Tarp disciplinų

Danutė Gambickaitė

Pokalbis su medijų menininku Mindaugu Gapševičiumi

Taip, taip, kai pradėjo formuotis „blogų“ kultūra, pagalvojau, kad panašius dalykus dariau gerokai anksčiau, bet truputį kitokiame kontekste. Aš savo dienoraštį rašiau ne kaip „blogą“, bet kaip konceptualų meną. Kai susipažinau su panašiomis temomis besidominčiais žmonėmis Latvijoje ir kitose šalyse, nutariau išsiaiškinti

Laima Kreivytė

Pokalbis su Paulina Egle Pukyte

Kiekvieno menininko situacija yra individuali, nepriklausomai nuo to, kurioje šalyje jis gyvena, ir keičiasi ji individualiai. O jei imsime menininkus apskritai (bent jau kai kuriose iš Europos šalių) – jų situacija tikrai negerėja, tai akivaizdu. Jau net ir išsivysčiusioje Didžiojoje Britanijoje ketinama dar labiau mažinti, o kai kur, pavyzdžiui, ir taip ne itin „kultūringame“ Niukasle, ir visai nutraukti valstybės finansavimą menui. Daugybė žinomų menininkų ir kultūros veikėjų pasipiktinę. Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų

Agnė Narušytė

Erika Grigoravičienė. „Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai“, Vilnius: Lietuvos kultūros tyrimų institutas, 2011.

Erikos Grigoravičienės knyga Vaizdinis posūkis: vaizdai – žodžiai – kūnai – žvilgsniai ant mano darbo stalo (ir ant virtuvės, ir ant grindų prie lovos – ant visų parankių paviršių) guli jau senokai, ir štai tik dabar susiruošiau apie ją parašyti. „Susiruošiau“ – netinkamas žodis, mat jis nevalingai išreiškia atidėliojimą, nenorą rašyti. Šiuo atveju taip nėra. Norėjau, labai norėjau... Tai kodėl taip ilgai, bemaž metus, ši knyga laukė recenzijos? Priežastis glūdi joje pačioje – užtruko, kol perskaičiau. Knyga tiršta turinio, sudėtingų idėjų ir teiginių, parašyta sklandžia, argumentuota, bet kondensuota mokslo kalba, tad ją reikia skaityti lėtai, gilinantis į kiekvieną sakinį, nes, jo reikšmę praleidus, paviršutiniškai supratus, pražiopsojus, mintis pasiklys. Tačiau yra ir dar viena priežastis, kodėl atsiliepimą rašau tik dabar: tą knygą intensyviai naudoju, jos naudingumą per tuos metus tikrinau ruošdamasi paskaitoms, rašydama mokslinius ir nemokslinius tekstus, tyrinėdama vaizdus. Taigi rašau ne tik apie tai, ką ši knyga sako, bet ir

Mindaugas Klusas

Pokalbis su Nicolas Bourriaud

Išlydėdami svečią į Palangos oro uostą menotyrininkas Ignas Kazakevičius, dailės kritikė Laima Kreivytė ir šio rašinio autorius jį pakalbino. N. Bourriaud maloniai

LTMKS taryba

VIEŠAS KREIPIMASIS Į LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJĄ

VIEŠAS KREIPIMASIS Į LIETUVOS KULTŪROS MINISTERIJĄ DĖL LIETUVOS ŠIUOLAIKINIO MENO PRISTATYMO VENECIJOS ŠIUOLAIKINIO MENO BIENALĖJE PROJEKTŲ KONKURSO NUOSTATŲ

Lietuvos šiuolaikinio meno reprezentavimas Venecijos šiuolaikinio meno bienalėje, ko gero, vienoje prestižiškiausių šiuolaikinio meno renginių, yra svarbus formuojant Lietuvos kaip demokratiškos, šiuolaikiškos valstybės įvaizdį. Būtent todėl atstovavimo Lietuvai šioje bienalėje konkursas yra ypač aktuali ir jautri tema.

Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė

Pokalbis su tapytoju Adomu Danusevičiumi

 

Vyriškumu labiau domėtis pradėjau trečiame bakalauro kurse, o magistrantūroje

Gediminas Kukta

Poezijos festivaliui „TARP“ pasibaigus

Praėjusiais metais kvietęs pasinerti į miesto šamanų regėjimus, šiemet festivalis

Laima Kreivytė

Politinio spektaklio priešnuodis

Parašiau pavadinimą ir susinervinau – performansas niekada nebuvo miręs! Veikiau jo poveikio lauką uzurpavo kiti veikėjai ir priemonės. Performansai vyko ir tebevyksta kasdienybėje, apsimetant kažkuo, kuo tave norėtų matyti kiti, ir net trumpam tuo patikint. Performansai vyksta televizijos studijose ir politiniuose debatuose. Politikai iš tiesų yra puikūs amžinojo prisikėlimo mito įkūnytojai. Meluose paskendę politiniai lavonai vis kyla į dienos šviesą, savo rinkiminiais prožektoriais užtemdydami atmintį. Brangiai apmokami pigūs triukai daugumai loterijos dalyvių tik palengvins kišenes, užtat galėsime iki soties klausytis naujų saviveiklininkų koncertų Seime.

Kuo čia dėti politikai? Nesiruošiu jų įšventinti į performanso riterius – tam reikia gyvo santykio su kitu, gebėjimo būti čia ir dabar, reaguoti į situaciją. O jie privatizavo ateitį ir gyvena pažadų namuose, kurie kitiems tėra kartoniniai filmavimo paviljonai. Blogiausia, kad ir dabarties kultūra suvokiama kaip toks paviljonas, kurį galima be vargo užimti. Kokia dar Nacionalinė dailės galerija su kolekcijomis ir apie architektūrą ir menus diskutuojančiu jaunimu!? Tai tik renovuotas namas, kuris puikiai tiks

Rūta Junevičiūtė

 Pokalbis su menininke Egle Budvytyte 

Menininkė Eglė Budvytytė (g. 1981 m. Kaune) šiuo metu gyvena Paryžiuje, kur ką tik baigė reziduoti „Palais de Tokyo“ šiuolaikinio meno centre. Autorei būdingas „hakerio“ bruožas, t.y. ji mėgsta „nulaužti“ ir „perkrauti“ įvairaus pobūdžio sistemas ir konstrukcijas: kino klišes, viešosios erdvės konvencijas, judesių kodus, mokslinę terminologiją ar apskirtai kalbą. Pavyzdžiui, sušokti abėcėlę, aproprijuoti lėktuvų saugumo instrukcijas, perkelti Niujorką į Vilnių ir pan. Neseniai Šiuolaikiniame meno centre vykusioje Mindaugo trienalėje menininkė pristatė mobilią mieste judančią struktūrą – vietos specifikos performansą „Choreografija bėgančiam vyrui“. Apie šį ir kitus kūrinius pateikiamas pokalbis, vykęs elektroniniu paštu.

Monika Krikštopaitytė

Apie (parodų) žiūrėjimo patirtis

Redakcijoje jau seniai pastebėjome egzistuojant paslaptingą dėsnį, kuris lemia, kad vienas su kitu nesusiję autoriai, nesusitarę ir seniai nesimatę, ima ir pamini kokį nors reiškinį, dalyką ar žmogų tame pačiame numeryje. Ne aktualiją, o kokį nors išsiskiriantį, ištrauktą iš atminties. Pavyzdžiui, taip buvo su Islandijos ugnikalniu Grimsviotnu, nors jo pelenai jau buvo kadais išsisklaidę. Ir dar daugybė kitų mįslingų kartų. Nieko čia ypatingo, bet ilgainiui imi sekti.  

Kažką panašaus stebėjau šią savaitę vaikštinėdama po parodas ir renginius. Būtinai norėjau pamatyti savo mėgstamą autorę Laurą Garbštienę ir jos „Laikino meno fondą“ galerijoje „Vartai“. Paprastai ji sukuria ką nors labai keisto, dažnai tai atrodo tobulai naiviai, bet visuomet gerokai išmuša iš pusiausvyros mechanišką mąstymą, todėl man ji magiška. „Laikino meno fondo“ koncepcija aprašyta galerijos interneto svetainėje, tačiau realiai matai labai estetišką prekystalį su sodo ir miško gėrybėmis (česnakai, džiovinti obuoliai ir grybai, spanguolės, įvairios uogienės ir pan.). Gretima patalpa panaši į...