7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Teatras

Lina Klusaitė

Priartėję horizontai

Du dokumentiniai filmai „Sirenų“ klube

Baigiantis rugsėjui „Skalvijos“ centre įsibėgėjęs teatro festivalis „Sirenos“ kartu su Vilniaus dokumentinių filmų festivaliu pristatė du Audronio Liugos vadovaujamo centro (TKIEC) prodiusuojamus dokumentinius filmus apie ryškiausius praėjusiais metais Lietuvos nacionaliniame dramos teatre kūrusius režisierius: „Trikampiui pakilus: Krystianas Lupa stato „Didvyrių aikštę“ (rež. Mikas Žukauskas) ir „Eimuntas Nekrošius: nutolinti horizontą“ (rež. A. Liuga ir Juozas Javaitis).

 
Kaip skelbia anonsai, tai bandymai iš arti pažvelgti į režisierių kūrybinio darbo procesą, pateikti savitą požiūrį į menininką ir žmogų. Ne paslaptis, jog tokie filmai dažnai paklūsta susikurtiems režisierių įvaizdžiams, viešai išpažįstamiems jų autoritetams. Gimstantys iš meilės, susižavėjimo, asmeninių simpatijų, vertybinių ideologinių įsitikinimų, paprastai jie siekia formuoti kuo patrauklesnį menininko vaizdą, įteigti savo pasakojimą publikai. Ne paslaptis ir tai, jog paversti nekvestionuojamu šventu kanonu, jie retai kada atskleidžia tikrovišką, nemistifikuotą menininko portretą. Vienas tokios dokumentikos pavyzdžių – praėjusiais metais „Kino pavasaryje“ matytas Ramunės Sakalauskaitės filmas „Pakeliui į prieplauką“, pasiūlęs Rimo Tumino idealą, besąlygiškai paklūstantis režisieriaus žavesiui, jo asmenybę ir kūrybą apibendrinančiam kolegų požiūriui. Įpusėjus filmui supranti, kad ne autorė režisuoja veiksmą, o pats filmo herojus savo autoritetu režisuoja autorę.

Ramunė Balevičiūtė

Praėjusio laiko Karlsonas

Evaldo Jaro spektaklis vaikams Jaunimo teatre

 Man, kaip turbūt daugeliui sovietinių vaikų, Karlsonas buvo Žmogus-voras, Betmenas ir Supermenas kartu. Pažįstamas pirmiausia iš režisieriaus Boriso Stepancevo genialaus animacinio filmo, vėliau – iš Klaipėdos dramos teatro spektaklio ir tik galiausiai – iš Astridos Lindgren knygos. Pastaroji, jei gerai pamenu, net šiek tiek nuvylė, nes ne visai atitiko vaizduotę uzurpavusį animacijos personažą. Kaip, beje, ir gerokai vėliau, jau šio tūkstantmečio pradžioje, sukurtas švedų animacinis filmas (rež. Vibeke Idsoe), pasirodęs kažkoks, sakyčiau, pernelyg kasdieniškas, tikroviškas. Dabar suprantu: Lindgren rašė apie realaus vienišo vaiko realų pasaulį, į kurį netikėtai įsibrauna pasaka, o Stepancevas kūrė pasaką, nes kalbėti apie vienišus ir nelaimingus vaikus (o ypač kūriniuose vaikams) Sovietų Sąjungoje buvo nepriimtina. Ir ta pasaka iš tiesų užbūrė, žavėjo ir linksmino...

Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Karlsonas“. S. Sirutavičiaus nuotr.
Kristina Steiblytė

Derliaus šventė

Estų teatro panorama

Ruduo – derliaus metas ne tik ūkininkams. Pavyzdžiui, mokytojams rugsėjo pradžioje uždera gėlių, didiesiems miestams – studentų, o teatro žiūrovams – premjerų ar festivalių. Šiemet akimis nulydėjusi mokinius į naujus mokslo metus, o kolegas – į Naujojo cirko savaitgalį, pati naują teatro sezoną pradėti išvažiavau į Estiją.
 
Estai savo teatro pristatymą, kaip jau įprasta, rengia Tartu – jaukiame, nedideliame mieste gražiu senamiesčiu ir pavydėtinu teatro ir teatrui tinkamų scenų skaičiumi (suskaičiavau devynias, bet iš patirties žinau, kad reikalui esant teatru gali pavirsti beveik bet kuri Tartu erdvė). Festivalio programa buvo įspūdinga pirmiausia spektaklių kiekiu: be jau įprastos kuratoriaus programos, buvo rodomos kasmetinių teatro apdovanojimų, naujojo šokio, „Vaba Lava“ programos bei šiemet Estijoje vykęs Baltijos šalių teatro forumas, pakeitęs Baltijos šalių teatro festivalį.

„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Kelionė“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Ritmas yra šokėjas“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„1987“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Skausmas varnai...“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Mano žmona supyko“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
„Tiesa, kurios troškau“, nuotrauka iš festivalio archyvo
Sigita Ivaškaitė

Pavadinimo nebereikia

AAT premjera „Po ledu“

Net keista, kaip natūraliai galima pratęsti prieš metus įvykusį pokalbį. Paskutinį kartą rašant tekstą apie Artūro Areimos spektaklį, jį pabaigti teko viltimi, kad geresnės ateities galimybė gyvenime yra svarbus veiksnys. Tikriausiai ne Artūro Areimos teatre (AAT). Naujausias jo spektaklis pagal Falko Richterio pjesę „Po ledu“ žadėjo pasakoti apie tai, kaip šiandien profesija suvalgo asmenybę. Vis dėlto spektaklio metu įdomiau buvo mąstyti apie tai, kas suvalgė režisieriaus mintį.
 
Areima – vienas daugiausiai kuriančių jaunųjų režisierių, mėgstantis viešumą ir dėmesį, ne veltui neseniai įkūręs savo vardo teatrą. Jo nuolatinės pastangos būti kitokiam, reikalauti iš savo šalies teatro naujų dalykų, o iš kritikų – atviro žvilgsnio į šiandienos realybę dažnai kontrastuoja su jo meniniu pasirinkimu. Jau ilgą laiką jo kūryba blaškosi tarp noro chuliganavoti ir įpročio paklusti struktūrai.

Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Scena iš spektaklio „Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Milda Brukštutė

Vienatvės burtai

Naujojo cirko savaitgaliui pasibaigus

Kaip malonu tiesiog žavėtis. Matyti klaidas ir jas paprasčiausiai atleisti. Ne, ne tik atleisti – ištaisyti. Palaikyti atlikėją kiekviename žingsnyje, jausti, kad tą patį daro ir kiti, jausti, kad jis ir nenusipelnė nieko kito, kaip tik palaikymo. Šios cirko atlikėjų žiūrovams sukeltos emocijos, – tarytum mamoms vaikų – atrodo, yra stipriausia jubiliejinio, dešimtojo šiuolaikinio cirko festivalio dalis, kurio programą pirmą kartą sudarė nebe jo sumanytojas Audronis Imbrasas, o nauja jo vadovė – Gintarė Masteikaitė.
 
Net sunku suskaičiuoti, keliuose spektakliuose suaugę žiūrovai savo noru, netempiami už rankos, lėkė į scenos erdvę padėti „bėdoje atsidūrusiems“ artistams. Kiek kartų buvo pasinaudota šiuo senu kaip pasaulis triuku – apsimesti, kad kažkas nepavyksta, ir tuo papirkti žiūrovą. Žinoma, pats savaime joks triukas nieko nereiškia. Svarbiausia čia – charizma. Laimė, kaip tik jos šių metų festivalio dalyviams ir netrūko.

„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Čiuožykla“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„Pastebėjimai“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„B-Orders“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
„Sala O“. D. Matvejevo nuotr.
Monika Jašinskaitė

Teatras Lietuvoje per daug saugus

Pokalbis su režisieriumi Artūru Areima

„Ateidamas į teatrą norėčiau nežinoti, kas man bus“, – pristato Artūras Areima savo teatro viziją. Kadaise įvardytas teatro chuliganu ir priskirtas kultūriniams ekshibicionistams, režisierius ruošiasi naujai premjerai. Šį savaitgalį OKT studijoje jis pristatys šiuolaikinio vokiečių dramaturgo Falko Richterio pjesės „Po ledu“ interpretaciją, taip pradėdamas antrąjį AAT | Artūro Areimos teatro sezoną.

Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.
Artūras Areima. M. Jašinskaitės nuotr.
„Po ledu“. M. Puidos nuotr.
„Po ledu“. M. Puidos nuotr.
Daiva Šabasevičienė

Karo metafora

Artėjant Árpádo Schillingo spektaklio LNDT premjerai kalbamės su aktoriumi Valentinu Masalskiu

Nauju dideliu Valentino Masalskio biografijos etapu jau šiandien galima vadinti jo vaidmenis Nacionaliniame dramos teatre: Profesorių Robertą Šusterį Krystiano Lupos režisuotoje Thomaso Bernhardo „Didvyrių aikštėje“ ir Masarą Árpádo Schillingo statomame spektaklyje „Didis blogis“, kurio premjera įvyks rugsėjo 23 dieną. Šio spektaklio dramaturgas – Marius Ivaškevičius, scenografas – Marius Nekrošius, kostiumų dailininkė – Sandra Straukaitė, jame vaidina Diana Anevičiūtė, Dainius Gavenonis, Jevgenija Gladij, Gytis Ivanauskas, Vaiva Mainelytė, Vitalija Mockevičiūtė, Martynas Nedzinskas, Valentin Novopolskij, Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova.

Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Árpádas Schillingas spektaklio „Didis blogis“ repeticijoje. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Rasa Samuolytė, Nelė Savičenko, Beata Tiškevič-Hasanova, Valentinas Masalskis. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Spektaklio „Didis blogis“ repeticija. T. Ivanausko nuotr.
Kristina Steiblytė

Nuosprendis teatrališkumui

Pokalbis su režisieriumi Pauliumi Ignatavičium

Viena pirmųjų šio sezono premjerų – Klaipėdos jaunimo teatre Pauliaus Ignatavičiaus režisuojamas „Ledas“ pagal Vladimiro Sorokino to paties pavadinimo romaną. Su vis aktyviau dirbančiu režisieriumi kalbamės apie būsimą premjerą ir jo požiūrį į teatrą.

Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Paulius Ignatavičius spektaklio „Ledas“ pristatyme menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“. M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Spektaklio „Ledas“ pristatymas menų fabrike „Loftas“ . M. Penkutės nuotr.
Juras Tarava

Teatro (ir) kritikos būsena pagal teatro kritikus

Rudenį vėl vyks Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija

Šių metų rugsėjo pabaigoje, „Sirenų“ kauksmo apsuptyje, pasigirs ir dar vienas, jau tradiciškai tuo pačiu metu suskambantis balsas: Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija. Lig šiol besiglaudusią po Lietuvos muzikos ir teatro akademijos vėliava, nuo šiemet konferenciją organizuoja Teatro agentūra, įsteigta jaunų teatro kritikų, teatrologų ir teatro vadybininkų. Konferencijos idėjų autoriams ir pagrindiniams organizatoriams nepasikeitus, panašus – tik šiek tiek patobulintas – išlieka ir jos formatas.

 

Svečiai iš kaimyninių Baltijos šalių

Per pastaruosius ketverius metus tokias temas kaip metateatras, heroizmo revizija, politikos ir teatro sandūros bei teatro ir kino paralelės analizavo bei savo šalių pavyzdžius pristatė jaunieji teatro kritikai ir kitų sričių analitikai iš Lietuvos, Baltarusijos, Bulgarijos, Bosnijos ir Hercegovinos, Čekijos, Estijos, Gruzijos, Lenkijos, Lietuvos, Portugalijos, Prancūzijos, Rusijos, Suomijos, Slovakijos, Turkijos, Ukrainos, Vengrijos ir Vokietijos.  Rugsėjo 24–26 d. nuo ryto iki vėlyvos popietės Lietuvos ir užsienio teatro kritikai skaitys pranešimus ir, moderuojant žymiems teatro profesionalams iš Latvijos bei Estijos, aptars juos su konferencijos klausytojais. Tarptautinė jaunųjų teatro kritikų konferencija šįmet vyks teatro  „Meno fortas“ patalpose, Bernardinų g. 8/8.

 

S. Jundulaitės nuotr.
S. Jundulaitės nuotr.
Undinė Krantaitė

Pilies burbulai

Tarptautiniam teatrų ant grindinio festivaliui „Šermukšnis“ Klaipėdoje pasibaigus

Klaipėdos piliavietėje liepos 4–6 d. vasarotojus džiugino įvairūs teatriniai renginiai. Kas vakarą pilies aikštėje pasigirsdavo optimistiška melodija, o paslaptingai džiugūs pranešėjų balsai kvietė į vis naujus pasirodymus. Atrodytų, kad užėjai į kokią nors mugę, atrakcionų parką ar cirką, jei tik būtų aplinkui kiek daugiau šurmulio, žmonių. Žodžiu, nuotaika kuriama kičinė. Siūloma lengvai nusiteikti ir mėgautis pasaldintu grožiu. Šio festivalio sumanytojas ir organizatorius – „Klaipėdos Pilies teatras“, jis ir diktuoja aplinkui tvyrantį grožio supratimą.

 

Vis dėlto susirinkusieji čia nesielgia per daug laisvai. Jie nusiteikę gana rimtai. Jų veidai byloja apie tai, kad jie atėjo į teatro pasirodymą ir kad teatrą supranta tradiciškai. Dar likus penkiolikai minučių žiūrovai jau užsiima savo vietas (taip pataria pats pranešėjas) ir, nebegalėdami pajudėti iš vietos, kad jos neprarastų, kantriai laukia spektaklio pradžios. Taip elgiamasi patogiausioje festivalio erdvėje, esančioje po stogu, kur rodomi teisingiausi, gražiausi, nuobodžiausi ar tiesiog svarbiausi festivalio pasirodymai.

„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
„Kiškučio pa... pa... pa...“
  < PUSLAPIS IŠ 143  >>> Archyvas