Lietuviškos dulkės

Ten, kur laikas sustojęs, niekas mūsų nelaukia. Ir vargiai, net jei sakoma priešingai, galime pasijusti laukiami. Prarūgęs kaip stovintis vanduo sceninis laikas geba ne tik giliai įklampinti prieš jį ir jame atsidūrusį žiūrovą, bet ir kartu palikti jį nieko nepešusį, išvargintą, bet nepriliestą.

Rolando Kazlo spektaklis „Atrask mane“ Vilniaus teatre „Lėlė“, rodos, tikslingai atstumia. Nors savo pavadinimu jis lyg ir prašosi būti atrastas, turiniu taip ir nesuteikia vilties, kad yra ką atrasti. Praktiškai nėra šansų įsijausti į pačią istoriją – audėjo kapo paieškas. Atrodo, kad siužetas čia tėra pretekstas susieiti, kad jis – tik atminties simbolis, kuriuo mojuojama norint pažadinti ir tuo pačiu metu nuslopinti mūsų pačių individualius prisiminimus.

Ši istorija, sulipdyta iš Seumaso O’Kelly apysakos „Audėjo kapas“ ir Balio Sruogos bei Ovidijaus eilių fragmentų (inscenizacijos autorius Rolandas Kazlas), padiktuoja spektaklio erdvę – tai kapinės. Lyg jų būtų negana, scenoje nuolat trinasi ir du šviežios mirties pranašai, duobkasiai (Imantas Precas ir Dainius Tarutis), bet kurią akimirką pasiryžę ne tik ką nors iškasti, bet ir pakasti. Taip tiesmukai, nors, atrodo, be humoro, čia kėsinamasi palaidoti pačią Lietuvą ar bent jau jos praeitį, šaknis. Ore tvyro ne tiek kapinių, kurios galėtų nuteikti egzistenciškai-filosofiškai, kiek laidotuvių, sumišusių su pareiga ir buitimi, atmosfera. Ji ir verčia atsiriboti, užsidaryti, atmesti.

Pagrindinis veikėjas, spektaklio kaltininkas – beužmirštama lietuvybė, greitai, pasak spektaklio kūrėjų, visai nugrimsianti praeitin. Ji čia vaizduojama pasigirstančiomis kanklių melodijomis, austomis staltiesėmis, per visą galinę sieną nusidriekiančiais siūlais – staklėmis (dailininkė Neringa Keršulytė) ir t.t. Kažin, ar toli gali nuvesti tokie paviršutiniški simboliai? Baisu, kad jau neatpažinsime nieko bent kiek subtilesnio? Tačiau dabar galai šiek tiek nesusiveda: juk visa Pilies gatvė lūžte lūžta nuo šios suvenyrinės Lietuvos, akivaizdu, kad taip lengvai mes jos, tokios, neprarasime. Ne ką subtiliau atrodo ir šiuolaikinio žmogaus, kurį vaidina pats Kazlas, pasirodymas, jo skiriamieji ženklai – kaubojišką primenanti skrybėlė, akiniai nuo saulės ir kostiuminis švarkas vietoje apdriskusio palto... Atrodo, kad režisierius taip bijo jam, spėju, jau gerokai įkyrėjusio publikos juoko, kad visais įmanomais būdais vengia bent kiek gyvesnių, originalesnių sprendimų. Tokių, dėl kurių rizikuotų pasirodyti nepakankamai rimtas ar pernelyg laisvas, dėl kurių galėtų priminti visų pamėgtą, savitą, nuo improvizacijų ir kūrybinių šėlionių nesusilaikantį aktorių.

„Atrask mane“ iš tiesų vyniojamas kaip režisieriaus prieš premjerą minėtas siūlas: lėtai, monotoniškai ir vis ta pačia spalva. Nuotaika čia niūri, susimaišiusi su nuoboduliu – kaimyniška. Visi visus žino: kas kur palaidotas, kaip gyveno, apie ką svajojo. Tik tiek, kad per daug su niekuo nesusiję, svetimi. Tad visos mirtys, išvardytos pavardės, kaip pasirodo, net ir užkasti negyvėlių kūnai lieka paviršiuje. Vardijami, skaičiuojami, prisimenami su šaltu, kaimynams būdingu smalsumu. Nieko keisto, kad aktoriams, kurių čia susirinkę nemažai (Sigita Mikalauskaitė, Deivis Sarapinas, Arnoldas Jalianiauskas, Rolandas Kazlas, Karolis Algimantas Butvidas, Imantas Precas, Dainius Tarutis), nelabai yra ką veikti. Jie jau ateina su reikiama nuotaika, nuomone, mintimis, jiems nelieka nė menkiausios galimybės ar poreikio pasikeisti. Užtenka tik apsiginkluoti svajingais žvilgsniais į tolį bei dangaus aukštybes ir prabilti aukštaičių tarme ar švepluojant.

Kūrėjams smulkmeniškai besiknaisiojant prisiminimuose, gilinantis kas kur kada, nori nenori susidaro muziejaus efektas. Jį dar labiau sustiprina pabaigoje per vaizdo projekciją pradedami rodyti didžiuliai fotomenininkų Algimanto bei Mindaugo Černiauskų daryti senolių portretai bei pasigirstanti Virgilijaus Noreikos atliekama Benjamino Gorbulskio daina „Ten, kur dingo vasara“. Dabar galima paman(t?)yti, kad režisieriui buvo svarbu nostalgiškai kalbėti apie žmogų, apie lietuvį, apie bėgantį laiką, apie tai, kur tas lietuvis dabar. Tačiau tai neturi visiškai jokio ryšio su šaltu spektakliu, net ir aktorius pavertusiu neaiškiais, priekaištingais ženklais.

„Atrask mane“ – lyg pažintinė kelionė, vedžiojanti žmogaus, kurio pabrėžtinai nebėra, atminties labirintais. Gaila tik, kad šioji atmintis nebuvo bent kiek asmeniškesnė, šiltesnė. Taikoma vienu metu visiems ji nebetiko niekam ir ėmė priminti ant duobkasių pečių pabaigoje nusėdusias ir tuoj pat delnais nusibrauktas dulkes.