Atidumą kurstantis menas

 

Informacija apie čekų menininką Jirží Kovandą(1953 g.), kuris 8-ajame dešimtmetyje kūrė efemeriškus, beveik nematomus ir todėl tokius paveikius performansus, dabar yra lengvai prieinama. Anksčiau mažai kam žinomas menininkas dabar graibstomas galerijų, bet to visai nesureikšmina. Menininkas niekada nesimokė jokios meno disciplinos, niekada neturėjo studijos ir nejautė poreikio ją turėti. Konceptualiu menu susižavėjo, nes čia nereikėjo amato išmanymo, brangių medžiagų, o vis dėlto buvo įmanoma kurti. Jo 8-ojo dešimtmečio performansuose viešumoje aplinkiniai dažniausiai nė neįtardavo, kad šis žmogus atlieka performansą. Daug kas įvairiai mėgino Kovandos klausti, kas yra jo tikrasis žiūrovas, kiek svarbu jų kiekis ir pan. Menininkas nemistifikuodamas į šiuos klausimus atsako, sakytum, aiškiai ir paprastai: „Menas yra kuriamas tam, kad būtų pamatytas – žiūrovui. Kai kūrinys pamatomas kaip kūrinys (dokumentacijoje ar kitaip), juo ir tampa. Man užtenka to, jog aš žinau ir tikiu, kad tuo metu kuriu meną.“ Vis dėlto lieka jausmas, kad pasakyta gal ir ne viskas. Anot menininko, jis visada kuria remdamasis intuicija (vadinasi, ir racionalus paaiškinimas negali būti pilnas), neretai spontaniškai, išsikėlęs tik kelias konkrečias nuostatas. Viena jų – savo mene naudotis tik savo kūnu ir toje vietoje, kur kuriama, esamais daiktais, nieko papildomo ar teatrališko.

 

Mes – Konstantinas Bogdanas (jaun.) ir aš – atviri Kovandos gerbėjai, kiekvienas turime savo versiją apie tai, kam kuria Kovanda. Apie tai kalbėsim vėliau. O žinia, kad į Vilnių atvyks pats Kovanda, mums atrodė truputį netikroviška. Kadaise kažkur kūręs menininkas konceptualistas, kurį čia žino gal tik saujelė žmonių... Aplinkybių burtas, ir tiek. Šiaip ar taip, mes jo labai laukėme. Truputį bijojome nusivilti, bet sutikome tą patį paprastą ir mielą žmogų iš jo performansų. Į pokalbį labai norėjau įtraukti Kostą, nes būtent iš jo sužinojau apie Kovandą, nes jis išmano jo meną ir jam galėjo kilti klausimų, kurių aš nebūčiau uždavusi, labiausiai todėl, kad man jie yra kažkuo panašūs. Pirmiausiai dėl laikysenos – svarbi savita ir stabili vidinė etika – ir ypač dėl tos prieštaringos ribos tarp noro būti pamatytam (tačiau ne bet kokiomis aplinkybėmis) ir galimybės tuo pačiu metu likti nematomam.

 

Beje, Jirží kūriniai neretai traktuojami kaip politiniai pasisakymai prieš totalitarinį režimą, o ypač panaši interpretacija gali pirštis, kai šie rodomi greta esančios parodos „Minios“ kontekste. Tačiau menininkas visuomet pabrėžia, kad niekada neturėjo tikslo kurti socialinio meno ar pranešimo, kad savo meniniais veiksmais labiausiai norėjo tirti žmonių tarpusavio santykius, pastatyti save į vidujai transformuojančias situacijas. Šiuos teiginius surašiau remdamasi jo ankstesniais pasisakymais žiniasklaidoje. Su Kostu turėjome ir kelis savus klausimus, tačiau jie liko neužduoti, nes, kaip neretai būna labai laukiant, aplinkybių burtas nesusiklostė. Pavyzdžiui, nebuvome numatę, kad bendravimą kamuos vertimo filtras ir kt. Kita vertus, atrodė nuostabu ir tapo savotišku performansu žvelgti į akis, matyti intencijas megzti ryšį ir jausti, kiek liko nepasakyta. Todėl čia pristatau beveik sovietinės formos medžiagos versiją: menininko pasakojimo perpasakojimą ir trumpą mūsų aptarimą po to.

Pradžioje mėginsiu paaiškinti, kodėl savo meninei raiškai rinkausi viešą erdvę. Aštuntajame dešimtmetyje nelabai kur kitur galėjau atlikti savo meninių veiksmų, nebuvo galerijų ar muziejų, kurie tai priimtų. Tačiau toks pasirinkimas labiausiai susijęs su tuo, ką norėjau pasakyti. Net ir dabar, kai jau galiu veikti galerijose, vis tiek grįžtu į viešas erdves.

 

Performanse „Teatras“ (1976) apsimečiau, kad elgiuosi natūraliai. Turėjau išankstinį ir gana tikslų scenarijų, bet stengiausi, kad aplinkiniai to nesuprastų. Tais pačiais metais Prahoje, Vaclovo aikštėje, kur paprastai būna didelis srautas žmonių, tiesiog stovėjau ištiestomis į šalis rankomis. Šis performansas jau skiriasi tuo, kad jame, nors ir netiesiogiai, dalyvauja atsitiktiniai žmonės. Kitame 1977 m. performanse parke į krūvelę rankomis rinkau nuo medžių nukritusius lapus ir visokias šiukšles. Po kurio laiko viską išsklaidydavau ir pradėdavau iš pradžių. Tais pat metais ant įsimylėjėlių pamėgtos sienos, kur paprastai būdavo užrašomi meilės prisipažinimai, širdelės ir pan., aš irgi pavaizdavau širdį, tik išdraskiau ją savo nagais.

 

Kiti mano performansai dažniausiai vyko Prahos centre. Aikštėse, skveruose, kur rinkdavosi daugiausiai žmonių. Man ten patikdavo ir todėl, kad paprastai čia žmonės skubėdavo ir visai nekreipdavo dėmesio į aplinką. Rūpėjo, kaip galima šioje minioje būti individualybe, išsiskirti iš jos. Norėjau tiesiogiai susidurti su vienas kito nematymu. Pavyzdžiui, viename performanse važiavau sausakimšu eskalatoriumi atsisukęs priešinga kryptimi nei visi, stengiausi užmegzti akių kontaktą su priešais mane esančiais žmonėmis. Kitą kartą („Kontaktas“, 1977) ėjau gatve, stengdamasis paliesti kuo daugiau žmonių. Prisilietimas turėjo būti neagresyvus, tačiau kad ir koks jis būtų, kontaktas vis tiek įveikia atskirumo ribą. Fotografas tyčia buvo kiek toliau, kad viskas nepavirstų juokinga situacija. Dažniausiai žmonės net nepastebėdavo ar neatkreipdavo dėmesio į mano veiksmą. Nors kalbu apie kontakto mezgimą, ryšys su kitu žmogumi per tokius performansus yra ir užmezgamas, ir ne – vienu metu. Tai ir priartėjimas, ir nutolimas tuo pat metu.

Kartą pasikviečiau draugų, kurie turėjo pamatyti, kaip aš susipažįstu su mergina. Stovėjau aikštėje, bet neišdrįsau, išsigandau. Galiausiai rezultatas nebuvo svarbus. Būtent po šio performanso įsisąmoninau, kad man daug svarbiau yra tai, kaip performansas vyksta. 1978 m. pakviečiau kelis draugus į senamiesčio aikštę, mes šnekučiavomės, bet po kurio laiko atitolau nuo jų ir pasileidau bėgti. Už posūkio dingau senamiesčio gatvėse. Šio kūrinio dokumentacija dabar rodoma NDG ir man labai patinka, kaip ji instaliuota. Iš viso čia rodomi du darbai. Vienas sienos pradžioje, kitas pabaigoje. Siena – balta ir ilga. Tarp kūrinių nemažas atstumas, kaip ir tarp jų sukūrimo laiko. Pirmame jų aš sėdžiu prie telefono ir laukiu, kad kas nors man gal paskambins. Tai vienas pirmųjų performansų, o tas, kur pabėgu, – vienas paskutiniųjų iš ano laiko.  

 

Vėliau ėmiausi instaliacijos. Įsiterpimus į erdvę atlikdavau beveik tose pačiose vietose, kur anksčiau dariau performansus, tik kūrinys turėdavo atsirasti dar prieš pasirodant žiūrovams. Žmonės neturėjo žinoti, kad reikia kur nors žiūrėti ar ką nors pamatyti. Dalis tokių akcijų įvyko spontaniškai – pavyzdžiui, kaime pastatyta kėdė parinktoje vietoje stovėjo 14 d. – tiek, kiek mes atostogavome. Arba trys lentos, prislėgtos rudeninių lapų, ar trys baltos lentutės, išdėstytos prie Vltavos kranto, arba keli pleištai grindinio pakrašty. Kuo mažesnis skirtumas nuo įprasto vaizdo, tuo geriau. Todėl naudojau mažus ir beveik nepastebimus daiktus. Jei atkreipi dėmesį, turėtų kilti klausimas, kodėl čia taip yra.

 

1981 m. niekam nematant parke ant žemės sukroviau cukraus gabaliukų bokštelį. Fotografavau pats, nes jau mokėjau. Šį darbelį sugalvojau irgi spontaniškai, vaikštinėdamas su sūnumi. Vieną veiksmą esu atlikęs ir miške (o tai nėra pilna žmonių vieša erdvė) – eglės spyglius sustūmiau į mažytę krūvelę. Tai jau tikrai beveik nematomas kūrinys arba labai sunkiai pamatomas. Todėl mane žavėjo galimybė, kad vis dėlto kas nors gali tai pamatyti. Kažkuo galbūt panašus buvo mano veiksmas atokioje vietoje, netoli šiukšlių dėžių, padėti dvi degtukų dėžutes. Vienoje jų buvo džiovintų baltų, kitoje – raudonų rododendrų žiedai. Jaučiau, kad jos galėjo būti pastebėtos.

 

Dabar padarysiu didelį laiko šuolį, mat 9–10-ajame dešimtmetyje dariau kitokius darbus (koliažus, objektus iš rastų daiktų) ir apie juos beveik nekalbėsiu. Tik užsiminsiu, kad tuose darbuose naudodavau tik tuos daiktus, kurie yra aplink. Aš tik keisdavau jų vietą.

 

Po 2000-ųjų vėl grįžau prie performanso. Kai Bratislavoje (Slovakija) atsidarė „Tranzit“ – institucija, kuri Čekijoje, Slovakijoje, Lenkijoje ir Vengrijoje užsiėmė konceptualiu menu, atlikau performansą per jos atidarymą. Susiėjimas vyko bokšte, į kurį visi dalyviai galėjo patekti tik keldamiesi tuo pačiu liftu. Aš visą laiką buvau lifte, prisiklijavęs prie sienos lipnia juosta...

Londono „Tate“ galerijoje, gana judrioje tranzitinėje erdvėje, kviečiau praeivius pasibučiuoti su manim per stiklą (2007). Vienoje priešais galeriją „Krobath“ judrioje gatvėje stengiausi iš saldainių (baltų žirniukų) sudėlioti liniją, statmeną praeivių judėjimo krypčiai („Vėrinys“). Žinoma, rezultatas buvo nuolat suardomas. Nesilioviau dėliojęs, kol pavyko nutiesti vientisą liniją.

 

Po trisdešimties metų, per muziejaus „Kampa“ Prahoje atidarymą, prie tos sienos, kur nagais draskiau širdį, atsisėdau ir pasidariau manikiūrą. Kitame darbe šalia Prezidento rūmų, kur būna daug turistų, parodos „Resistance“ proga, pakviestas kuratoriaus, nors mano kūrinys nelabai susijęs su parodos idėjomis, ant fontano padariau mažą intervenciją: ant 4 didelių akmeninių apskritimų padėjau po žirnelį.

 

Kūrinys „Mano mylimiausia spalva“ (2008) įvykdytas ant reklaminio stendo šalia mano namų. Ten buvo užrašyta „Myliu tave“ ir nurodytas mano vardas, pavardė ir telefono numeris. Berlyne, per festivalį „Transmediale“, sėdėjau judriame koridoriuje. Greta ant stalo buvo padėtas mano mobilusis telefonas, o ant sienos kabėjo raštelis, skelbiantis, kad jei telefonas skambės, aš neatsiliepsiu, tačiau bet kas gali tai padaryti už mane. Majamio pliaže į smėlį buvau įsmeigęs bulvių traškučių – tai vadinosi „Kūrinys žuvėdroms“. Jis buvo itin laikinas. Paukščiai reagavo greitai. O įstaigos, kur vyko paroda „90 laipsnių kampu“, kavinėje visus stačiakampius stalus pasukau 90 laipsnių.

 

2010 m. Pompidou centre Paryžiuje vykęs veiksmas irgi priskirtinas viešai erdvei, nes dalis vaizdo buvo matoma tik iš išorės. Atidarymo metu pirmame stikliniame aukšte buvo sukonstruota sienelė su išpjautu mažu apskritimu, apie pusvalandį ten stovėjo mergina. Lankytojai parodoje nenutuokė, kad vyksta performansas. O einantieji gatve galėjo matyti merginos smakrą. Bet praeiviai greičiausiai tokios detalės nepastebėjo. Dar kelis kartus dariau kažką panašaus – kad lankytojai iš vidaus ir išorės matytų skirtingus dalykus. Pavyzdžiui, kūrinyje „Tolumoje raudonas“ galerijoje lipnia juosta pažymėjau vietą, kur reiktų atsistoti, o ant stiklo – kur žiūrėti. Per visą atidarymą sėdėjau tolumoje, atsirėmęs į medį, apsivilkęs raudoną megztinį.

Tik trumpai spėjome paplepėti. Jirží dar kartą patvirtino, kad jo veiksmų pobūdžio politinė situacija nenulėmė, o buvo tik kontekstas. Kostas atkreipė dėmesį, kad „dabar šis uždaras kontekstas šio meno atveju veikia kaip „druska su pipirais“, kūriniams suteikia aštrumo, tačiau „patiekalas“ vis dėlto išlieka toks pats.“ Paskui Bogdanas pasidalino mintimi, kad konceptualus menas labiausiai pasireiškė ir buvo svarbus Rytų Europoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kovanda su tuo sutiko ir pridūrė, kad jam asmeniškai po Antrojo pasaulinio karo Amerikos menas buvo svarbesnis nei Europos. Minėjo minimalizmą, Rothko, Newmaną, Gorky. Tuomet Bogdanas patikslino, kur lenkė kalbą: „Mano supratimu, konceptualus menas tapo labai svarbus ir išvystytas Rytų Europoje greičiausiai dėl totalitarizmo ir cenzūros, nes negali kontroliuoti to, kas nematerialu, – idėjų. O konceptualaus meno pagrindas ir yra idėjos.“ Mano paklaustas, ar politinėje atmosferoje nebuvo pokyčių nuojautos, Jirží pasinaudojo proga dar kartą akcentuoti savo asmenišką laikyseną meno atžvilgiu: „Politinė situacija tuo metu buvo labai sudėtinga. Iki pat 9-ojo dešimtmečio atrodė, kad ji niekad nepasikeis. Jokio optimizmo. Bet, mano supratimu, tai neturėjo labai didelio poveikio mano menui.“

Konstantinas Bogdanas (2012-12-10): Labas, Monika, vakaras neprilygo paskaitai. Pašnekesys nesiklijavo (gal dėl kalbos barjero, gal kad valgydami sėdėjom ne greta, o vėliau, geriant, aplinka buvo, švelniai tariant, triukšminga). Grįžęs namo, paryčiais, kankinamas pagirių, supratau, kad fundamentalaus trikampio „menininkas, kūrinys, žiūrovas“ Kovanda nesugriauna. Jis tik paklibina vieną jungtį (kūrinio ir žiūrovo), ją susilpnina, adresuodamas savo instaliacijas, objektus ar performansus labai mažam (atsitiktiniam) žiūrovų ratui, bet ta jungtis vėliau sustiprinama dokumentinę medžiagą pateikiant plačiai auditorijai.

 

Taigi menininkas kuria, rezultatą pateikia žiūrovui, žiūrovas vertina. Jei nors viena jungtis nutraukiama, sistema neveikia, procesas nevyksta. Deja, sistema nesugriaunama – įmanomas tik maištas, kritika arba utopijos ilgesys. Tai labai akivaizdu ir kito parodos dalyvio, puikaus Kroatijos menininko M. Stilinovićiaus darbuose. Bet tas „klibinimas“ tikrai „veža“ ir yra vertas didelės pagarbos.

 

Monika Krikštopaitytė: Labas, Kostai, turbūt tu teisus. Bet man dar atrodo, kad jis ne viską artikuliuoja ir galbūt net tyčia. Pavyzdžiui, tie kūriniai, kurie yra dvipusiai – galerijoje vienokie, iš išorės kitokie. Ar tau nepasirodė, kad jo kūrinys lyg tyčia iš išorės visada atrodo daug įdomesnis? Vadinasi, menininko simpatijos atitenka tam abstrakčiam žiūrovui. Tai mane veda prie minties, kad meną jis tarsi nori išvesti iš institucijos (kaip iš išankstinio žinojimo „aklųjų klubo“) arba, tiksliau, – rodyti, atlikt jį (ir) bet kam, kam nors, kas geba matyti, kas ir be indoktrinacijos jį pamatytų. Idealiam kontaktui praktiškai reikia stebuklo. O ar tai blogas siekis?

 

K. B.:Taip, bet tokia intencija yra totaliai utopinė. Atsitiktinis grybautojas, užtikęs miške jo suneštą spyglių krūvą, identifikuos ją tik kaip spyglių krūvą. Čia ir yra visas situacijos dramatizmas – be legitimuotos institucijos / legitimuoto asmens įsikišimo ji ir liks spyglių krūva. Man nepasirodė, kad jis siekia šio stebuklo sąmoningai, bet jis yra sakęs, kad daug ką daro intuityviai.

M. K.: Man tik norėtųsi manyti, jog jis intuityviai sako, kad menas yra (ar gali būti) nepriklausomas, laisvas.

 

K. B. (2012-12-11): Na, nežinau, ar menas yra nepriklausomas. Gal tai siekiamybė, bet dėl įvairių priežasčių taip nėra. Paryčiais vėl atsibudau nuo keistų minčių – taip man būna nedažnai. Pirmoji buvo tokia: Kovandos pirminis adresatas yra Dievas. Kreivokai žiūriu į sakralinį meną, nors yra puikių kūrinių, bet labai dažnai sakralumu spekuliuojama. Tačiau gal Kovanda savo efemeriškiausius kūrinius – spyglių krūvą, cukraus bokštą ar bėgimą nuo draugų – pirmiausiai adresuoja Dievui, o po to jau visa kita. Reziumuojant, paskaita buvo stipri. Kitų minčių nepasakosiu – gal jas pamatysi kada nors vizualiai.