destrukcijos svaigulio nešami spektaklio kūrėjai galėjo atsidurti visai kitur, jei būtų preciziškai atsakę į aukščiau vardijamus klausimus ir jautriai reagavę į tuos spektaklio prasminius mazgus, kurių aktoriams akivaizdžiai nepavyksta suvaidinti. Neabejoju, kad tai sudėliotų ir visai kitus spektaklio turinio akcentus.
 

 

Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Didis blogis“. D. Matvejevo nuotr.