7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Neaiškios priežastys

Su menininku Dainium Liškevičium kalbasi menininkė Paulina Pukytė

Paulina Pukytė
Nr. 5 (1019), 2013-02-01
Tarp disciplinų Dailė
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka

1. Ar piešti sunku? 

Priklauso nuo to, ką piešti. Šiuo klausimu paskambinau Linui Jablonskiui, per kurį, po ilgo laiko tarpo, vėl pradėjau paišyti. Tikriausiai dėl to ir mano paroda įvyko „Katinėlyje & Gaidelyje“. Lino atsakymas: „Sunku“, – o aš pratęsiu jo mintį: – „Nebent gautum dvejų metų atostogas Tailande.“
 
2. Jam sunku, tai patarė tau? Nori pasakyti, kad Tailande piešti būtų lengviau? 
Būtų lengviau, nes Tailande išvis nereikėtų piešti. Galima būtų išsiversti ir be meno.
 
3. O vaikystėje sunku buvo piešti? Tėvai vertė?
Mano 7 m. sūnus Ąžuolas sako, kad nežino, ar sunku, ar lengva.
 
4. Vėl išsisukinėji. Taigi klausiu, ar tau pačiam sunku, o ne apskritai.  
Kiek pamenu, Hitlerio, kurį perpiešiau nuo pašto ženklo, mama nevertė piešti. Šiuo metu jis yra Leipcigo Šiuolaikinio meno galerijoje (Gfzk), mano „Muziejaus“ ekspozicijoje šalia juodaodžio vyro portreto, kurį paišiau jau mokykloje.
 
5. Na, būtų keista, jei kas būtų vertęs piešti Hitlerį. O juodaodžius piešti mokykloje, pamenu, skatino. O kas sunkiau, piešti ar stovėti ant galvos?
Manau klausimą reiktų apversti – kas lengviau, piešti ar stovėti ant galvos? Stovėti ant galvos pradėjau, aišku, ne vaikystėje. 16-ojo gimtadienio proga nuo draugo, kurio tėvas tais laikais buvo žymus fotografas, gavau dovanų knygą – „Jogos sistemos pradmenys“ (Vilnius, Mokslas, 1986). Šios knygos ketvirtame viršelyje rašoma, kaip ja naudotis. „Jei pasiryžote treniruotis savarankiškai, bet neturite kvalifikuoto mokytojo, paprašykite, kad kas nors lėtai, ramiu balsu skaitytų knygoje pateikiamus pratimus, o jūs tiksliai kaip nurodyta juos atlikite. Skaitantysis atidžiai stebi, ar pratimus atliekate taip, kaip aprašyta, taiso jūsų netikslius judesius, bet savo komentarų neteikia. Po kiek laiko pasikeiskite vietomis – jūs skaitykite savo partneriui. Stebėdami jį iš šalies, daug išmoksite. Tada ir pagalbininko nebereikės. Tačiau kartkartėmis patys pasiskaitykite visą pratimo aprašymą: bus lengviau jį įsiminti ir geriau atliksite, treniruodamiesi nedarysite klaidų. Labai svarbu kreipti dėmesį į kiekvieną knygoje minimą mažmožį, tiksliai atlikti net menkiausius judesius, nes kitaip pratimai neduos naudos.“
 
6. Tai būtent taip ir darei? Radai „partnerį“, kuris tau sakė, kaip reikia daryti pratimus? Tavęs tai nenervino? O jis(ji) pats(pati) paskui irgi darė? O kai jo(jos) nebereikėjo (pagal instrukciją) – neįsižeidė? 
Prašau žiūrėti į 25-ą atsakymą.
 
7. O fotografuoti sunku?  
Čia vėl reiktų klausti, fotografuoti. Gražiai nufotografuoti savo žmoną su muiline yra tikrai labai sunku. Bet kai dariau savo projektą „Timer – 8 sec.“, tai nebuvo sunku, nes ten pats fotografavimas buvo proceso procesas.
 
8. Oi, žmonas fotografuoti – neduokdie. Niekad neįtiksi: „Parodyk! Šitą tuoj pat ištrink!“ Mene svarbiausia atranka, sutinki? Kokie tavo atrankos principai? 
Šiek tiek skiriasi nuo kulinarijos. Bet skonis vis tiek yra svarbus atrankos dėmuo.
 
9. Geras skonis ar asmeninis skonis? 
„– Yra žmonių, – tarė jis, – kurie vadina tai energija, bet teisingas pavadinimas yra omniumas, nes viso to vidinė potencija labai pranoksta ten glūdinčią energiją, kad ir kokia ji būtų. Omniumas yra svarbiausia vidinė esmė, slypinti visa ko branduolio pradmenyse, ir ji niekad nesikeičia.“ (Flann O’Brien, Trečiasis policininkas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002, p. 133), tai citata iš parodą „Trylikto taško projekcijos“ lydinčio teksto. Beje, tekstas dar nebaigtas, nes trūksta dviejų knygų.
 
10. Kas tau svarbiau – procesas ar rezultatas? 
Rezultatas visada yra procesas. Rezultatas yra tik viena iš galimų stotelių ilgame ir painiame proceso labirinte. Šiuo metu aš esu 13 taške.
 
11. Bet argi jis ne paskutinis? 
Atsakysiu Rėjaus Bredberio (Ray Bradbury) knygos pavadinimu „Pradžios pabaiga“, kurį taip pat naudojau savo parodos lydinčiame tekste. O tu ar jį skaitei?
 
12. Skaičiau. Ar išvaizda menininkui trukdo, ar padeda? 
Vieniems padeda, kitiems trukdo. Kaip yra man, gali atsakyti tiktai tu.
 
13. Aš? 
Pavyzdžiui, po parodos „Muziejus“ Nacionalinėje dailės galerijoje priaugau 5 kilogramus ir, nepaisant nesėkmingo vizito pas kirpėją, kartu netekau ir kelių savo mėgstamų džinsų. O tai jau rimti reikalai. Galų gale, man atrodo, šiam atsakymui labai tiks devintas punktas iš šiame laikraštyje spausdinto straipsnio apie „Muziejų“: „9. Liškevičiaus „Muziejus“ prašosi ir kokio nors apibendrinimo. Tačiau nutuokiu, kad ir jis pats apibendrina kai ką. Pavyzdžiui, kuriančio žmogaus savijautą iš pradžių socialistinėje, o vėliau kapitalistinėje Lietuvoje. Abi sistemos manipuliuoja tautiškumo, nacionalizmo konstruktais, kurių ženklai kartu su buities fonu įsismelkia giliai atmintin ir tampa tavo dalimi. Bet ir tai tik pati paprasčiausia išvados kryptis. Dar kitai galbūt neatėjo laikas. Tik tiek, kad ji nusipelno būti išaiškinta kompleksiškai, kartu su visa Liškevičiaus, arba vadinamąja „lūžio“, „emisijos“, karta ir 10-ojo dešimtmečio avangardiniais judėjimais bei jų dvasia, kuri tebegyvena senstančiuose menininkų kūnuose“ (Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė, „Taškų sujungimo perspektyvos“, 7md, 2012-05-04).
 
14. Tai čia mūsų tie „senstantys kūnai“?! Galėjo šito ir nepabrėžti. Tuo labiau kad manyčiau, jog tie mūsų kartos kūnai visai dar nieko. Kitas klausimas: kaip manai, ar tie minėtieji tautiškumo, nacionalizmo konstruktai bei jų skirtumai–panašumai skirtingose politinėse sistemose gali būti suprasti už Lietuvos ribų? O gal nesvarbu, kaip jie suprantami? 
Įdomu, kad mano pristatytas projektas „Muziejus“ Leipcige buvo geriau suprastas nei Lietuvoje, ką jau kalbėti apie Rytų vokiečius ar kitus buvusio sovietinio bloko šalių žiūrovus. Nustebino jauna mergina iš Kairo: ji pasakė, kad parodoje pristatoma problematika jai yra gerai suprantama ir asocijuojasi su dabar vykstančiais revoliuciniais procesais jos šalyje. Mano projekte buvo akcentuojami ne nacionalizmo (tautiškumo), o greičiau patriotizmo konstruktai; pagrindinė kūrinio ašis buvo laisvo kūrėjo tema. O interpretuoti galima įvairiausiai, kaip pavyzdį galėčiau pateikti internautės Indros komentarą po straipsnio apie mano parodą, paskelbto „Lietuvos ryte“ 2012-05-07 11:05: „Žiauru, psichuotą, su seks. iškrypimais vandalą pavadino disidentu. Jei litvako Sutino dabus nuplikytų šauktų apie fašistuojančius lietuvius? Pirmas klausimas - kokia polit. organizacija finansujoja šį "menininką"? Antras klausimas: kodėl lrytis jį reklamuoja, kai vyksta daug kitų vertingų parodų?“ [tekstas netaisytas].
 
15. O kaip ten su ta Lietuvos vėliava? Kodėl su ja taip darei?  
Galima būtų išvesti paraleles su Turino drobule. Deja, mano vėliava jau yra išplauta ir padėta po stiklu, kaip ir Turino drobulė. Mano paliktas atvaizdas ant vėliavos liko tik videofilme. Taigi Lietuvos meno istorijoje mes turime kliaksą, kurį paliko Bronius Maigis 1985 m., o Romualdas Budrys tai įvardino kaip „juodoji meno istorijos dalis“. O vėliava tai vogta!
 
16. Tada paklausiu tavęs kaip menininkė menininko (nes pati tai darau): o vogti (tai yra aproprijuoti) – sunku? 
Idėjas vogti yra vienas dalykas, kitas dalykas vogti valstybinę vėliavą. 2000 metais, kai dariau šį performansą, vėliavos nebuvo galima nusipirkti prekybos centre, tad gavau iš kolegos tik su papildoma informacija, kad vėliava yra vogta.
 
17. Tam irgi yra straipsnis. Kava ar arbata? 
Ryte arbata, po pietų – kava. Iš pradžių arbata, vėliau kava. Dabar rytais geriu ramunėlių arbatą, o kavą mėgstu su grietinėle. Beje, jau 12 metų negeriu „lietuviškai“ paruoštos kavos.
 
18. O kas tai yra? 
Tu ką, pamiršai, ar vis dar geri puodelyje „užpiltinę“ kavą?
 
19. Aš pati kavos negeriu, bet kitiems beveik visada lietuviškai užpilu į puodelį ir labai didžiuojuosi šiuo nacionaliniu konstruktu. O kas yra Užmiršti Reikalai? 
Reiktų skambinti Richardui Brautiganui. O man tai buvo Pradžia.
 
20. Ar kasdien kuri?  
Negaliu kasdien, nes ir šeštadienį dirbu M. K. Č. M. M. Bet galiu pasisakyti apie silikatines plytas. Jei kada tapčiau kokio nors mažo miestelio meru, išleisčiau įstatymą, kad visi baltų silikatinių plytų pastatai bus nugriauti, jei jų savininkai nedelsiant jų neaptinkuos.
 
21. Kodėl? 
Kad silikatinės plytos liktų tik ant Ričardo Nemeikšio drobių...
 
22. Apie plytas labai įdomu, bet papasakok šiek tiek apie savo „kūrybinį procesą“ – kadangi tavo pastarųjų metų darbai tokie iš nuotrupų, rastų daiktų, tai ar kasdien/dažnai/visąlaik apie tai galvoji, ar ką nors netikėtai pastebi, ar dirbi kryptingai ir koncentruotai, numatytą dieną prie to prisėdęs? 
Pradėsiu nuo to, kad vis dar save kuriu ir tikiuosi sukurti taip, kad nebūtų liūdna, perfrazuojant savo vyresnio sūnaus eilėraštį apie kūrėją, kurį panaudojau savo pirmajame 16 mm filme „Laisvalaikis“. O plytos yra idėjos, kuriomis grindžiama mūsų kūryba. Taip, dar vienas seniai pradėtas darbas yra nebaigtas, jis iš plytų. Iš plastilino jau pridariau daug plytų, bet nesudėliojau architektūros. Pradžia vis tolsta. Čia reiktų paminėti Takeshi Kitano filmą „Achilas ir vėžlys“... Na, pastaruoju metu išgyvenau kūrybinį procesą ir „prasėdėjęs namuose 7 metus“ supratau, kad viskas jungiasi, ir dar kaip glaudžiai, tik reikia tai pastebėti. Taip užgimė man pačiam netikėti konstruktai. Nors idėja ir sena, bet kai pats suvoki, kad tai yra tiesa, tada vos spėji vairuoti. O planuoti mokausi iš prancūzų lyno akrobato Philippe’o Petit, lynu nelegaliai perėjusio tarp Pasaulio prekybos centro dangoraižių „dvynių“, kurie išnyko po Rugsėjo 11-osios.
 
23. Taip, apie jį yra puikus dokumentinis filmas – kam įdomu, kaip jis planavo, gali pasižiūrėti. Tavo parodoje „Muziejus“, vykusioje NDG praėjusią vasarą, man pasirodė, kad tu, kaip menininkas, regi save kaip istorijos personažą, dalyvį, net įtakotoją, o ne kaip stebėtoją ar interpretuotoją? Ar taip yra? 
Reikia dar kartą perskaityti klausimą.
„Vėl tigrai. Pasimylėję kalbėjomės apie tigrus.“ (Richard Brautigan, Arbūzų cukruje, p. 43). Šito sakinio neįdėjau į savo parodos „13 taško projekcijos“ „Artifex“ galerijoje lydintį tekstą. O vakar, beje, grįždamas namo, sutikau Orakulą savo bendravardį Paryžiaus kavinėje...
 
24. Ką nors tau išpranašavo? 
Taip, bet ne man, o pasauliui.
 
25. Kodėl tavo parodoje, kuri šiuo metu veikia „Artifex“ galerijoje, reikia lakstyti nuo vienos sienos prie kito kambario ir atgal? Ar dėl to, kad seniai nesimatę kolegos per atidarymą negalėtų ramiai paliežuvauti?  
Parodos atidaryme vyko performansas, jo metu atidarymo kalba buvo sakoma į K. G. ausį, o jis retransliavo ją visiems susirinkusiems. Mano pateiktą maršrutą reikia praeiti individuliai ir kiekvienas tai gali rinktis savarankiškai. Schema sukurta ne atidarymui; tai yra vienintelis būdas išvysti mano vaizdais pasakojamą naratyvą. Plačiau į šį klausimą atsakiau 5-ame atsakyme.
 
26. Vadinasi, vėl viską skaityti iš pradžių?
 
 
Paroda veikia iki vasario 9 d.
VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradienį–penktadienį 12–18 val., šeštadienį 12–17 val.
 

 

 

Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka
Ekspozicijos fragmentas. Dainiaus Liškevičiaus nuotrauka