7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Pokyčių valdymas

Kelios parodos Londone, arba kaip revoliucijos virsta prekėmis

Agnė Narušytė
Nr. 8 (1022), 2013-02-22
Tarp disciplinų Dailė
Olegas Celkovas. „Penkios kaukės“. 1979 m.
Olegas Celkovas. „Penkios kaukės“. 1979 m.

Tai tik biurokratų terminas. O pokyčiai – nesuvaldomi, visur. Štai ir Londone – einu sau eiline priemiesčio gatve ir staiga kažkas kad užriks: „Laikai pasikeitė nuo tos dienos, kai tu gimei!“ Tokiu šaižiu namų kankintojos balsu. Atsigręžiu: balsas skirtas žilai senučiukei, bandančiai lazdele prakalbinti pinigų automatą. Iki jos gimtadienio – neįžvelgiami laiko toliai. Nuo tos akimirkos visur painiojosi kaitos ženklai. Krizės apkarpytos paslaugos. Pabrangę transporto bilietai. Po automobilių stovėjimo aikštele rasti karaliaus Ričardo III griaučiai. Kinų mandarinų kalba mokyklose. Šalia Viktorijos stoties prie manęs prišoka vyriškos lyties Merė Popins su cilindru, apskritais akiniais, parausvintais žandais bei lūpomis ir švelniausiu balsu klausia: „Kuo galėčiau padėti?“ Pasivaideno, kad netrukus skelbimų stende atsivers durys, pro kurias išskrisime kartu su Rytų vėju, bet dėl visa ko išveblenau banalų pageidavimą: „Kaip nueiti iki „Saatchi“ galerijos?“

 
Nusivyliau. Jis nupasakojo kelią tiksliai ir paprastai: praeisite parką, paskui – kelis šimtus metrų į kairę iki Sloane Square stoties, o tada – į dešinę. Viskas taip ir buvo – galerija ten. O joje – dvi rusų meno parodos, dabartinio ir sovietinio. Dabarties dalis kažkodėl įvardyta Stalino šūkiu: „Linksmumas – pats ryškiausias Sovietų Sąjungos bruožas“. Tuo norėta pabrėžti autoironišką rusų požiūrį į pokyčius, kurie paprastai baigiasi blogai. Bet kai kurie žiūrovai, matyt, jį suprato tiesiogiai, nes kikeno žiūrėdami į Sergejaus Vasiljevo fotografijas iš „Rusų kriminalinių tatuiruočių enciklopedijos“ (2010). Kaliniai paklusniai demonstruoja savo kūnus, aprengtus piešiniu, suraizgytu iš meilės, ilgesio, tikėjimo ir baimės ženklų: „Gott mit uns“, kaukolės, velniai, Dievo motina, Leninas, cerkvė, erškėčių vainikas, „neleisiu kurvoms knaisiotis po mano širdį“, doleriai, antpečiai, svastika, nuoga moteris, akis... Kaliniai žvelgia taip, kad nedrįstum nieko paklausti.
 
Britų kritikams visa tai daro įspūdį – mįslingas nusikaltėlių kodas iš nesuprantamos šalies. Bet man tai jau atrodo tiesiog patikima prekė. Kaip ir ne kartą tame pačiame Londone matyti Boriso Michailovo „Atvejo istorijos“ (1997–1998) personažai – savo žaizdas, operacijų siūles, išpūliavusius lyties organus fotografui demonstruojantys benamiai, gyvenantys Charkovo apylinkių sniegynuose, nusismaukę kelnes, pasikėlę palaidines ir dažniausiai linksmi (sic!). Jų „apnuogintas žmogiškumas“ yra klaikesnis už mirtį, o užuominos į klasikinės tapybos kompozicijas tėra skaudi pašaipa. Tai – pokyčių aukos, kurių vienintelis pasididžiavimas – medaliai, gauti už nebegaliojančius praeities nuopelnus. Daiktiniai įrodymai, kad globalizacija tikrai gamina žmogiškas atliekas, kurias taip niūriai aprašė Zygmuntas Baumanas. Jie tik šiek tiek gražesni už prasigėrusius Rimaldo Vikšraičio kaimiečius, bet ne tiek, kad užsikrėstum paradoksalia Andres Serrano meile susiraukšlėjusiems senukų kūnams, supjaustytiems lavonams ir šventaisiais paverstiems valkatoms. Antiestetiška Michailovo fotografija, kitaip nei Vasiljevo ir Serrano, neatleidžia mums nuodėmių – pastebėjau, kad toje salėje niekas nesijuokia, net nesikalba.
 
Nesikalba dar vienoje salėje, kur eksponuojamas Vikentijaus Nilino fotografijų ciklas „Kaimynai“, pradėtas 1993 metais – tada, kai pokyčiai visame mūsų regione tapo nebevaldomi. Visų fotografijų schema vienoda: ant blokinių daugiabučių palangių sėdi žmonės, nukorę kojas laukan ir žvelgiantys į nebūties dugną. Jie kasdieniški, apsirengę treningais, megztiniais ir chalatais, už jų nugarų – daiktų prigrūstas butų vidus, dusinanti kasdienybė. Nebūtis, priešingai, vilioja vešliais medžių lapais, kurių plokštumose atsispindi šviesa. Daugybę kartų Nilinas užfiksavo trumpą dvejonės sąstingį sėdint ant ribos. Neįvardytam parodos lankstinuko tekstų autoriui šie žmonės pasirodė abejingi ir pasyvūs, įveikti Rusijos politikos. Bet man šis savižudybės performansas priminė charmsišką juoką – iš to, koks normalus kartais atrodo gyvenimas atvirkščiai. Akimirką pakibęs klausimas „nušoko jie ar nenušoko?“ čia suskamba banaliai, lyg pigiame televizijos seriale, kur viskas išsispręs taip, kad gyvenimas galėtų tęstis be galo. Nes jie (mes?) jau seniai nušokę...
 
Ir apžiūrinėjant parodą, ir skaitant jos recenzijas norėjosi priešintis britų entuziazmui, esą štai – „Saatchi“ mums atvėrė kažką nepažįstama ir dėmesys gal padės vargstantiems rusų menininkams gauti finansavimą ar kažką panašaus. Pirmiausia, nieko ypatingo neatvėrė, tik priminė senus stereotipus apie Rusiją: nusikaltimas ir bausmė, panieka žmogiškumui, necivilizuotas seksas, kasdieniškas flirtas su mirtimi, atotrūkis tarp nežaboto vartojimo ir siaubingo skurdo. Antra, ne visi rusai yra iš tikrųjų rusai – Michailovas yra ukrainietis, Jānis Avotiņš – latvis, Tamuna Sirbiladze – gruzinė. O ir daugelis likusiųjų seniai nebegyvena Rusijoje: Niujorkas, Amsterdamas, Londonas, Berlynas... „Rusas“ čia yra prekybos ženklas, etiketė. O prekės vertę grindžia antroji paroda: „Ledo laužymas: Maskvos menas 7–9-asis dešimtmečiai“.
 
Čia pristatyta pasipriešinimo socialistiniam realizmui klasika: abstraktus menas, retro modernus menas, popmenas, metafizinis menas, analitinis menas, Maskvos konceptualizmas, socartas. Kiekvienas, net neišvaizdžiausias kūrinys slepia herojiškas pastangas iškovoti menui bent nedidelę laisvės teritoriją. Taigi žiūrėdama į Francisco Infante’s fotografijas (1979) mačiau ne galutinį rezultatą, o būrelį keistuolių, ant ledo statančių veidrodžių arką, kad jos plokštumose atsispindėtų sulaužytas dangus. Mačiau naktimis po kapines ir šiukšlynus daikteliaujantį Latvijos žydą Oskarą Rabiną, prisėdantį tapyti mirusiomis spalvomis rusų poparto kryžių, smuiką, mirtį ir nepravdą. Mačiau, kaip Vitalijus Komaras ir Aleksandras Melamidas kuria absurdiškus „Superobjektus – superkomfortą superžmonėms“ (1976), tarsi žinodami, kad dabartyje galingieji su žmonėmis kalbės būtent taip (beveik): užuosk save, pažvelk į savo vidinę akį, pasiklausyk savęs, atrodyk oriai (todėl patartina prisirakinti prie stulpo), naudokis valgymo įtaisu (kad išvengtum pažeminimo atsisėsti) ir t.t. Skaičiau Viktoro Pivovarovo paveikslėlius kaip komiksus apie pragare parašytą gyvenimą, kuris vyksta po normalios kasdienybės Maskvoje priedanga lyg tebesitęstų Bulgakovo „Meistro ir Margaritos“ istorija. Ir vis vaidenosi tos išsvajotos laisvės teritorijos simbolis – dar senesnę menininkų pasipriešinimo istoriją menantis Malevičiaus juodasis kvadratas, pasirodantis tai Aleksandro Kosolapovo suprematistiniame pisuare, tai Eriko Bulatovo drobėje su mažyte camera obscura skylute, tai Dmitrijaus Prigovo „Danguje“, kuriame prakirstas juodas kvadratas numeta virvę – išsigelbėti ar pasikarti?
 
Todėl atrodė, kad 1994 m. sukurtas Iljos Kabakovo kūrinys „Menininko neviltis, arba netalentingųjų konspiracija“ kalba ne apie aną permainų laiką, o apie dabartį. Tuomet Kabakovui tikriausiai rūpėjo parodyti, kaip nauja meno kalba nušlavė ne tik socialistinį realizmą, bet ir modernistų idealus, kartais tiesiog pataikaudama laikui pažeidė autoriaus teisę kalbėti. Už muziejinės tvorelės ant sienų kabo socialistinio realizmo paveikslai išdaužytais stiklais, o šukės mėtosi čia pat ant grindų. Šalia pasakojama istorija apie tai, kaip menininkas naktį sudaužė savo paties parodai pateiktus kūrinius, nes jie jam atrodę blogi, bet galerininkai nutarę, jog tai – puiki instaliacija. Ir štai menininko drama parduodama kaip spektaklis. Bet jis turi džiaugtis, kad taip pasisekė – jis juk neliko praeities atgyvena, jis pateko į meno apyvartos ciklą, kur simbolinis kapitalas, tikėtina, virs tikruoju. Vaikščiodama po „Saatchi“ galeriją mačiau, kaip visos diskusijos, idėjos, kančios, susidorojimai ir revoliucijos virsta prekėmis. Ir todėl jau dabarčiai priklausąs Gošos Ostrecovo kūrinys „Kriminalinė valdžia“ (2008), regis, išsprūsta iš jam numatyto konteksto. Kamerose – nusikaltėliai, kostiumuoti ir kaukėti biurokratai, pasikariantys, daužantys galvas į sieną, kurpiantys pabėgimo planus. „Žmonės už šių kaukių gali keistis niekam nepastebint, – rašo laikraščio „The Observer“ kritikė Laura Cumming. – Beveidžiai, groteskiški, identifikuojami tik pagal skirtingos spalvos kaklaraiščius, jie nebepajėgia išvengti likimo, kurį kadaise suprojektavo savo bendrapiliečiams rusams.“ Ne tik rusams, maga pridurti. Už tų kaukių iš tikrųjų gali slypėti bet kas, jie ten buvo visą XX amžių.
 
Kodėl apie tai pagalvojau? Todėl, kad „Tate Britain“ galerijoje pamačiau vokietį Kurtą Schwittersą. Jis irgi labai rimtai žiūrėjo į savo meną, nors apsimetė, kad šaiposi. Iš savo buities nuoplaišų jis kūrė abstrakčios erdvės deformacijas, tuštumas, prikimštas plokštumų, viską – šokolado dėžutes, saldainių popierėlius, žurnalų iškarpas, tramvajaus, traukinio, teatro bilietus – versdamas mercais, kurių pavadinimą nugvelbė iš „Komerz Bank“. Kas tie mercai? Nudrenuota komercija?
 
Atrodo, kad Schwittersas žaidė – kaip vaikas, už visas santaupas perkantis bilietus į gyvenimą. Jis transformavo daiktus ir rašė eilėraščius iš garsų, kurie dar nevirto suprantamais žodžiais: „Bumm bimbimm bam bimbimm“. Jis šaipėsi iš savęs ir paties meno, nes jis neturįs jokios reikšmės gyvybės evoliucijai. Bet štai – bam – pasikeičia laikas ir naciai jį kartu su kitais apskelbia degeneratu. Ta proga 1938-aisiais „Tate“ bibliotekoje surengiama XX a. vokiečių meno paroda, kur dalyvauja ir Schwittersas, taip pat – Maxas Beckmannas, Franzas Marcas, Oscaras Kokoschka, Paulis Klee. Publika džiaugiasi šitaip pasipriešinusi naciams, pasisakiusi už laisvę, nors ir mano, kad šis menas iš tikrųjų „nepaprastai bjaurus“. Ir visai nestebina, kad per karą pabėgęs iš Vokietijos, Schwittersas Anglijoje buvo internuotas kartu su kitais „priešais“, kad jo kūrinys nebuvo priimtas į Karališkosios menų akademijos parodą. „Menas negali gyventi už spygliuotos vielos“, – rašė Schwittersas Nacionalinės galerijos direktoriui, prašydamas padėti išeiti laisvėn. Parodoje eksponuojami laiškai primena, kad britai dabar didžiuojasi buvusiu priešu, prekiauja jo kančia. Nes Schwitterso kūryba davė impulsą britų popmenui.
 
Patekęs į Angliją per karą, jis matė spalvotą gyvenimą amerikietiškuose žurnaluose. Truputį perdėtai optimistinį. Tą gyvenimą jis irgi pavertė mercais, suardydamas senųjų graviūrų reprodukcijas įklijomis iš „Life“ žurnalo, o susilaikymo rūstį – hedonizmo linksmybe. „Štai už ką mes kovojame“, parašyta po vienu koliažu. Tai patiko jauniems britų menininkams, taip pat – garsiajam kritikui Herbertui Reedui, tad Schwittersui pasitaikė proga atlikti garsinį „Ursonatų“ performansą Londone, avangardo menininkų parodoje. Tada publika girdėjo tik beprasmiškus garsus. Jis buvo išpravardžiuotas siurrealistų Šekspyru, jo menas – eilėraščiais mikniams. O dabar tokia pati publika pamaldžiai klausosi įrašo, čia pat gilindamasi į mercų kalbą.
 
Bet jie jos niekada nesupras, nes mercai neturi prasmės, jie asimboliški, jie – veiksmai, kuriuos menininkas atlieka tam, kad išliktų besikeičiančioje aplinkoje. Jis sluoksniais klijuoja pasikeitimus, absorbuodamas politikos, karo, kapitalizmo pagamintus teršalus, kuriuos paskui išleidžia į orą beprasmiais garsais. Pragmatiškoji britų visuomenė sako menininkui: gyvenimas keičiasi, prisitaikyk. Tavo menas turi būti komerciškai sėkmingas, parduosi – gyvensi, neparduosi – daryk ką nors kita. Schwittersas prisitaiko. Jis išsikrausto į Ežerų kraštą, ten tapo realistinius portretus, nutapęs chrizantemas dalyvauja vietinėje gėlių parodoje ir juokiasi iš savęs paties: „Bet kokia garbė! – rašo jis, – žmonės dabar žino, kad sugebu tapyti gėles.“ Ir portretus sugeba – realistinius. Štai jis tapo daktarą George’ą Ainskie Johnsoną (1946) ir tuo pat metu su juo žaidžia šachmatais, bet susiduria su dilema: „Gal jam leisti laimėti, nes tuomet jo išraiška draugiška, bet žmonės gali pagalvoti, kad esu blogas šachmatininkas, nes žaidimas pavaizduotas paveiksle. O gal man pačiam laimėti, bet tuomet jo išraiška bus nedraugiška, ir žmonės galvos, kad esu blogas tapytojas.“ Jis nusprendžia būti geras tapytojas ir leidžia laimėti daktarui. Jis visiems visada leido laimėti, iš jų padarydamas mercus. Dabar lieka pasidžiaugti, kaip puikiai menininkas prisitaikė, suvaldė pokyčius, išnaudojo atsivėrusias galimybes, tapo naudingas visuomenei! Argi ne šitaip dabar mus ragina susiprasti naujasis liberalizmas? Kaip tik šitaip. Tapyti chrizantemas ir portretus. Bet...
 
Bet Schwitterso nebūtų „Tate Britain“, jei jis tik būtų buvęs naudingas visuomenei. Kaip „Saatchi“ galerijoje nėra anuomet tarnavusių liaudžiai socialistinio realizmo meistrų. Yra tik neprisitaikėliai ir atskalūnai, nešioję po laukus veidrodžių arkas ar mokę, kaip užuosti save. Matau, kad Schwittersas tai žinojo, kartais jis atvirai šaipėsi iš savo padėties – ant paradiniu kostiumu nusifotografavusio kariškio portreto jis priklijavo skutimosi peiliuko pakuotę, bilieto fragmentą, juodą nuoplaišą ir užrašė: „Tai anksčiau buvo H. R. H. velionis Klarenso ir Avondeilo kunigaikštis. Dabar tai Mercų paveikslas. Atsiprašau!“
 
Laikai keičiasi. Jau pradėk mokytis kinų kalbos. O tai bus tau mercas!

 

Olegas Celkovas. „Penkios kaukės“. 1979 m.
Olegas Celkovas. „Penkios kaukės“. 1979 m.
Sergejus Vasiljevas. Iš „Rusų kriminalinių tatuiruočių enciklopedijos“ 19 atspaudas. 2010 m.
Sergejus Vasiljevas. Iš „Rusų kriminalinių tatuiruočių enciklopedijos“ 19 atspaudas. 2010 m.
Kurtas Schwittersas. „Tai anksčiau buvo H. R. H. velionis Klarenso ir Avondeilo kunigaikštis“
Dabar tai Mercų paveikslas. Atsiprašau!“. 1947 m.
Kurtas Schwittersas. „Tai anksčiau buvo H. R. H. velionis Klarenso ir Avondeilo kunigaikštis“ Dabar tai Mercų paveikslas. Atsiprašau!“. 1947 m.
Kurtas Schwittersas. „Kairė gražuolės pusė“. 1947 m.
Kurtas Schwittersas. „Kairė gražuolės pusė“. 1947 m.