Profesorius Terry Eagletonas – pasaulinio garso literatūros teoretikas, marksistas, viešasis intelektualas, nuolat rašantis į didžiausią Britanijos dienraštį „The Guardian“. Jis dėsto Lankasterio universitete ir yra Anglakalbės literatūros ir kūrybinio rašymo katedros vedėjas. Per pastaruosius trisdešimt metų jis yra išleidęs per trisdešimt knygų. Naujausios – 2011 m. pasirodžiusi „Kodėl Marxas buvo teisus“ („Why Marx was Right?“) ir 2012 m. „Literatūros įvykis“ („The Event of Literature“). Į lietuvių kalbą išverstas Terry Eagletono „Įvadas į literatūros teoriją“ (2000 m., „Baltos lankos“).
Paskaityti paskaitą „Naujosios kairės ’95“ auditorijoje Eagletoną pakvietė „Demos“ kritinės minties institutas, bendradarbiaudamas su Rosos Luxembourg fondu. Diskusiją moderavo prof. Andrius Bielskis.
Į profesoriaus Eagletono paskaitą patekti buvo ne ką lengviau, kaip tarybiniais laikais gauti gerą užsienio autoriaus knygą be „blato“ ir papildomai kišamos edukacinės brošiūros „Knygų mėgėjų“ draugijoje. Į ankštoką „Pasakos“ kino teatro salę rinkosi ir kairė, ir dešinė – vieni dėl Marxo, kiti dėl literatūros teorijos, bet abeji gavo visko. Profesorius, kaip galima buvo nuspėti iš jo tekstų ir ypač knygos „Kodėl Marxas buvo teisus“ pavadinimo, kur sąmoningai žaidžiama kalbos dviprasmybe (right angliškai – ir teisus, ir dešinysis), nevengia (auto)ironijos. Trumpai prisistatydamas Eagletonas pasakė, kad išleido „pigią, bet žavią knygą“, kurią pats sau paskaito vakarais. „Ir jūs galite patirti tą malonumą“, – paragino auditoriją. Dar pridūrė, kad nežinia dėl kokių priežasčių knyga „Kodėl Marxas buvo teisus“ tapo bestseleriu tarp verslo knygų. Tai, pasak autoriaus, yra krizės požymis – kai valdančioji klasė pradeda suvokti save kaip kapitalistinę sistemą. Nes sistema turi istoriją, ribas, egzistuoja kitos sistemos. Būtent taip kapitalizmą suvokė Marxas – kaip specifinę istorinę, baigtinę sistemą. Profesorius pabrėžė individualias unikalių asmenų galias ir galimybes, kurias akcentavo Marxo teorija, ir atkreipė dėmesį į nuvertintą politinę meilės reikšmę.
Pasak Eagletono, meilės politiškumą nutrynė iš romantizmo kylančios erotinės konotacijos. Produktyviau būtų suvokti meilę kaip laisvą individo vystymąsi, kuris yra kito laisvės sąlyga. Marksizmas kalba ne apie darbą (labor), bet apie laisvalaikį (leisure). Jo kapitalizmo kritika nukreipta prieš žmogaus pavertimą sistemos sraigteliu, nes neišnaudotojiškoje visuomenėje kiekvienas individas maksimaliai realizuotų savo kūrybinį potencialą. Pavyzdžiui, Marxas būtų rašęs knygą apie Balzacą, o ne „Kapitalą“. Kalbėtojas atkreipė dėmesį ir į Oscaro Wilde’o socialistines idėjas, propaguojamas jo tekste „Žmogaus siela socializme“. Žinoma, jam nesvetimas utopizmas, Wilde’as manė, kad socializmas išvaduotų žmones nuo būtinybės gyventi kitiems. Vis dėlto šis tekstas neprarado aktualumo.
Terry Eagletonas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Marxo laikais daugumą dirbančiųjų sudarė ne proletariatas, o namų darbuotojai, ypač moterys. Ir priminė lotynišką žodžio „proletaras“ kilmę – proletaras apibrėžiamas kaip žmogus, kurio vienintelis turtas yra jo palikuonys (proles). Paskaita buvo įdomi ne tik dėl dėstomų minčių, bet ir dėl netikėtų intarpų, pavyzdžiui, kad Marxo motina buvo aiškiaregė. Arba kalbos žaidimų – angliškas posakis „kita vertus“ (on the other hand) pažodžiui būtų verčiamas „kita ranka“, ir čia pat Eagletonas priduria, kad visada yra daugiau nei dvi rankos.
„Naujosios kairės“ auditorijos veikia kaip mąstymo katalizatorius, diskusijų erdvė – jos nėra senovinio tipo „liaudies švietimo“ kuopelės. Todėl ir Eagletono paskaita buvo palyginti trumpa, skatinanti daugiau pasidomėti jo paties rašytais ir nagrinėjamais tekstais. Ir iš tiesų profesorius išreiškė savo nuomonę beveik visais aktualiais klausimais – nuo humanitarinių mokslų gujimo iš universitetų iki „Occupy London“ judėjimo. Ne mažiau svarbi už paskaitą buvo antroji – klausimų ir atsakymų – dalis.
Auditorija, kurioje buvo ne tik lietuvių, domėjosi Eagletono požiūriu į Lietuvos politinę situaciją ir jo mokslinių interesų raidą. Į klausimą, kodėl šiuolaikinės kairiosios jėgos taip susiskaidžiusios, profesorius atsakė, kad tai normalu. „Mes turime mažiau tankų ir mažiau išteklių.“ Tačiau tai laikina situacija, nes sistemos krizė jau išryškėjo jai pačiai pradėjus apmąstyti save.
Atsakymai dažnai priminė aforizmus ir atskleidė akademiką kaip charizmatišką scenos žmogų (kaip pats prisipažino, scena jam nesvetima – teko vaidinti studentiškuose spektakliuose). Įdomus pasirodė atsakymas į klausimą, kaip šiandien galima apibrėžti kultūrą. Eagletonas pasiūlė pagalvoti, dėl ko šiandien būtų žudoma? Arba dėl ko žmonės būtų pasiryžę mirti? Tai gana paradoksaliai nuskambėjo lietuviškos politikos kontekste, kai niekaip nerandama kultūros ministro, o politinis lojalumas ir galimybės daryti įtaką vertinamos labiau už pretendentų kompetenciją.
Paklaustas, kokias jis mato marksizmo ir krikščionių religijos sąsajas, Eagletonas grįžo prie minėto pamąstymo apie politinę meilės reikšmę. Jis prisiminė draugo teologo sugalvotą evangelijos apibūdinimą vienu sakiniu: „Jei tu nemyli, tu miręs; o jei myli – jie tave nužudys.“
Neįmanoma tiksliai atpasakoti paskaitos ir diskusijų, kurios vyko gyvai jungiantis į mąstymo procesą. Svarbiausia – nenustoti kvestionuoti žinomų tiesų ir nebijoti gilintis į prieštaringus, sudėtingus reiškinius. Terry Eagletono „antrasis atėjimas“ pralenkė pirmąjį – bent jau tuo, kad pirmojo dar nebuvo. Manau, kad ir kairė, ir dešinė gavo peno tolimesniems apmąstymams.
