Mes žinome kaip

 

O gal ji ir yra mūsų Lietuva? Gal tautos simbolis iš nekaltos ir nuobodžios ilgakasės vaidilutės išvirto tiesiai į o-lia-lia mergaitę, ir tarp šių priešingų polių daugiau nieko nėra? (Paulina Eglė Pukytė, Mūsų ar ne mūsų?)

 

Po mano performanso „Tapimas Lietuva“ (jis vyko Kultūros naktį po Nepriklausomybės aikšte organizuotame renginyje – žiūrovams sakydama lietuviškąjį patriotizmą kritikuojantį tekstą aš palaipsniui išsirengiau nuogai ir išsidažiau savo kūną geltonai, žaliai bei raudonai) buvo diskutuojama apie tai, kaip reiktų vadinti tokį veiksmą – menu, aktyvistine veikla ar net striptizu. (Lina Žigelytė, Performanso (nesusi)pratimai)

 

Nebūtina emigruoti, kad tavo gyvenimo tragedija taptų eiline, nieko individualaus neturinčia banalybe.

(Milda Brukštutė, Iš eilinių emigrantų gyvenimo)

 

Dar šiek tiek keistoka kapinių trauka – kai pasitaiko, kad jos pažymėtos tarp būtiniausiai aplankytinų vietų. Pirmąkart atvažiavusiųjų galvose ar užrašų knygelėse. (Valdas Papievis, Pro plačiai atlapotą langą)

 

Nacionalinė televizija sekmadienį mus pakvies į dvi valandas trunkančią tiesioginę transliaciją – metų automobilio rinkimus. Matyt, tokia jų misija – vienyti tautą, kviesti ją susikabinti rankomis aplink tautos automobilį, džiūgauti kartu su laimingu automobiliu (atsiprašau, tauta), kad bent ką nors išrinkome vieningai. (Jonas Ūbis, Pirmoji taisyklė)

 

Kai auksinė Lietuvos mergaitė puikiai atliko savo performansą Londono olimpiadoje, beliko tikėtis, kad ir kitas stebuklas įvyks. (Laima Kreivytė, Performansų pasakojimai)

 

Tada daugelis žurnalistų paklausia apie penkiasdešimties litų kupiūrą, kurią paišė su Giedriumi Jonaičiu, o Bartkus atsako, kad piešė rūsyje, kai aplink važinėjo tankai ir nebuvo aišku, ar pinigas, kaip ir pati valstybė, gyvuos. Ir taip daug daug kartų. (Monika Krikštopaitytė, Iliuzijų meistras)

 

Ir jau visai baigiamuoju festivalio akordu man tapo šeštadienį undergroundiniame klube „XI20“ (dar žinomame kaip „Supuvusi Skylė“ arba „Kablys“) poezijos ir muzikos jam session metu poetės Viktorijos Vosyliūtės tyliai, bet įtaigiai, beveik šamaniškai kartojama dilginanti frazė: „Tai gal atideginkim Kalantą?“ (Gediminas Kukta, Atideginkim poeziją!)

 

(…) organizuoti ŠMC, kitų kultūrinių institucijų (Dailės muziejaus, Nacionalinės dailės galerijos, įvairių ministerijų etc.) ir jų nepakeičiamųjų vadovų palaikymo grupes su laužais, lauko virtuvėmis, Maltos kryžiais ir visais kitais savanorystės atributais. Juk, logiškai pagalvojus, tik nuoseklus ir ilgametis (netgi iki gyvos galvos – turime ir tokį precedentą) vadovavimas institucijai gali duoti apčiuopiamų rezultatų, garantuoti stabilumą ir klestėjimą. (Kęstutis Šapoka, Iš dviejų dalių)

 

Nors Vilniuje kasmet į žemę įcementuojama kas nors apverktino, tai dar nereiškia, kad Lietuvoje nėra geros skulptūros tradicijos. (Monika Krikštopaitytė, Skulptūrai viskas gerai)

 

 

Garsus aktorius, rašytojas, intelektualas Stephenas Fry taip kreipėsi į politikus: „Kad ir kokiai partijai priklausote, negalite manyti, kad menas turi turėti prekystalį turguje, greta bulvių, peilių su šakutėmis ar kitų gamybos produktų.“ Tačiau valstybės funkcionieriai, deja, visur vienodi, taip pat ir Lietuvoje, nes funkcionieriais paprastai nori būti tiktai tie, kurie nieko nenutuokia apie meno svarbą ir nepiniginę vertę. (Paulina Egle Pukytė, O kas už kampo?)

 

Mugė, kaip prekybos ir socialinių santykių forma, yra senesnė už kapitalizmą, todėl nereiktų jos automatiškai tapatinti su komercija. (Karolis Klimka, Apie skirtingus raštingumus)

Praėjus pro uogas, augalus įmantriais vardais („Rosalinda“, „Linda“, „Golden“ ir pan.), stiklainius ir pakelius su sėklomis, Garbštienės ekspozicijoje pasijutau lyg „Sodo kraitės“ pratęsime. (Monika Krikštopaitytė, Sinchronizacijos dėsnis)

 

Filmas prasideda Zbigniewo Herberto eilėraščio citata apie tai, kad „žiurkė tapo valiutos vienetu“. Šią užuominą Cronebergas plėtoja visą filmą – mieste siaučiantys maištininkai prieš kapitalizmą ne okupuoja Volstrytą, o mėto negyvas žiurkes turtuolių pamėgtuose baruose, persirengę žiurkėmis puldinėja jų baltus limuzinus. Tačiau maištas yra toks pat beprasmiškas kaip ir bandymai suvokti juanio kursą. (Živilė Pipinytė, Apsvaigęs nuo galios ir tuštumos (kapitalizmas)

 

Per daug lemia autoritetingi kuratoriai ir dideli pinigai – rašoma tik apie tuos, kurie jau pateko svarbių institucijų akiratin, kurie jau priimti į išrinktųjų klubą. Nors atrodo, kad jokie fizikos dėsniai netrukdo praplėsti to klubo sienų. (Agnė Narušytė, Atsiprašau, viršijau limitą)

 

Gerai, prisipažįstu, kad nenoriu įsipareigoti, kartais tingiu, nesėdžiu kontoroje nuo ryto iki vakaro. Andriuškevičius klausė, kodėl tokią drobę naudoju, atsakiau, kad pigi – nelabai konceptualu? Na gerai – tai maišų, grindų skudurų, niekinga, nusižeminusi, nepaveikslų medžiaga. (Jurga Barilaitė, Trūkumas kaip privalumas)

 

Net ir nepaėmusiam jokios paskolos atrodo, kad vieną dieną vis tiek būsi išmestas iš visų darboviečių, namų, širdžių, tad belieka tvirčiau apsikabinti suskilusią geldą, kurią kaip nematomą sraigės kiautą nešiojasi peraugę sovietmečio vaikai. (Laima Kreivytė, Performansų pasakojimai)

Skerdiena susitinka mėsą. Kaip pastebėjo viena protinga mergina – susitinka ir dar pasibučiuoja. Raumenis visuomet traukia prie griaučių, šiuos – prie gyslų, šias – prie kūnų ir kitų mėsų. Meilės jėga ir paslaptis. (Vidas Poškus, Skerdiena susitinka mėsą)

 

Dar teko rasti atvejį, kai žmogus buvo nuteistas už daugpatystę. Ir štai tikroji žmona jau prie pat ešafoto pasakė, kad jam atleidžia, ir jis buvo paleistas. Aišku, prieš tai prižadėjęs, kad su kita moterimi niekada neturės nieko bendra. (Dominykas Burba, Nusikaltimai senajame Vilniuje)

 

O dar kiekviename žingsnyje ją fiksuojantis fotografas palygina santuoką su melionu: nežinai, kas viduj, kol jo neperpjauni… (Santa Lingevičiūtė, „ARTscape“ Izraelis)

 

Dėl aklos, beatodairiškos mokytojų meilės menui (ne visai pagrįstai suprantamam kaip „menas menui“) mergaitės, namuose galbūt vis dar rengiančios ir guldančios miegoti lėles lyg gyvus vaikus, klasėse verčiamos piešti jas išprievartautas ir nukankintas. (Erika Grigoravičienė, Tradicija)

 

Juokinga, kad parodos aprašyme kviečiama „pažvelgti menininkams į akis tiesiogine to žodžio prasme“, o tų akių tiek nedaug. (Vilius Kalaušis, Drovūs šnabždesiai)

 

Jei dirbčiau turizmo agentūroje, būtinai sugalvočiau vienos dienos kelionę į Gargždus. Kelionė gal padėtų atsakyti į klausimą, kodėl šio miesto gyventojai taip myli Petrą Gražulį, kad nuolat jį renka į Seimą. Kodėl būtent šiame šalies užkampyje gyvenantys žmonės nori, kad Seime jiems atstovautų juokingas homofobas? Nejau visi gargždiškiai žavisi šiuo išpuoselėtu vyriškiu, linkusiu į viešus ekscesus? Kas suformavo tokį jų požiūrį į politiką – oras, geografinė padėtis ar kokios nors gamtinės anomalijos? Gal atsidūrę Gargžduose keliautojai taip pat pajustų nenugalimą ir protu nepaaiškinamą potraukį šiam seimūnui? (Jonas Ūbis, Važiuokime į Gargždus?)

 

 

Jie buvo tokio stulbinamo grožio, kokio objektyviais moksliniais kriterijais apibūdinti neįmanoma – nuo to moterims tiesiog „pakerta“ kojas ir užsiblokuoja racionalaus mąstymo pusrutulis. (Rūta Pileckaitė, Aukso švytėjimas ir deimantų gelmės).

 

Silpnos ir pažeidžiamos nėščios moters įvaizdį pasirinkome labiausiai norėdamos apsisaugoti nuo elementaraus suspardymo ir vyriškos agresijos. Romių įvaizdžiai – dėl to, kad nėščia romė yra vadinamųjų patriotų labiausiai niekinamas simbolis. Tai besidauginanti svetimtautė... Nėra labiau demonizuojamų moterų: jos ir „nužiūri“, yra „nešvarios“, daugina „išlaikytinius“ ir t.t. (Fiokla Kiurė, Performanso (nesusi)pratimai)

 

O „bėgantiems vyrams“ gėda ir jie sutrikę, nes vyriškasis identitetas krizėje, nes seni mačizmo kodai gal jau nebegalioja. Jie bėga ir „slepiasi“ nuo seno tapatumo (ir nuo sistemos), kartu inkorporuoja jau ir naujo tapatumo gestų – judesių, kurie jau nėra nei akivaizdžiai vyriški, nei moteriški, bet kažkur tarp vieno ir kito. (Eglė Budvytytė, Choreo-kinemato-grafija)

 

Plastikinės vaikiškos lėlės, XX a. 3–5-ojo dešimtmečio prancūzų ir vokiečių fotografų darbuose sulaužytos ir išprievartautos voliojasi ant grindinio, per seksualinio smurto inscenizacijas jos įgijo lytį ir tapo prarastos nekaltybės simboliu. (Erika Grigoravičienė, Tradicija)

 

Autorius labai įdomiai interpretuoja vyriškumą, pavyzdžiui, rašo, kad griaunantysis tėvas neduoda šeimynykščiams savo energijos, o tik įsiurbia ją į kažkokią jame tūnančią juodą skylę. Jis siurbia energiją nuolatos, lygiai kaip didieji tironai ją siurbia iš savo liaudies. (Adomas Danusevičius, Apie tapsmą mažuma) 

 

Pabandysiu vėl išversti savo sielą ir prisipažinti, ką bjauraus gyvenime esu padariusi, kokio šūdo primaliau skirdama visą savo energiją gal iš tikrųjų ne tam? (Neringa Abrutytė, Trys knygos, viena dukra)

 

 

Būti akistatoje su sovietika – it braukti delnu per baltų silikatinių plytų sieną, pasitinkančią ties įėjimu. Tos plytos, jos tamsiai baltos ar šviesiai pilkos? Silikatinis smėlis, švelnus jis ar žeidžiantis it stiklo dulkės? (Eglė Rindzevičiūtė, Metamorfiškoji sovietinė praeitis)

Iš tiesų, kur čia būtų tas „pop“? Juk sovietmečiu nei menininkams, nei žiūrovams masinė kapitalizmo kultūra ir prekės nebuvo pasiekiamos. (…) antai stygiaus terpėje „firminis“ plastikinis maišelis, šiaip skirtas išmesti parsinešus prekes namo, prilygo dizainerio rankinei, tokie ilgalaikiam vartojimui skirti maišeliai su nuotraukomis ir suklastotais logotipais, kiek girdėjau, buvo gaminami Lenkijoje. (Erika Grigoravičienė, Menas akims, ne liežuviui)

 

Gaga kaip Leninas – atėjo visiems laikams ir lengvai neišvarysi. (Laima Kreivytė, Sraigės ūkas)

 

Todėl atsiimu savo negatyvų pirmąjį raginimą ir kviečiu meninink(i)ų, dailėtyrinink(i)ų, kuratorių, meno vadybinink(i)ų bendruomenę solidarizuotis ir viešai palaikyti mūsų kultūrinių institucijų vadovų kadencijų ilgaamžiškumą! Būkime sunkią valandą su jais! Neatiduokime institucijų vairalazdžių visokiems perėjūnams! Užteks pyktis, pavydėti, kaišioti pagalius į ratus – susitelkime pagaliau ir apginkime nenuilstamai triūsiančius mūsų institucijų vadovus nuo supuvusių Vakarų sugalvotos rotacijos principo. Apsaugokime savo (šiuolaikinį) meną nuo suirutės ir korozijos! (Kęstutis Šapoka, Iš dviejų dalių)

Jubiliejus, kad ir kaip į tai žiūrėtume. (Jurgita Ludavičienė, Molio istorija ir ateitis)

 

 

Esu įsitikinęs štai kuo: jei meną paversi aktyvizmu, jis praras politiškumą. Būsi tik blogas aktyvistas ir blogas menininkas. Štai kur bėda. Jei menas nori daryti įtaką, jis turi būti atskirtas nuo etikos ir politikos. Tik taip jis gali turėti etinį ir politinį poveikį. Ši takoskyra labai svarbi. Tas prakeiktas menininko-aktyvisto hibridas išlenda vis dažniau. Net norisi paklausti tų žmonių: „Gal tapkite tikrais aktyvistais ir padarykite ką nors visuomenės labui?“ Būtų daugiau naudos nei staipantis parodoje. (Nicolas Bourriaud, Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas)

 

Aktualusis menas – tai veikla, neduodanti nieko, na, nebent teistumą. Tai ir paaiškina, kodėl jo tiek nedaug Lietuvoje. (Fiokla Kiurė, Performanso (nesusi)pratimai)

 

Slemas atritina seną gerą statinę, ant kurios turgaus aikštėse lipdavo pasisakyti poetai. Slemo skaitovas nepalieka ant tos statinės raštelio. Jis ropščiasi pats. Kaip galima norėti renesanso, kai eilės yra šnabždamos sau pačiam į pažastį? (Žygimantas Kudirka, Slemeriai apie slemą)

Pasižvalgius atidžiau kyla įtarimas, kad menas atsirado vakar. 18-oje Lietuvos dailės parodų dar galima rasti kelis betoninius modernizmo dinozaurų kaulus ir kolekcininko spintelę. (Laima Kreivytė, Tryliktos „Documentos“ punktyrai)

 

Kiekvienas menininkas aktyvistas nuolat balansuoja ant ribos, kai įtraukęs šiaip aktyvistus į kokias nors įdomesnes protesto formas gali tapti idėjiniu išdaviku, jei politizuotas gatvės performansas bus reprezentuojamas kaip meno kūrinys. O jei už tai dar būsi pripažintas konjunktūros, tai gali išvis blogai baigti. (Fiokla Kiurė, Performanso (nesusi)pratimai)

Dar yra tokia sąvoka kaip ŠMC (Šiuolaikinio meno centro) menininkai. Bent jau buvo, dabar gal net neišvardinčiau, nes tie patys vardai migruoja tarp ŠMC, „Tulips&Roses“ ir „The Gardens“ (mėginant juokauti galima trumpinti – „Šiuolaikiniai Žiežmariai“). (Monika Krikštopaitytė, Pilnatvė mene)

Kiek teko kalbėtis, buvusieji atidaryme labiausiai susižavėjo tuo, kad kadaise žodis „opening“ reiškė „plyšį“. Šis etimologinis niuansas žavesio objektu tapo pamačius už mažutės „The Gardens“ patalpos lango esančioje sienoje įskilusį ilgą ir riebų plyšį. (Danutė Gambickaitė, Vyšnių skonio vakaras)

 

Menas yra priešprieša masiškumui. Norėdamas kurti vienetines vertybes, turi laikytis atokiau nuo masinio gaminimo mašinos. Taigi geografinė vieta neturi reikšmės. Gali gyventi Kvala Lumpūre, Klaipėdoje ar kitur ir tuo pat metu būti tinklo centre. Šios aplinkybės gana naujos. Jos susidarė 10-ojo dešimtmečio pabaigoje, atsiradus internetui. (Nicolas Bourriaud, Mano pasaulyje žmogus niekada nėra vienišas)

 

 

Praėjau pro Aušros vartus ir sustingau: priešais mane – žmonių siena. Visų lūpos vieningai žiojasi ir čiaupiasi, kartu su garais išalsuodamos lenkišką giesmę. Visų akys žvelgia į mane, bet manęs nemato. (Agnė Narušytė, Apie minias (ir menininkus)

 

Dar praėjusiais metais buvo daug aukščiausio laipsnio būdvardžių ir prieveiksmių, pavyzdžiui, „Vartų“ galerija „svarbiausiam partneriui“ siūlė dovanoti „giliausią dovaną“. Pasirodė, kad tai reiškia ne geriausiai iškastą duobę miške, o „tinkamiausią meno kūrinį“. Paskui paaiškėjo, kad aukščiausiu laipsniu gyvensime ir ateityje, nes garsiausia astrologė Palmyra ypač įžvalgiai išbūrė ateitį: „tiems bus blogiausia, kas gyvena skurdžiausiai“. (Paulina Pukytė, Kas buvo, kas bus, ir „ant ko pasiliks“)

 

Prieš keletą metų girdėjau, kad vienas į „čiurlionkę“ stojantis mažametis per egzaminą nualpo, išvydęs pastatytą piešti iškamšą. Nenuostabu, jei tokius natiurmortus tapantys paaugliai griebiasi kvaišalų. (Erika Grigoravičienė, Tradicija)

 

Nors kalba apie gyvenimą ir mirtį, nors ekspozicijos pabaigoje pateikia preparuotą „šventąją dvasią“ (baltą balandį formaline), nors inkrustavo briliantais kaukolę ir vienoje galerijos salėje veisia drugius, menininkas nėra joks Dievo pirštas. Netgi kojos. (Laima Kreivytė, Menininkas kaip suvenyras)

 

Ritmingą minių trepsėjimą nustelbia Post Ars grupės (Česlovas Lukenskas, Aleksas Andriuškevičius, Gintaras Zinkevičius) kūjų dūžiai į asfaltą, į ledą, į kartoną:
 

(Agnė Narušytė, Apie minias (ir menininkus)

 

Fotografavau ir mintyse jau mačiau kadrus. Vaizdai buvo tokie, kokių aš iki tol nebuvau padariusi. Buvau labai įkvėpta. Aplink matėsi namų stogai. Įsivaizduoji, po valandos atėjau į kavinę, tokia patenkinta bendrauju su žmonėmis ir staiga suprantu, kad neįdėjau juostos... (Aleksandra Jacovskytė, Ir ramiai pažiūrėjo į objektyvą)

 

Suvėlė Kūtvėla ir cooltūristė