7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Autorius: Alma Braškytė

Alma Braškytė

Rudens paaštrėjimai

Tarptautinė „Sirenų“ programa (II)

„Gal visi drakonai...“, tarpdisciplininis spektaklis, kurį atvežė belgų grupė „Berlin“, keletu aspektų priminė vieną aukščiausių praėjusių metų „Sirenų“ taškų, šveicarų ir vokiečių „NACHLASS, kambarius be žmonių“. „Drakonai“, kaip ir „Nachlass“, vyksta didžiulėje erdvinėje konstrukcijoje, kuri gali būti pastatoma bet kur, nebūtinai scenoje, – jokios bambagyslės, siejančios su teatro pastatu, nėra. Medinis karkasinės „Drakonų“ konstrukcijos ovalas raudonomis lubomis (labai gražus iš išorės) puikiai įsikomponavo Rotušės Didžiojoje salėje. Pailga jo forma priminė didžiulį laivą, tokią šiandieninę Nojaus arką. Plėtojant palyginimą toliau – su trisdešimčia skirtingų žmonių ekranuose, kurių kiekvienas gauna sau į porą po vieną žiūrovą. Tiesa, kas dvylika minučių poros keičiasi, ir kiekvienas žiūrovas gauna pabūti poroje su penkiais kalbėtojais vienas prieš vieną. Kadangi klausomasi ne per ausines, o tiesiog iš ekrano, nesi visai izoliuotas nuo kaimynų ir akies krašteliu gali žvilgčioti, kas žiūrima ir ko klausomasi šalimais. Jeigu tik tavęs visiškai neabsorbuoja tavasis kalbėtojas.  

Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš „She She Pop“ spektaklio „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Annamária Láng ir Juhánas Ulfsakas spektaklyje „Tik filmuojama“. Suomijos nacionalinio teatro archyvo nuotr.
Annamária Láng ir Juhánas Ulfsakas spektaklyje „Tik filmuojama“. Suomijos nacionalinio teatro archyvo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Gal visi drakonai...“. D. Matvejevo nuotr.
Lisa Lucassen „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Lisa Lucassen „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ilia Papatheodorou „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Ilia Papatheodorou „She She Pop“ spektaklyje „Stalčiai“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

Rudens paaštrėjimai

Tarptautinė „Sirenų“ programa (I)

„Sirenos“ visada ateina kartu su rudens paaštrėjimu ir geriausiomis savo akimirkomis yra su paaštrėjimais susijusios. Šaltis nutvilko spalio pradžios vakarus, uoslė iš šalčio iškristalizuoja aitroką dūmų kvapą (iš kur jis mieste?).

Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Saigonas“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

Ištrinti save, ištrinti pasaulį

Nacionalinis dramos teatras pristato jaunuosius – „Laimės respublikoje“

Paskutines dienas prieš rekonstrukciją skaičiuojančioje Nacionalinio teatro Mažojoje salėje, nepaisant karščio ir iš Didžiosios salės sklindančio triukšmo, birželį pasirodė dvi jaunųjų režisierių premjeros (dar vienos jaunųjų kūrėjų programos dalyvės Giedrės Kriaučionytės spektaklio vaikams premjera įvyko Studijoje gegužės pabaigoje). Georgo Büchnerio pjesę „Voicekas“, pradėtą rašyti prieš beveik du šimtus metų (tada taip ir nebaigtą), šiandienos scenai pritaikė neseną vokiečių piloto tragediją į ją įtraukęs Laurynas Adomaitis, o režisavo Antanas Obcarskas, prie kurio besiformuojančio režisūrinio stiliaus bruožų drąsiai galima minėti gebėjimą užčiuopti tragiškas žmogiškųjų dialogų briaunas.

Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas (Bobas) ir Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Darius Gumauskas (Bobas) ir Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė (Heizelė) ir Adelė Šuminskaitė (Debė) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Žygimantė Jakštaitė (Heizelė) ir Adelė Šuminskaitė (Debė) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Rasa Samuolytė (Madlena) spektaklyje „Laimės respublikoje“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

Gero teatro beieškant

Ruduo su „Sirenomis“(II)

Mariaus Ivaškevičiaus pjesės „Artimas miestas“ (2005, 2017) režisieriaus Kirilo Serebrennikovo areštas ir jam palaikyti skirta „Sirenų“ atidarymo spaudos konferencija priviliojo į Latvijos nacionalinio teatro spektaklį ir tuos žiūrovus, kuriuos motyvavo lojalumas režisieriui ir noras pamatyti vieną iš daugiausiai vertimų į užsienio kalbas sulaukusių lietuviškų pjesių, pastatytą režisieriaus, šiemet įvertinto prestižiniu Naujosios teatro realybės prizu.

„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Gyvenimo imitacija“. D. Matvejevo nuotr.,
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Artimas miestas“. D. Matvejevo nuotr.
„Troškimas“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Troškimas“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Troškimas“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Troškimas“. M. Vorobjovaitės nuotr.
Alma Braškytė

Gero teatro beieškant

Ruduo su „Sirenom“ (I)

Ką tik baigėsi vienas svarbiausių kasmetinių lietuviško teatro sezono įvykių – Vilniaus tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“, jau keturioliktasis.

„NACHLASS, kambariai be žmonių“. D. Matvejevo nuotr.
„NACHLASS, kambariai be žmonių“. D. Matvejevo nuotr.
„NACHLASS, kambariai be žmonių“. D. Matvejevo nuotr.
„NACHLASS, kambariai be žmonių“. D. Matvejevo nuotr.
„MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
„MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
„MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
„MDLSX“. D. Matvejevo nuotr.
„Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
„Teatro atminimo akmenys“. M. Vorobjovaitės nuotr.
Alma Braškytė

Nesam tokie, kokie norime būti

Łukaszo Twarkowskio „Lokis“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre

Nacionalinis dramos teatras sezoną atidarė spektakliu, jungiančiu svarbiausias teatrui dimensijas: dabarties refleksiją (siekiančią giliau ir plačiau nei vienadienių aktualijų fiksavimas) ir dabarčiai adekvačios teatro kalbos kūrimą. Išeities tašku pasirinkta romantiko Prospero Mérimée novelė „Lokys“ (1869) ir prancūzo „NoirDésir“ vokalisto Bertrandʼo Cantat bei lietuvių fotografo Vito Luckaus (1943–1987) gyvenimo istorijos.

Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Airida Gintautaitė (Marie Trintignant) ir Arnas Danusas (Romanas Kolinka). D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

„Sirenų 2016“ dienoraščiai II

Apie spektaklius „Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, „Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“ ir „Karališko dydžio“

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“, trečiasis „Europolio“ programos spektaklis, buvo parodytas Nacionalinio dramos teatro studijoje, kurios kamerinės erdvės centre įrengta į bokso ringą panaši aikštelė, o žiūrovai susodinti keliomis eilėmis ringo perimetru. Spektaklio idėjos autorė ir režisierė portugalė Cláudia Dias, choreografė ir aktorė, boksininkės apranga stovėjo viename ringo kampe, o kitame starto laukė Tailando bokso meistras, garsus Portugalijoje treneris Jaime Neves. Beveik valandą trukusi dvylikos raundų kova vyko dviem frontais: įprastai, priešininkams susikoncentravus į fizinio smūgio tikslumą bei jėgą, ir klausimais, kuriuos tuo metu skaitė teisėjo vietoje sėdintis skaitovas (žiūrovai sekė lietuviškus titrus). Klausimų buvo daug, jie skambėjo beveik be paliovos visą kovos laiką, neagresyvūs nei turiniu, nei perskaitymo intonacijomis, tačiau daugiau ar mažiau intensyviai provokuojantys. Daugelis prasidėjo formulėmis „ar žinai, kad...“, „ar nemanai, kad...“, suteikdami šiam politiškai publicistiniam (ir tarpais poetiniam) srautui savotišką pedagoginę priegaidę. Tekstą kartu su režisiere kūrė Portugalijoje gyvenantis ispanas rašytojas Pablo Fidalgo Lareo. Klausimai, formuluojami naudojant sportinės kovos metaforas (ir dažnai minint legendinį boksininką bei aktyvistą Muhammadą Ali, beje, mirusį praėjus keliems mėnesiams po spektaklio premjeros 2016-ųjų vasarį) buvo nukreipti į kovos partnerio politines pažiūras ir į gilumines psichologines priežastis, tas pažiūras lemiančias, taip pat į asmeniškesnes sritis – vidinę klausinėjamojo sanklodą, konformizmo ir maišto laipsnį, požiūrį į meilę bei kovos ir švelnumo dinamiką joje.

„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Pirmadienis, atsargiai iš dešinės“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.
„Ginkluotos merginos. Vilniaus atgavimas“. D. Matvejevo nuotr.
Alma Braškytė

„Sirenų 2016“ dienoraščiai I

Apie spektaklius „Švarus miestas“ ir „Nutekinimo pamokos“

Kadaise, emocijomis perkrautoje teatrinėje kompanijoje, keistoje ir efemeriškoje, dainavom baladę apie jūreivišką ilgesį. Kompanija seniai išsiblaškė, bet eilutės „o kai ant denio sirenos kaukia, širdy atbunda ilgesys“ pasirodė neįtikėtinai gyvybingos. Kaskart, ištarus „sirenos“, iš paskos atplūsta – ne, ne ilgesys, bet ilgesio prisiminimas. Baladė buvo dar praėjusiam tūkstantmety, tarptautinio teatro festivalio LIFE’o klestėjimo laikais, bet jos ilgesio užuominą įkūnijo ir kasmet atgaivina jau naujajam tūkstantmety (2004) prasidėjusios Vilniaus „Sirenos“, šiemet jau tryliktosios. Jų neužgniaužė krizės (makroekonominės nei mikromoralinės) ar kritika (su kritikais) – kiekvienas ruduo į miestą atneša tą specifinį (kartais sprogstamą) poros savaičių rudeniškos tamsos ir žvarbos (arba paskutinės šilumos aksomo) ir lūkesčio mišinį. Ne tiek svarbu, kad tuos ryškiausius, labiausiai trokštamus užsienio spektaklius (tokių keleto pastarųjų metų „Sirenose“ paprastai būna vienas du, apsuptų spiečiaus kuklesnių) turbūt galėtume, leidęsi teatro piligrimystėn, pamatyti kokio priartėjusios Europos teatro scenoje ir patys – emociškai sutankintos „Sirenų“ dienos kai kam yra tapusios būtinąja metų ciklo dalim, kai gali išvysti ne tik „ko nematęs“, bet ir tuos, kurių senokai nematei ir (net nežinojai, kad) pasiilgai. Kur neįpareigojanti vis tų pačių pasisveikinimo frazių ir bravūriškų replikų, kuriomis apsikeičiame teatrų holuose ar tarp žiūrovų eilių, kiekybė nejučiom virsta kuklia, bet tikra savos teatro bendruomenės pojūčio kokybe.

„Geros dienos!“. D. Matvejevo nuotr.
„Geros dienos!“. D. Matvejevo nuotr.
„Nutekinimo pamokos“. D. Matvejevo nuotr.
„Nutekinimo pamokos“. D. Matvejevo nuotr.
„Švarus miestas“. M. Vorobjevaitės nuotr.
„Švarus miestas“. M. Vorobjevaitės nuotr.
Alma Braškytė

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses (II)

Antono Čechovo „Žuvėdra“ Reikjaviko miesto teatre

Už islandišką „Žuvėdrą“ Yana Ross apdovanota šių metų tarptautinio Torūnės teatro festivalio „Kontakt“ geriausio režisieriaus prizu. Per spektaklio aptarimą festivalio klube vis kilo iš savo vietų vyresnio amžiaus rusų kritikai, pasipiktinę drastiškais personažų santykiais, ir klausė, ar Islandijoje nėra subtilių žmonių, o jeigu jie ten tik tokie, kam reikėjo imti Čechovo pjesę apie juos kalbėti. Be abejo, laikysena „mes žinome, koks yra Čechovas, o čia yra ne tai“ visada pasmerkta būti priimta kaip retorinis intarpas, nereikalaujantis atsakymo, ir net neatsimenu, kaip į ją buvo atsakyta. Tačiau į kitą klausimą, taip ir nenuskambėjusį, bet ore amžinai kybantį – ar Čechovo pjesės dar gali ką nors pasakyti apie mūsų laikąislandų spektaklis atsako vienareikšmiškai. Jei tik režisierius žino, apie ką nori jomis kalbėti. Nes sielos ir likimai gali dužti ne tik arbatą geriant. Vakarėlių žaidimai, alkoholis ir karaokės mikrofonas yra ne mažiau tinkamos sceninės aplinkybės. 

 „Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Nuotrauka iš Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
 „Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
„Žuvėdra“. Reikjaviko miesto teatro archyvo
Alma Braškytė

Yana Ross apie mūsų pasaulių apokalipses

Michailo Durnenkovo „Ežeras“ teatre „TR Warszawa“

Yana Ross atsirado pas mus 2007-aisiais – su Elfriede’s Jelinek „Bembilendu“ (OKT ir LNDT koprodukcija) ir Lauros Sintijos Černiauskaitės „Liučė čiuožia“ (OKT). Paskui kelerius metus režisavo Lietuvoje, daugiausiai LNDT, trumpam ištrūkdama statyti spektaklių į Berlyną, Seulą, Helsinkį iki pat 2013-ųjų, iki nemenką kontroversiją sukėlusio spektaklio Nacionaliniame dramos teatre, Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (apie tai, kaip demoniška žudymo idėja įsismelkė į kaimelio gyventojų sielas ir pastūmėjo išžudyti kaimynus žydus). Nuo tada Yana Vilniuj tik svečias, nors įsikūrė čia, laisvai kalba lietuviškai ir mes įpratom laikyti ją sava. Pastaruosius trejus metus ji daugiausiai režisuoja Lenkijoje ir Skandinavijoje. Tai, ką ji ten stato (teko matyti keturis – du lenkiškus, švedišką ir islandišką – šio laikotarpio Yanos Ross užsienio spektaklius), liudija erudiciją, profesinę brandą ir jautriai artikuliuojamą stipraus temperamento atsaką į mūsų istorinio laiko ir mūsų nepastebimõs (nes per arti esančios) kasdienybės katastrofas.

Scena iš spektaklio „Ežeras“. M. Hueckel nuotr.
Scena iš spektaklio „Ežeras“. M. Hueckel nuotr.
  PUSLAPIS IŠ 2  >>> Archyvas