7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nuskausmintas karo blogis

Kauno nacionalinio dramos teatro spektaklis „Miškinis“ Vilniuje

Ramunė Balevičiūtė
Nr. 36 (1142), 2015-10-16
Teatras
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.

Argi ne iškalbinga, kad abu Nacionaliniai dramos teatrai sezonus pradėjo premjeromis, analizuojančiomis karo temą? Ir Valterio Sīlio „Miškinyje“ (KNDT), ir Árpádo Schillingo „Didžiame blogyje“ (LNDT) – tik viename tiesiogiai, o kitame – „tarp eilučių“ – nuskamba klausimas: „O ką tu darytum, jei rytoj prasidėtų karas?“ Labai gerai, kad teatras kelia tokius klausimus, nes, reikia pripažinti, kad ir kiek daug būtų kalbama, jog šiandien grėsmė realesnė ir daug labiau priartėjusi negu kada nors anksčiau, vis tiek karas daugeliui iš mūsų, nepatyrusių jo tiesiogiai, atrodo virtualus. Kiek tokią vidinę akistatą spektaklių kūrėjams pavyksta sukurti – kitas klausimas.

 

Nors siekia panašaus tikslo, kelius jo link „Miškinio“ ir „Didžio blogio“ kūrėjai renkasi visiškai skirtingus. „Didį blogį“ laikyčiau rizikingu kūrybiniu eksperimentu, tačiau jokiu būdu nesutikčiau su kolegomis, sulyginusiais jį su propaganda. Juk spektaklis ne tik įkūnija akivaizdžią tiesą, kad karas yra „didis blogis“, bet ir į dienos šviesą išvelka tai, ko nenorėtume apie save žinoti. Savo alegoriškumu ir įžvalga, kad žmogus yra pats žiauriausias gyvūnas, man „Didis blogis“ priminė pernykštį Schillingo tautiečio Kornélio Mundruczó filmą „Baltas dievas“. Tokį meną sunku ir nemalonu žiūrėti, ir jis negali būti vertinamas vienareikšmiškai.

 

„Miškinio“ kūrybinės komandos pasirinktas kelias gerokai mažiau rizikingas. Nesinorėtų galvoti, kad nuo meninės rizikos tą patį latvių kūrybinį duetą – dramaturgą Jānį Balodį ir režisierių Valterį Sīlį – atbaidė kritinis „Barikadų“, daugiau kaip prieš metus pastatytų su Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktoriais, vertinimas. Dažnai lietuvių aktoriams prikišama pilietiškumo stoka ir pozicijos neturėjimas arba negebėjimas ja įtikinti. Iš dalies dėl to galima „kaltinti“ mūsų teatro tradiciją, kur žaidimas ir teatrališkumas ne atskleidžia, o veikiau užgožia ir maskuoja individualų ir asmenišką santykį su tikrove. Štai ir „Barikadose“, nors spektaklio kūrėjai,  mano manymu, pirmiausia siekė praskelti virtualumo stiklą ir tiek jusliškai, tiek intelektualiai priartinti Sausio 13-osios įvykius, žaidybinė stichija ir, regis, prigimtinis lietuvių aktorių polinkis į improvizaciją, ypač komišką, kartkartėmis sukėlė priešingą – nutolinimo – efektą. O kituose Balodžio ir Sīlio spektakliuose-tyrimuose gali pasijusti kaip Alisa, įkritusi į pasakojamą istoriją: įvykiai, apie kuriuos daugiausia tik kalbama, apgaubia ir galiausiai pasiglemžia tave, taigi nejučia pats tampi jei ne herojumi, tai bent jau tiesioginiu liudininku.

 

Mane asmeniškai vaizduotėje jau neatskiriamai suaugęs Balodžio ir Sīlio duetas žavi pirmiausia beatodairišku, aistringu gebėjimu stačia galva pulti į kokią nors – dažnai istorinę, bet nebūtinai – temą ir, prisiimant istoriko ir tuo pat metu istorijos falsifikuotojo, detektyvo ir kartu klastotojo funkcijas, ištirti ją iš pačių įvairiausių pusių. Akivaizdu, kad kūrybingasis duetas mėgaujasi šiuo procesu: jų vaizduotė, kurstoma sužinotų faktų, sunkiai išsitenka gerokai šimtą puslapių viršijančiame tekste ir kelių valandų spektaklyje.

 

„Miškinį“ sumaniusių Balodžio ir Sīlio užmojis išties epiškas: jie pasišauna papasakoti istoriją nuo Antrojo pasaulinio karo iki beveik mūsų dienų. Šįsyk „papasakoti istoriją“ būtų raktinė frazė, ir daryti tai ne bet kaip, o daugiau ar mažiau nuosekliai. Tiesa, istorija beveik neįtikima ir tikrai verta papasakoti: latvis Jānis Pīnupas prieš pat karo pabaigą dezertyravo iš sovietinės kariuomenės ir vėliau net 50 metų slapstėsi, gyveno taip, tarsi jo nebūtų. Faktus perpindami su išmone, melodramą su farsu ir net komiksais, spektaklio kūrėjai pasakoja apie „sulietuvinto“ ir virtusio Jonu herojaus, jo giminaičių ir jų palikuonių likimus. Neilgus epizodus jungia pasakotojo-režisieriaus figūra, prisistatanti kaip istorikas Tomas Kudirka (vaidina Saulius Čiučelis).

 

Man žinomuose Balodžio tekstuose, taip pat ir „Miškinyje“, dramaturgas atvirai išsako argumentus, kodėl analizuojama tema jam rūpi. Jam, kaip ir režisieriui, norėtųsi, kad rūpėtų ir aktoriams. Todėl jie vilioja, provokuoja aktorius, kad šie kalbėtų ne tik personažų, bet ir savo vardu. Nežinau, kaip vyko kūrybinis procesas, bet, sprendžiant iš rezultato, šios minties latvių teatro menininkams šįkart teko atsisakyti. Nepaisant Tomo Kudirkos retoriškai keliamų aktualių klausimų, scenoje karaliauja tik fikcija. Apie karą, istorinius lūžius ir žmogaus likimą jų akivaizdoje kalbama žaismingai ir atsitraukus per saugų atstumą. Ir klausimas, kaip reikėtų vertinti Jono Petručio pasirinkimą, paaiškėjus, kad visą okupacijos laikotarpį jis gyveno ne miške, o sesers namuose, jos asmeninio gyvenimo sąskaita, tampa ne toks jau ir aštrus. Tiesiog – toks gyvenimas, – tarytum sako spektaklio kūrėjai. Man toks kompromisas apmaudus, tačiau teisybės dėlei reikia pasakyti, kad spektaklis, kaip tradicinis ir šiuo atveju pramoginis (ir tai anaiptol ne priekaištas), sukurtas profesionaliai ir kokybiškai. Režisierius lengva ir patyrusia ranka iš daugybės epizodų suveria spalvingą pasakojimo vėrinį, o aktoriai su psichologiniu tikslumu suvaidina (melo)dramines scenas ir su užkrečiančiu azartu – komiškas. Pastarosios scenos išties išradingos (nors kai kur gal ir pritrūksta saiko), o kai kurios, persmelktos ironiška nostalgija (pavyzdžiui, radijo intarpų inscenizacijos) – itin žavios. Beje, tikrai džiugu matyti tokį darnų ansamblį iš senųjų Kauno dramos teatro meistrų Vilijos Grigaitytės ir Liubomiro Laucevičiaus, jaunųjų LMTA absolventų Martynos Gedvilaitės, Eglės Grigaliūnaitės, Vaido Maršalkos ir Edgaro Žemaičio bei šiek tiek vyresnių jų kolegų Sauliaus Čiučelio ir Vainiaus Sodeikos.

 

Neabejoju, kad „Miškinis“ – pageidautina, šiek tiek sutrumpintas – turės savo publiką, nes tokį meną malonu ir lengva žiūrėti. Tad kiekvieno valia rinktis.

Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Miškinis“. D. Stankevičiaus nuotr.