Grzegorzo Jarzynos „Soliaris 4“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Emocijų tomis rugsėjo dienomis, kai įvyko „Soliario 4“, premjera, buvo daugiau nei pakankamai. Ilgai laukto rekonstruojamo Lietuvos nacionalinio dramos teatro Naujosios salės atidarymo džiaugsmas, gaivus netikėtai aukštų, lengvai kvėpuoti leidžiančių naujų teatro erdvių laisvės pojūtis. Seniai matyti veidai be privalomųjų medicininių kaukių ir gerokai primirštas žmonių artumas salėje, nežiojinčioje tuščių kėdžių kiaurymėmis. Spektaklį pagal legendinį Stanisławo Lemo romaną „Soliaris“ (1961) režisavo vienas iš šiandienos lenkų teatro vidurinės kartos svarbiausių kūrėjų Grzegorzas Jarzyna.
Apie dramaturgą Larsą Noréną
Sausio 26 d. mirė švedų dramaturgas Larsas Norénas (1944–2021), produktyvumu ir įtaka švedų teatro ir kultūros gyvenimui lyginamas su Augustu Strindbergu ir Ingmaru Bergmanu. Publikuojame švedų teatro kritiko Larso Ringo atsisveikinimo straipsnį iš dienraščio „Svenska Dagbladet“ (2021 01 26). Iš švedų kalbos vertė Alma Braškytė.
Łukaszo Twarkowskio režisuotas spektaklis
Nebepamenu, kas sakė, kad ne mes perskaitome knygas, o knygos perskaito mus. Panašiai mus peržiūri ir spektakliai. Ypač tokiam paties žiūrėtojo peržiūrėjimui tinka spektakliai, stokojantys vientiso, lengvai apčiuopiamo naratyvo. Jų temas, pavienius mikropasakojimus ir žinutes išgriebiame iš daugialypio srauto kiekvienas savaip.
Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos ’19“
Praėjusią savaitę pasibaigusios „Sirenos“, Vilniaus tarptautinis teatro festivalis, daugeliui pagrindinė metinė teatro šventė, užsienio programoje parodė penkis spektaklius: „Sukūrimą / Paveikslus Dorianui“ („Gob Squad“, D. Britanija ir Vokietija, 2018), Lolos Arias „Minų lauką“ (Argentina, D. Britanija, 2016), „Naktis seka dieną“ („Forced Entertainment“, D. Britanija, 2007), „Būk atsargi“ (Mallika Taneja, Indija, 2013) ir „Taha. Poeto gyvenimas“ (Palestina, 2017).
Tarptautinė „Sirenų“ programa (II)
„Gal visi drakonai...“, tarpdisciplininis spektaklis, kurį atvežė belgų grupė „Berlin“, keletu aspektų priminė vieną aukščiausių praėjusių metų „Sirenų“ taškų, šveicarų ir vokiečių „NACHLASS, kambarius be žmonių“. „Drakonai“, kaip ir „Nachlass“, vyksta didžiulėje erdvinėje konstrukcijoje, kuri gali būti pastatoma bet kur, nebūtinai scenoje, – jokios bambagyslės, siejančios su teatro pastatu, nėra. Medinis karkasinės „Drakonų“ konstrukcijos ovalas raudonomis lubomis (labai gražus iš išorės) puikiai įsikomponavo Rotušės Didžiojoje salėje. Pailga jo forma priminė didžiulį laivą, tokią šiandieninę Nojaus arką. Plėtojant palyginimą toliau – su trisdešimčia skirtingų žmonių ekranuose, kurių kiekvienas gauna sau į porą po vieną žiūrovą. Tiesa, kas dvylika minučių poros keičiasi, ir kiekvienas žiūrovas gauna pabūti poroje su penkiais kalbėtojais vienas prieš vieną. Kadangi klausomasi ne per ausines, o tiesiog iš ekrano, nesi visai izoliuotas nuo kaimynų ir akies krašteliu gali žvilgčioti, kas žiūrima ir ko klausomasi šalimais. Jeigu tik tavęs visiškai neabsorbuoja tavasis kalbėtojas.
Tarptautinė „Sirenų“ programa (I)
„Sirenos“ visada ateina kartu su rudens paaštrėjimu ir geriausiomis savo akimirkomis yra su paaštrėjimais susijusios. Šaltis nutvilko spalio pradžios vakarus, uoslė iš šalčio iškristalizuoja aitroką dūmų kvapą (iš kur jis mieste?).
Nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius – „Laimės respublikoje“
Paskutines dienas prieš rekonstrukciją skaičiuojančioje Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, nepaisant karščio ir iš Didžiosios salės sklindančio triukšmo, birželį pasirodė dvi jaunųjų režisierių premjeros (dar vienos jaunųjų kūrėjų programos dalyvės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams premjera įvyko Studijoje gegužės pabaigoje). Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“, pradėtą rašyti prieš beveik du šimtus metų (tada taip ir nebaigtą), šiandienos scenai pritaikė neseną vokiečių piloto tragediją į ją įtraukęs Laurynas Adomaitis, o režisavo Antanas Obcarskas, prie kurio besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų drąsiai galima minėti gebėjimą užčiuopti tragiškas žmogiškųjų dialogų briaunas.
Ruduo su „Sirenomis“(II)
Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas“ (2005, 2017) režisieriaus Kirilo Serebrennikovo areštas ir jam palaikyti skirta „Sirenų“ atidarymo spaudos konferencija priviliojo į Latvijos nacionalinio teatro spektaklį ir tuos žiūrovus, kuriuos motyvavo lojalumas režisieriui ir noras pamatyti vieną iš daugiausiai vertimų į užsienio kalbas sulaukusių lietuviškų pjesių, pastatytą režisieriaus, šiemet įvertinto prestižiniu Naujosios teatro realybės prizu.
Ruduo su „Sirenom“ (I)
Ką tik baigėsi vienas svarbiausių kasmetinių lietuviško teatro sezono įvykių – Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, jau keturioliktasis.
Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre
Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos.