7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Paslydimai ir istorijos

Klaipėdos jaunimo teatras pristato Pauliaus Ignatavičiaus spektaklį „Ledas“

Sigita Ivaškaitė
Nr. 37 (1143), 2015-10-23
Teatras
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.

Turiu prisipažinti, pati stebiuosi, kad tai – mano pirmasis tekstas apie Valentino Masalskio vadovaujamą Klaipėdos jaunimo teatrą. Nuo 2012 m. Klaipėdoje gyvuojanti trupė jau spėjo įsitvirtinti Lietuvos teatriniame kontekste, kaip ir susilaukti nemažai dėmesio iš kiekvieno, bent mažiausia dalimi susijusio su scenos menu. 2008 m. surinktas kursas iš pradžių tapo, atrodytų, dar viena jaunų aktorių trupe, bandančia atrasti savo vietą šalies rinkoje. Vis dėlto, priešingai nei kiti kolegos, jie sugebėjo išsilaikyti kartu ir sukurti savo teatrą bei pritraukti į jį kitų kūrėjų, žiūrovų ir meno vertintojų.

 

Susižavėti Klaipėdos jaunimo teatru labai paprasta. Tereikia bent kartą nuvykti į jų organizuojamą Jauno teatro dienų festivalį uostamiestyje, kad suprastum, kaip jie gyvena. Šiame teatre viskas daroma savo rankomis: ruošiami vaidmenys, statomi spektakliai, montuojama scena, rašomi pranešimai spaudai, spausdinami plakatai, dėliojami grafikai, pasitinkami svečiai ir taip iki begalybės. Jei kuriame nors spektaklyje nepamatysi ant scenos visų trupės aktorių, gali būti tikras, jog jie vis viena yra įtraukti ir dirba užkulisiuose. Žinoma, tokia bendruomeninio teatro forma pirmiausia yra V. Masalskio idėjų ir vadovavimo rezultatas.

 

Iš pradžių jis buvo vienintelis šio teatro režisierius ir ilgai laukė, prieš leisdamas savo aktoriams scenoje kalbėti. Tuomet sekė dainų ir komandinių trepsėjimų periodas, kol buvo ateita iki dramos spektaklių. Čia kurį laiką buvo iškilusi dvejonė: ar leis Masalskis režisuoti kam nors kitam? Ar tai liks jo vieno „daržu“? Kita vertus, kol sprendėsi šis klausimas, įvyko puiki pažintis ir užsimezgė bendradarbiavimas su Mindaugu Nastaravičiumi, kurį šiandien dėl darbo su Klaipėdos jaunimo teatru vadiname dramaturgu.

 

Ir Masalskis leido. Šiuo metu Klaipėdos jaunimo teatro repertuaras pildosi darbais su skirtingais jaunais režisieriais: Karolina Žernyte (itin sėkmingas bendradarbiavimas, spektaklis „Akmuo, vanduo, geluonis“), Olga Lapina ir Pauliumi Ignatavičiumi. Pastarojo darbas pagal Vladimiro Sorokino „Ledą“ neseniai buvo rodytas Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje. Ilgai netrypčiojant, – vasarą matytas spektaklio pristatymas žavėjo labiau nei galutinis rezultatas. Vis dėlto neskubėčiau greitai „nurašyti“ šio spektaklio.

 

Režisierius iš V. Sorokino kūrinio atsirinko tai, kas jį domino, ir aiškiai apsibrėžė keliamą klausimą: kodėl žmonės negyvena taip, kaip norėtų? Kodėl jie miršta anksčiau laiko, – iš tiesų ne gyvena, o tik egzistuoja? Esu įsitikinusi, kad šį sezoną pasirodysiančiame Agniaus Jankevičiaus „Lede“ matysime kitą šio kūrinio pusę. Tačiau kol kas negaliu atsikratyti minties, kad P. Ignatavičiaus eskaluojama tema jau buvo įsirėžusi ausyse. Netrukus suprantu, kad tai – jo bendrakursio Artūro Areimos spektaklio „Po ledu“ nuopelnas.

 

F. Richterio pjesę ir V. Sorokino romaną skiria vos dveji metai (atitinkamai 2004 ir 2002 m.), abiejų utopinėse situacijose skamba panašios temos ir tekstai. Tik vokiečių autoriaus kūrinyje ledas įkalina ir užmigdo žmogų, o rusiška mintis (matyt, labiau pratusi prie šalčio) ledą paverčia žadinimo įrankiu. Bet kuriuo atveju, praėjus daugiau nei dešimčiai metų nuo abiejų kūrinių pasirodymo, teatro kūrėjų pasirinkimai priverčia šyptelėjus tarti: „Winter is coming“ (žiema artinasi).

 

Stebint „Po ledu“, ausį vis rėžė „filosofavimai“, labai suprantami, bet jau nuvalkioti, vis dar deklamuojami, bet nebeaktualūs. P. Ignatavičiaus „Lede“ ryškesnė realistinė, buitiška pasakojimo dalis, leidžianti išvengti abstrakčių pamąstymų ir taip išlaikyti medžiagos aktualumą šiandienai. Kita vertus, taip dalis aktorių atsiduria jau pažįstamose situacijose, drąsiai ir charizmatiškai kurdami personažus, ne tokius tolimus M. Nastaravičiaus pjesėms. Su jais kontrastuoja viso spektaklio metu scenoje esanti „Ledui“ suburta merginų synthpop grupė. Bet apie tai vėliau.

 

Pagrindiniai Astos Zacharovaitės ir Pauliaus Pinigio kuriami herojai, – ne itin šviesios visuomenės dalis. Juos, gyvenančius tarp nusikaltimų, sekso už pinigus, narkotikų ir savotiškų pagarbos taisyklių, pagrobia ir išbudina „Ledo“ sekėjai. Šie tiki, jog pasaulyje yra rasė žmonių, kitokių nei likusieji. Tokių, kurie dar gali būti prižadinti tikrajam gyvenimui ledinio kūjo smūgiu ir po jo vėl išmokti kalbėtis „širdžių kalba“. Taigi jie grobia „išrinktuosius“ ir žadina juos, o šie, paleisti atgal į savo pasaulius, gali susivokti, ar tokie pokyčiai jiems artimi.

 

Visos istorijos ir jos herojų reakcijų, pasirinkimų paradoksalumas atsiranda iš to, kad jų gyvenimą, panašų į „penktajame puslapyje“ aprašomus kriminalus, siūloma keisti kitu kraštutinumu – visiška šviesa. Panašu, jog nė vienas iš šių pasirinkimų nėra teisingas, nes tai, ko visi ieškotume, tikriausiai yra kažkur „per vidurį“. Šis viduriukas atsiranda veikėjams pradėjus atvirai kalbėtis, dalintis mintimis, emocijomis ir išgyvenimais, – žmogiškai bendrauti. Širdimi? Galbūt.

 

Visam veiksmui, besivystančiam tarp polietileninių plėvelių sienų, tualeto kabinų ir šaldytuvo (dailininkė – Neli Ivančik), akomponuoja jau minėta merginų grupė. Suprantu ir sutinku, kad jų atliekama synthpop stiliaus muzika idėjiškai siejasi su jautrumą praradusias personažais. Šis stilius visuomet buvo kaltinamas kaip bejausmis. Sintezatoriumi ir elektronika pakeisti gyvi instrumentai atspindi ir tekstuose bei muzikoje ryškiai juntamą apatijos, šaltumo aplinkai jausmą. Tai – lyg pasirinkimas egzistuoti „nuskausmintame“ pasaulyje, kuris yra per žiaurus ir per šaltas, kad galėtum leisti jam prie tavęs prisiliesti, priartėti.

 

Taip spektaklyje vystosi trys pozicijos: nušvitusiųjų, nuodėmingųjų ir bejausmių. Tad ar negali būti taip, jog nuodėmingųjų gyvenimas iš tiesų ir yra tas viduriukas, kuriame galima siekti savo tikslų, nepasirenkant nė vienos iš radikalių pusių? Galbūt jų pasirinkimai ir yra teisingi? O gal toks dalykas iš esmės neegzistuoja ir pasaulyje yra tik nelemtai susiklosčiusios aplinkybės arba jie paprasčiausiai nėra verti geresnio? Daug klausimų ir mažai atsakymų.

 

Čia koją P. Ignatavičiui pakišo ir lyg ant ledo slystelti privertė darbas su paties spektaklio dramaturgija. Aiškiai išdėstęs klausimus dar prieš pasirodant premjerai, režisierius leido sau paklysti atkurdamas personažų realybę. Nors, praėjus spektakliui, vykusias scenas būtų galima lengvai suskaičiuoti ant pirštų ir greitai išdalinti į svarbias ir šalutines, veiksmui vykstant viskas atrodo gerokai klampiau. Kiekvienas dialogas čia pasiekia aukščiausią įtampos tašką, kiekvienai scenai skiriama tiek pat veiksminio laiko. Tokiu būdu ne tik neįtikėtinai prailgsta dvi valandos žiūrovų salėje, bet, svarbiausia, nukenčia pagrindinės, veiksmą kuriančios, plėtojančios ir kūrėjų idėją perteikti turinčios scenos.

 

Taip pat neaišku, kokią vietą spektaklyje užima muzikinė dalis ir ryškiai pasipuošusios atlikėjos. Nors daug kas gali būti sugalvota ir pritempta, vos kelios užuominos leidžia įsivaizduoti, kad galbūt tai jos pasakoja šią istoriją savo dainomis, o vaizdai ir situacijos yra lyg muzikinis klipas. Vienu ar kitu atveju tai – dar vienas dramaturgine prasme iki galo neišspręstas dalykas.

 

Teatleidžia man aktoriai, kurių darbo čia aptarti nesiryžau, ir tie, kuriems būtų įdomu kalbėti apie Sorokino romano (ne)interpretavimą. Prieš kalbant šiomis temomis reiktų palaukti, kol spektaklis subręs. Turiu omenyje, kad LNDT matytas „Ledas“ dar gali tobulėti. Dramaturginės spragos gali būti taisomos. Juk Klaipėdos jaunimo teatras yra jaunas ne dėl savo amžiaus, o dėl to, kad siekia nuolat judėti į priekį. Stebint jų darbą P. Ignatavičiaus spektaklyje atrodė, kad šiems kūrėjams bendradarbiavimas nebuvo našta, net atvirkščiai, tad galbūt vertėtų tai išnaudoti?

Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.
Scena iš spektaklio „Ledas“. E. Sabaliauskaitės nuotr.