Tikrovės iliuzijos mano „scenos dėžėje“

Tai buvo kaip smagus pasivaikščiojimas vaizduotės erdvių pakraščiais kartu su jaunuoliais, Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokyklos trečios klasės mokiniais. Kalbėjomės apie lygybės ženklą, kurį taip dažnai rašome tarp žodžių „gyvenimas“ ir „teatras“, ypač kai scenovaizdis kuriamas iš kasdienių daiktų ir situacijų. Kita vertus, dauguma jaunų žmonių teatro neįsivaizduoja be: scenarijaus idėjos, režisieriaus išmonės, mistinių elementų, imitacijos, grotesko, dramos ir pykčių, emocinio ryšio tarp veikėjų, geraširdžių aktorių susidvejinimo, jausmingos vaidybos, kūno kalbos, išraiškingos dikcijos, dekoracijų ir scenos erdvės su girgždančiomis grindimis, kostiumų, šviesų ir apšvietimo, sceninių garsų, muzikinių intarpų, ypatingo kvapo, aukštų lubų, raudonos uždangos, žiūrovų įsiklausymo, susikaupimo, pakilios nuotaikos, jaudulio, veiksmo pertraukų, elegantiškų manierų, karšto šokolado, bilieto, kėdžių, tamsaus kambariuko, aksominių pirštinių, aplodismentų...

 

Šis iki šiol teberašomas sąrašas suteikia galių visiškai nekalbėti apie konkrečius spektaklius ir jų scenografijas ar kostiumus, kurių blankūs pėdsakai merdėja rodomose nuotraukose, videofragmentuose ir vienišuose butaforinio arsenalo objektuose. Be to, parodos kuratorės Julija Fomina ir Virginija Januškevičiūtė kartu su asistente Rūta Junevičiūte, mano manymu, pasiūlė universalų asmeninio ekskurso modelį, primygtinai neversdamos studijuoti eksponuojamos archyvinės medžiagos ir kartu duodamos galimybę pačiam susidėlioti išjaustą gyvenimo ir teatro istoriją. Taip žodžiai „scenografija“ ir „šiuolaikinis menas“ tarsi dvi punktyrinės gijos tai pynėsi, tai skyrėsi.

 

Nors parodos rengėjos orientuojasi į keturias pozicijas, atspindinčias teatro kūrėjų požiūrį į tikrovę, mano „scenos dėžėje“ pozicijos linksta į dvi kryptis. (Parodos anotacijoje rašoma: „Vieniems teatro kūrėjams realizmas ar tikroviškumas reiškia vientisą, įtikinamą vaizdą, kurio kerai išgaruoja vos nusukus akis nuo scenos, kitiems – gebėjimą scenoje žaisti pagal taisykles, kuo artimesnes „gatvei“ – neva pažįstamas (vis dar nepažįstamam) žiūrovui. Tretiems tik kiek įmanoma abstraktesnis scenovaizdis leidžia maksimaliai perteikti tikrovę – susitikimą su žiūrovu realiame laike. Ketvirti atvirai demonstruoja teatro sąlygiškumą ir neslepia, kad tai, kas vyksta scenoje, tėra spektaklis.“) Kalbėčiau apie scenografiją, kuri remiasi kasdiene aplinka ir naudotų daiktų kultūra, ir metaforų prisodrintą abstrakčią erdvę, nužymėtą specialiai tam pagamintais objektais. Šių tendencijų bangavimas man primena dailės istorijos verpetus – prie realizmo ir kompozicijų iš daiktų sugrįžtama tuomet, kai persisotinama abstrakčiais pavidalais ir loginėmis konstrukcijomis: dadaizmo „ready-made’ai“ išpopuliarėja esant abstrakcionizmo ir konstruktyvizmo tendencijų pertekliui, popartas iškyla kaip atsvara abstrakčiajam abstrakcionizmui, fluxus daiktiškumas konkuruoja su potapybine abstrakcija, tekstinis konceptualizmas provokuoja skurdžiojo meno apraiškas.

 

„Iliuzionistuose“ atrasite puikų Jūratės Paulėkaitės pasisakymą iš 2010 m. pokalbio „Prie arbatos. 20 metų su teatro vaizdais“, saugomo „Menų spaustuvės“ infotekoje. Čia ji kalba apie teatrą „šventyklą“ ir aktorių „žynį“, kategorijas, dominavusias pas mus iki istorinio visuomenės pertvarkos lūžio, ir tos stabmeldiškos sąmonės kitimą lyg susidūrimą su krikščionybe, kai gamtišką, valstietišką kultūrą keičia miesto popkultūra, atsinešanti savosios buities apogėjų.

 

Atiduodant duoklę bėgančioms informacijos eilutėms, reiktų paminėti svarbiausius rodomos dokumentikos kaltininkus. Parodoje galime matyti žymiausius pastarojo dvidešimtmečio režisierių, scenografų, kostiumų dailininkų darbus. Tai vaizdai iš Eimunto Nekrošiaus, Jono Jurašo, Jono Vaitkaus, Rimo Tumino, Algirdo Latėno, Gintaro Varno, Igno Jonyno, Oskaro Koršunovo, Vido Bareikio ir kitų režisierių statytų spektaklių. Demonstruojami Aido Bareikio, Juliaus Ludavičiaus, Žilvino Kempino, Mindaugo Navako, Dainiaus Liškevičiaus, Adomo Jacovskio, Jūratės Paulėkaitės, Gintaro Makarevičiaus, Martos Vosyliūtės, Renatos Valčik, Jono Arčikausko, Vytauto Narbuto, Marijaus Jacovskio, Mariaus Nekrošiaus, Nadeždos Gultiajevos ir kitų autorių scenografijų fragmentai. Pristatomos Sandros Straukaitės, Juozo Statkevičiaus, Agnės Kuzmickaitės ir kitų dailininkų sukurtų kostiumų nuotraukos.

 

Nėra lengva fotografuoti kostiumuotą aktorių, įkūnijantį vaidmens portretą, o fiksuoti gyvą spektaklio vyksmą, sutikite, dar sudėtingiau. Be abejo, fotografas Dmitrijus Matvejevas čia nepralenkiamas, gal dėl to dar prieš parodai atsidarant sklido gandas apie vos ne personalinę jo darbų ekspoziciją. Man, daiktiškosios krypties apologetei, ypač įstrigo jo nespalvotos nuotraukos, tarp kurių viena labiausiai patikusių – 2013 m. spektaklio „Išvarymas“ (rež. Oskaras Koršunovas) repeticija Lietuvos nacionalinio dramos teatro dekoracijų ceche. Kita vertus, teatro apsuptyje pasidarbavo ir Paulius Gasiūnas, sukūręs spalvotų fotografijų, skirtų vaidmenų portretams, ir Gintautas Trimakas, padėjęs Jonui Arčikauskui užfiksuoti Antono Čechovo „Žuvėdros“ kostiumų interpretacijas, ir Gintaras Zinkevičius, taikliai savo kūrybos principus įvardinęs „Teatro panaudojimas fotografijoje“ ir juos pademonstravęs to paties pavadinimo personalinėje parodoje, surengtoje 1999 m. tuometinio Lietuvos akademinio dramos teatro fojė. Šią fotografijų virtinę dėsningai papildo 2001 m. Dainiaus Liškevičius sukurtas ciklas „Erdvės“ su iškalbingas „tuštumas“ deklaruojančiomis žiūrovų salėmis skirtinguose Lietuvos teatruose. 

 

Nuotraukas ir videoištraukas parodoje lydi čia pat erdvėje kabančios spektaklių recenzijos, publikuotos teatrui skirtuose mėnraščiuose, kultūros savaitraščiuose, dienraščių prieduose. Geltonu žymekliu išskirtos tekstų vietos tarsi nužymi kritinius siūlomos minčių dėlionės taškus. Man patiko pasižvalgyti po kadaise rašytas Valdo Jauniškio, Audronio Liugos, Rasos Vasinauskaitės, Valdo Vasiliausko, Liudviko Jakimavičiaus, Rasos Paukštytės, Vlados Kalpokaitės, Audronės Girdzijauskaitės ir kitų įžvalgas. Būdama antrojo plano žiūrėtoja aptikau ir sau smagių pasiskaitymų, greta teatro recenzijų suradusi Birutės Pankūnaitės straipsnį apie grupės SEL kūrybos pristatymą, Rūtos Mikšionienės interviu su Deimantu Narkevičiumi, o šalia Martos Vosyliūtės apmąstymų apie „second hand“ kultūrą – Liberto Klimkos tekstą apie didžiąsias žiemos šventes.

Nežinau, ar kadaise Artūro Railos nustatytų ŠMC geoenergetinių zonų veikiama (projekto „Žemės galia“ dalis, 2005 m.), ar dėl Gintarės Radvilavičiūtės daiktų baleto „Karalius Juoba“ vis sklaidžiau tinklines užuolaidas aplink ginklus, negyvėlio švarką, į sieną atremtas senas duris ir stalus su reprodukcijomis, menininkų knygomis, nuodų taure, išlankstytais vielos dūmais. Ginklų arsenale dėmesį patraukė skaidraus žalsvo stiklo rifliuota lazda, o Lino Jablonskio, Marco Camille’io Chaimowiczo ir Johno Bocho vartomų knygų puslapiai sužavėjo naujų žiūrovo galvoje atsiveriančių erdvių magija. Dailės kūrinių reprodukcijos iš Juozo Miltinio archyvo priminė, kad vaizdų paieškos sovietmečiu buvo labai ribotos, bet jos nesusiaurino garbaus režisieriaus akiračio platumų, pradedant senovės Amerikos civilizacijomis ir baigiant prancūzų modernizmo klasika.

 

Eksponuojamas istorinis Juliaus Ludavičiaus piešinys „Painting and its shadow“ (1992–2013) – tai dar vienas atskaitos taškas mano dėlionės maršrute, charakteringas laiko ženklas, liudijantis apie iki šiol režisieriaus Oskaro Koršunovo plėtojamą bendradarbiavimą su šiuolaikiniais menininkais. Niujorke sėkmingai dirbantys Aidas Bareikis, Julius Ludavičius ir Žilvinas Kempinas įėjo į mūsų scenografijos istoriją minimalistine plastika ir optiniais efektais išsiskiriančiais scenovaizdžiais-instaliacijomis. Šiandien kasdienybės estetikos diktuojama patirtimi remiasi naujausi OKT spektakliai, kurių scenografiją kuria Dainius Liškevičius.

 

Apskritai į šią ekspoziciją Didžiojoje salėje žvelgiu kaip į organišką visumą, kurioje prasmių ir formų jungtis sudaro ir aprašyti eksponatai, ir dar keli svarbūs erdvės akcentai. Tai „Šėpos“ teatro dėžė su Vegos Vaičiūnaitės, Audros Brazauskaitės ir Dalios Klimavičiūtės lėlėmis, toliau – projekcinė instaliacija „Mažas – įstabus“ pagal animacijos spektaklį „Tėčio pasaka“, pastatytą šįmet kūrybinės studijos „PetPunk“ ir teatro laboratorijos „Atviras ratas“ iniciatyva „Menų spaustuvėje“, aplink – minkšti „sniego“ rutuliai, atriedėję tiesiai iš 1997 m. Adomo Jacovskio scenografijos Rimo Tumino režisuotam „Maskaradui“, ir pagaliau – labai netikėta 1988 m. Eimunto Nekrošiaus spektaklio „Karalius Lyras“ objektinė vizija (maketo autorė – Nadežda Gultiajeva), primenanti koncentrinę priešistorės šventyklą.

 

„Iliuzionistų“ ekspozicijos architektas Valdas Ozarinskas, mano manymu, puikiai perteikė paslapties ir perregimumo kupiną scenos aurą, pasitelkdamas optinę tinklo apgavystę ir trapią sąlyginę erdvių atskirtį. Intuityviai ieškodami praėjimų tarp užuolaidos ažūrų, žiūrovai priversti judėti lėčiau, todėl aiškinasi vaizdų prasmes sustodami prie pasirinkto objekto. Išskirčiau ir plastinę ekspozicijos ritmiką, kurios privalumus rodo iš bet kurio jos kampo darytos parodos nuotraukos su besikleidžiančia linijine perspektyva ir sutankintais dokumentikos „langais“ bei daiktų „mazgais“.

 

Paroda mano akyse pamažu keitėsi. Per porą savaičių dingo juoduliai, slepiantys neteisingai nurodytas pavardes, ir atsirado naujos dokumentinės išnašos, liudijančios apie teatre triūsiančias režisierių, scenografų, kostiumų kūrėjų pajėgas. Pasikeitė garsai – klausą veriančią melodiją iš vaikiško spektaklio paskutiniu metu nuslopino aktorių videodialogų kakofonija. Be to, „Iliuzionistai“ gavo gerą „pastiprinimą“, kai ŠMC atsidarė paroda „Vasaros skaitiniai. Rinktiniai kūriniai iš Cesio meno festivalio parodos“ (kuratorius – Kęstutis Kuizinas), kur taip pat daug sankirtų tarp fikcijos ir realybės, susigalvoto kūrinių pasakojimo ir dokumentinės istorijos.