Liepos 5-osios vakaras ir naktis parodė, kad potencialus meno mylėtojų būrys yra kur kas didesnis, nei kartais manoma. Žmonių knibždėte knibždėjo nepaisant lietaus, kuris neturinčius skėčių vertė žaisti šachmatais su pastogėmis. Kliūčių buvo ir daugiau. Pavyzdžiui, programos apimtys. Atspausdinusi ją visą, gavau aštuoniolika (!) smulkiai prirašytų puslapių. Renginių laikas dubliavosi, tad galima buvo pasijusti kaip tai beždžionei iš anekdoto, kur liūtas liepė gražiems eiti į kairę, o protingiems į dešinę – nors persiplėšk. Susitaikius su stichija (abiem), liko vienas būdas – tiesiog eiti, kaip tas žmogus iš Valdo Papievio romano „Eiti“. Ne toks jau didelis tas Vilnius, o be to, šį bei tą sutrumpino ir liūtys. Mačiau kelias tuščias scenas po vandens siena.
Bejėgystė viską aprėpti sutelkė dėmesį į aplinkos patyrimą. Vilnius buvo persimainęs. Visų pirma, nuo garsų viražų pakito erdvės. Be nesiliaujančius plojimus primenančios liūties, iš už kiekvieno kampo sklido muzika. Tai rokas, tai chorinis dainavimas, tai dar koks nors mišrūnas. Lyg junginėtum kanalus, o nuo drėgmės šie kartais susijungtų. Labiausiai sužavėjo iš Bernardinų kiemo sklidęs balsingas riaumojimas. Netikėtumas, kad ne švelnūs balseliai. Galinga. Gaila, kad tai buvo tik repeticija. Temo.
Užsukom į Modernaus meno centro biurą. Langai užtamsinti. Tamsoje paslėpta paroda. Žiūrovai lyg kriminalistai su prožektoriais mėgino susidaryti vaizdą, kas čia atsitiko. „Prieblandos zona (Kai kulka sužeidžia kaulą)“ (veiks iki liepos 26 d.) sudaryta iš MMC rinkinio. Ir, regis, parodai buvo svarbiau žiūrovo patirtys nei pasakojimo vientisumas. Juolab kad kalbėta apie sutrikusią sąmonę. Koncentruotos šviesos spindulys leido matyti drobes tik dalimis, dažų sluoksniai metė šešėlius, o iš tamsos išnyrantys veidai (paveikslų, lankytojų) privertė pagalvoti ir apie Vilniaus baziliską. Kadangi neturėjau prie diržo prisirišusi veidrodėlio ar bent jo šukės, spūdinom iš patalpos, kur pilnatis nespindi, o Rembrandto Danajos lova liko tuščia, nors dar šilta...
Rotušės aikštėje griaudėjo orkestrai, praeiviai nevalingai į ritmą kilnojo kojas. Jau pusšlapiais batais įgriuvom į K. Varnelio namus-muziejų, tikriau, jo prieangį. Kadaise tas namas buvęs pirklių, šiuolaikiniais terminais kalbant – prekybcentris. Šalia žemėlapių, istorinių portretų, A. Dürerio, F. Goyos ir G.B. Piranesi grafikos rodomi ankstyvi, dar studijų metų Kazio Varnelio darbai. Vidas Poškus detaliai viską paaiškino savo straipsnyje, beveik taip pat kaip mums aną „Kultūros naktį“ žodžiu. (Paroda veiks iki rugsėjo 5 d.) Kai nusprendėm tęsti savo klajones, lietus kaip tyčia įsismarkavo su tais savo plojimais. Bet užtat koks (!) buvo saulėlydis, trumpam išlindęs iš po debesų skverno! Kaip užstrigusi gintarinė blykstė.
Kaip tik tada ir užklydom į labiausiai įsiminusią parodą, o gal reiktų sakyti šiuolaikinę misteriją (?), nes patirtys skverbėsi per visas jusles. Vilniaus dailės akademijos tekstilės galerijoje „Artifex“ kūrybinė komanda „PHp / creative lab.“ (Dovilė Džervutė, Dovilė Gudačiauskaitė, Povilas Laurinkus, Aistis Mickevičius ir Robertas Muravskij) pristatė tris fikcijas su viena mįsle pavadinimu „Suklastota kvapų istorija. Nuodai“.
Radijo diktorė rusiškai dundeno orų prognozes. Kiekvienam sovietiniam miestui paeiliui. Slapta kamera nufilmuota, kaip kažkas į porcelianinį kavos puodelį įpila nuodų. Čia pat ir atkurtoji nunuodijimo scena: stalelis, išlieta kava, konjako butelis. Ir kabineto tvaikelis. Numatytoji auka užtruko posėdyje...
Arba: blizgus, pakalnutėmis kvepiantis lėlių teatro režisieriaus kostiumas, dokumentinė ištrauka iš marionečių pasirodymo ir taliu apibarstytas keksas su visu prašmatniu miestietišku staleliu ir migdolais, kurie slepia nuodo kvapą. Tai paskutinė lėlininko žmonos staigmena režisieriui. O trečiame kambaryje visos detalės apie daktarą Smertį, galabijusį raudonkases turtuoles. Na, dar knygelė arseniku išteptais puslapiais.
Žiūrovas tarsi baisiame sapne yra aprūpinamas visų rūšių pojūčiais: garsas, kvapas, iškalbingi vaizdeliai, pojūtis, kad esi toje vietoje. Vilnietiškas „Tvin Piksas“. Laikas čia irgi kaip sapne šokinėja. Tai nudangina į XIX a. pabaigą, tai į tarpukarį, tai į sovietinės okupacijos laikus.
Kūrėjai pasakojo, kad faktai apie nuodus yra tikri. Visos aplinkybės tikroviškos. O tas tikrumas dar viena padala pastiprina išgyvenimą. Dargi ir toji tamsa, kuri pro langus skverbiasi tiesiai į suknelės aksomą, nuodingo stalo nėrinius ir nomenklatūrinio stalelio šviestuvo gaubtą, aštrino nervus. Viena iš autorių, kažkuri iš Dovilių, krykštavo, kad tai labai labai juokingos istorijos. Kita Dovilė prisipažino, kad ji ne juokais nusigando ir norėjo viską atšaukti. Mane apniko abi būsenos – ir smagumas, ir šaltapirštis jaudulys. Visai kaip per gerą nuotykį. Retai kada gali patirti tokį katarsį. Ir pačios istorijos suręstos meistriškai, su epochos koloritu.
Gavę savo vakaro „desertą“ nieko nebeieškojom, tik pakeliui dar užsukom į Matthiaso Schampo, atvykusio Goethe’s instituto kvietimu, „Mythos-Grill“ studiją-virtuvę prie Sereikiškių parko vartų. Senas, aptrupėjęs pastatas atgijo porai dienų ir kėlė saldžiai skausmingą nostalgiją senam Vilniui, dar prieš pudravimą, plastikinius langus ir užrakintus kiemus. Nežinau, kiek rimtai galima žiūrėti į menu virstančias išpjaustinėtas ir paskrudintas bulvytes, bet žmonių pilna didžioji virtuvė atrodė smagiai. Visas vaizdelis man priminė Berlyną. Bent jau tą, kurį įsivaizduoju – bendruomenišką, linkusį paimprovizuot ir pernelyg neprisirišusį prie materijos, solidumo ir t.t.
Vėliau pamaniau, kad visa „Kultūros naktis“ man panaši į Berlyną. Čia elitiniai menai susimaišo su demokratiškais pabuvimais prie meno, čia pilna progų susipažinti su galerijomis, teatrais ir kitokiais atlikėjais. Panašu, jog kartais reikia viską sujaukti, kad ką nors atrastum. Ir ne veltui šio festivalio iniciatorė – Daina Urbanavičienė – buvo tokia atkakli. Bent vieną naktį tai turi vykti. Ir tai turi tęstis.
