Sėdu prie teksto ir jaučiuosi taip, lyg bandyčiau prisivilioti beždžionę duonos trupiniais. Kol kas nedaug teko skaityti apie Donato Jankausko parodą „Sekmadienis“ ŠMC, bet kone visur tai palinksniuojamas, tai šiaip prasišviečia kažkas apie sakralumą ir mitiškumą. Nelabai aš pasitikiu dvasingais dalykais, nuo jų liežuvis rišasi į mazgą, o intonaciją tenka laikyti atsargiai pakilią. Na jau ne. Gal dar įtikintumėte ŠMC laiptais lipti kaip į zikuratą, skarele prisidengus galvą, bet šiaip aš manau, kad ne taip jau paprastai dalykai pašventinami. Įeinu bandydama išlaikyti galvą tuščią.
Peizažas, įkurdintas didžiojoje salėje, tikrai atrodo kaip ką tik nuleistas iš pačios pasaulio pradžios, kol dar neįsižiebė šviesa ir nenusėdo dulkės. Jame galima pamatyti grubią žmogaus evoliucijos schemą, skilusį vaisių, dvi pavojingai atrodančias letenas lubose ir smengantį medžiaginį kalnyną. Taip, aš vulgarizuoju ir nurenginėju šiuos kūrinius, apsimesdama, kad jie neturi nei meniškumo, nei istorijos. Bet tik todėl, kad viskam savas laikas – ką tik sukurtame pasaulyje juk dar neegzistuoja jokie kontekstai, jokios prasmių gelmės, tai kol kas leidžiu sau jų nematyti.
Šitos parodos, prisipažinsiu, laukiau. Per paskutinę „Lietuvos dailę“ atidengta skulptoriaus „Pasaka“ greitai įtikino ir nudžiugino, įnešdama į salę netikėtą ir labai trūkstamą šypsnį. „Pasaka“ yra ir čia, tik perdažyta pilkai, nukelta nuo pjedestalo ir paslėpta po medžiaginio kalno kloste. Akistatoje su meiliomis beždžionėmis ir didžiaakiu gyvūnu pasijuntu pusiau kaip atrakcionų parke, pusiau kaip gamtos istorijos muziejuje, kur kiekviena fosilija užryškinta ir tikresnė už tikrą. Atkreipiu dėmesį, kokia vis dėlto keista salės tamsa. Skiesta ir nevienalytė, ji ir kuria atmosferą, ir ją truputį traukia per dantį, apgaubdama dirbtiniu rimtumu putoplastinę istoriją. Įpareigojanti tamsa parodą sureikšmina ir kartu parodijuoja sureikšminimą, kuriuo neretai atsiduoda panašūs „atmosferiniai“ sprendimai.
Turbūt būtent dėl šio ironizavimo Duonio paroda man skleidžiasi labiau kaip liaudies pasakojimas, o ne mitinė ar biblinė istorija. Joje matomi paprastai vaizduotėje suvokiami kūriniai. Net myktelėti apie folklorą darosi šiek tiek baisu artėjant visoms pavasario mugėms, kai jis bus eilinį kartą atskleistas pačiu klaikiausiu kiču, ąsočiais ir sermėgomis. Įpratus prie kniaukiančių armonikų paprasta pamiršti, kokia sudėtinga ir slidi iš tikro yra tautosaka, gebanti suvešėti ir ten, kur visiškai sterilu ar išbetonuota. Kiekviena liaudis turi savo būdus suvokti ir perdirbti tiek žemiška, tiek šventa. ŠMC lubas praskyrę mistinės būtybės pirštai atrodo ištraukti tiesiai iš kokio nors vargšo būro vaizduotės apie didelį ir griežtą Dievą ar už pečiaus tūnantį velnią.
Prie tirpstančių medžiagų kalno galima prisiminti pirmąjį vaikišką bažnyčios įspūdį, staiga atsidūrus dar nelabai suvokiamame, bet kažkuo ypatingame pastate. Su tuo, kas žemiška, kiek sudėtingiau. Į diskusijas apie mokslą kaip mitą paprastai žiūriu irgi atsargiai, nes atsirėmus į empiriką bei tam tikras specifines žinias sėkmingai išgaruoja visi turėti argumentai... Tačiau pastebėti, kaip mokslas mitologizuojasi liaudies vaizduotėje, visiškai nesunku, užtenka vienos užstalės ar kelių žinių portalų. Kokie nors neapibrėžti ir mistiniai mokslininkai atranda kokį stebuklą, visi pasistebi, paaikčioja ir išsiskirsto savais keliais, detales palikdami suinteresuotų žynių – tų pačių mokslininkų – ratui. Parodoje nuaidi kaimo išminčiaus balsas ir pasakojimas apie žmogaus kelią nuo beždžionės. Žmogus čia irgi mitiškas, iškart „gatavas“, jau su chalatu, šlepetėmis ir vardu, susigėdęs ir nusigręžęs nuo savo gyvuliškos kilmės. Labai iškalbingas palubėje įkurdintas reljefas, kurį, jei ne titulinė parodos nuotrauka, tektų nagrinėti pro žiūronus. Du angelai laiko beždžionę, pradėdami istoriją, kurią mano vidinė pasakotoja pratęsia visais įmanomais stebuklinės pasakos viražais.
Taip, šita paroda tikrai folkloriška savo išpūstais dydžiais, ironiškumu ir grubumu. Net susimąstau – ar „Sekmadienis“ čia yra laikas, ar vieta, ar dabar esu sekmadienyje, ar sekmadienį regiu? Visiškai kitoks erdvėlaikis, toks pasaulių ir pojūčių persiklojimas, koks įmanomas tik tirštame rytiniame rūke prie sodybos. Šypteliu, kad galima tą „Sekmadienį“ suprasti ir labai tiesmukai – daugiau nei dvi savaites intensyviai dirbęs prie parodos, Duonis gali pagaliau ilsėtis žvelgdamas į savo darbo vaisius. Nemanau, kad jis siektų būti dievdirbiu, bet šioje parodoje tampa. Dabartinio meno pasaulyje bet koks vizualumas ir aiškumas pradeda atrodyti kaip protestas, liaudiška kalba, mėsa po vis pabąlančia intelektualių projektų oda. Pikčiau poetizuojant galima būtų parodoje sužvejoti ir institucinės kritikos momentų, pabrėžti dydį bei griozdiškumą ir klausti, kam gi iš tikro priklauso tie palubės pirštai, tarsi statantys galvą užvertusį lankytoją „į vietą“... Bet jaučiu, kad taip tik toli nusukčiau į šoną. Galų gale šiais kūriniais į nieką nešaudoma. Jie pilni gryno susidomėjimo, entuziazmo ir netgi paprasto džiaugsmo. Galios sukurti savo išverstakį gyvūną, evoliucijos muziejų ar Dievo karalystę.
Ką gi, šventybių neišvengiau. Vis dėlto didžiausias mitas tvyro tirštu debesiu aplink parodą, kondensuodamasis lašeliais iš reklaminio plakato ir pavienių reportažų. Po poros ratų salėje jis atvėsta, išsisklaido ir užleidžia vietą besišypsančios beždžionės pasakai.
Paroda veikia iki kovo 13 d.
Šiuolaikinio meno centras (Vokiečių g. 2, Vilnius)
