7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Vaikų darželio teatriukas

Eglės Rakauskaitės performansas prie Gedimino paminklo ir projektas „Ne(į)vykę projektai“ VDA „Artifex“ galerijoje

Kęstutis Šapoka
Nr. 33 (1047), 2013-09-13
Tarp disciplinų Dailė
Eglė Rakauskaitė (Rakė), Katedros aikštė, neįvykusi akcija „No Euro“. Fragmentas. 2013 m.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), Katedros aikštė, neįvykusi akcija „No Euro“. Fragmentas. 2013 m.

 

Eglės Rakauskaitės „kostiuminis“ performansas – keturi personažai, kaip supratau, Napoleonas (pati Rakauskaitė), laikantis „delne“ Šv. Onos bažnyčią, lietuvaitė tautiniais drabužiais ir dar du veikėjai, kurių tiksliai neidentifikavau, – stovėdami ant „postamentų“ „apeliavo“ į lėlių teatrą. Šalia manęs performansą stebėjusi Laima Kreivytė paaiškino, kad Rakauskaitė po gana ilgos pertraukos vėl sugrįžta prie gyvo performanso, todėl šis faktas – visiškai sutinku – mūsų šiuolaikinio meno kontekste gana svarbus.
 
Vis dėlto, nepaisant svarbos, į teatralizuotą performansą nuoširdžiai „neįsikirtau“. Ne todėl, kad jis būtų painus. Priešingai, tautinės potekstės su ironijos užuomazgomis, Gedimino paminklo kaimynystė, trimito vėliavėlėje išsiuvinėtas užrašas, kad Lietuva pirmauja Europoje pagal savižudybių skaičių, Vilniaus, o gal net visos Lietuvos likimas yra akivaizdūs. Sakyčiau, netgi per daug akivaizdūs, todėl performanso idėjinis, kritinis lygmuo yra pernelyg paviršutiniškas, kad jį galima būtų priimti už gryną pinigą. Galbūt po visu tuo slypi dar kokios nors papildomos prasmės, atsiskleisiančios Rakauskaitės projekto tęsinyje?
 
Deja, tęsinys Vilniaus dailės akademijos „Artifex“ galerijoje nuvylė dar labiau. Rakauskaitės fotografinės manipuliacijos ir objektai „buksuoja“ lygioje vietoje. Pabandysiu subjektyviai paaiškinti, kodėl taip yra.
Priežasčių reikėtų ieškoti dar XX a. 10-ajame dešimtmetyje, kai tarpdisciplininės „revoliucijos“ kontekste buvo ypač sureikšmintas meninės formos naujumas, tiesiogiai susijęs su žūtbūtiniu siekiu būti aktualiems. Aktualumas smarkiai saistė su nuolatiniu poreikiu būti matomiems tam tikrose progresyviose institucijose. Daugelis tuo metu debiutavusių meninink(i)ų tapo tikrais lanksčios, nuolat besikeičiančios kasdienybės estetikos, arba savotiškos aktualumo mimikrijos, meistrais. Rakauskaitė, galima sakyti, buvo viena ryškiausių žvaigždžių šiame kontekste.
 
Tačiau keičiantis situacijai po 2000-ųjų kai kurios „mimikrijos“ taktikos pradėjo strigti – sau pakankamą meninės formos „naujumą“ ir mobilumą pamažu keitė stiprėjanti turinio svarba, galų gale ir pati aktualumo sąvoka tapo nebe tokia aktuali, mažiau akivaizdi, labiau sujaukta. Kai kurios 10-ojo dešimtmečio jaunos mūsų šiuolaikinio meno žvaigždės, atslūgus nuolatinei formalaus naujumo retorikai, pasirodė esančios tiesiog paviršutiniškos.
 
Ko gero, stipriausias Rakauskaitės kūrybos aspektas – iš „tyliųjų modernistų“, daugiausiai tapytojų, paveldėta intuityvi poetinė, metaforiška estetika, grįsta išimtinai manipuliacijomis forma. Šios estetikos viršūnę menininkė pasiekė 10-uoju dešimtmečiu, sukūrusi (ypač duetu su Gintaru Makarevičiumi) tikrai įsimenančių objektų ir (video)performansų. Galima sakyti, kad šiuo periodu tobulai sutapo pasiūla su paklausa.
 
Rakauskaitės kūrybos problemos prasidėjo menininkei pasukus į gana svetimą socialinę ir / ar dienoraštinę dokumentiką, kuri, kaip žinia, Vilniuje amžių sandūroje buvo itin aktuali. Pasipylė silpnoki tiriamieji, neretai seklokai sentimentalūs Rakauskaitės kūriniai (pvz., „Veidai“, „Benamiai“, „Diena, kai buvo apėmusi neviltis: dienoraščio skaitymas rusiškai (angliškai, lietuviškai)“ etc.). Apogėjus buvo pasiektas 2004 m. „Emisijos“ parodų cikle, kur Rakauskaitė pristatė, sakyčiau, visomis prasmėmis infantilų projektą „Mano adresas – ne namas ir ne gatvė, mano adresas – prekybos centras“. Tapo jau visiškai akivaizdu, kad menininkei svarbiau būti nomenklatūriškai aktualiai, nei savo kūryba ką nors pasakyti iš tikrųjų. Didžiausia Rakauskaitės „socialinės dokumentikos“ problema buvo ir tebėra ta, kad jos skolinių, privogtų svetimų idėjų ir plastinių sprendimų kratinys dažniausiai taip ir „neišrūgsta“ iki nors kiek autentiškesnio rezultato.
 
Kalbant apie naują kūrybos periodą, konkrečiai – šį „Ne(į)vykusių projektų“ atvejį, akivaizdu, kad Rakauskaitė ir toliau atkakliai iriasi „nomenklatūrinio aktualumo“ vandenyse. Matyt, vadovaujamasi elementaria pragmatiška logika – jei ŠMC ir „tulipsai“ su „garsiu kuratoriumi“ priešakyje atkakliai stumia „neegzistuojančio“ meno estetiką Lietuvoje ir tarptautiniu mastu, vadinasi, tiesiausias kelias į aktualumą yra tokios neo-nomenklatūrinės estetikos mėgdžiojimas. Ir nesvarbu, kad žiūrint objektyviai ir šis estetikos tipas taip pat toli gražu nėra Rakauskaitės stiprybė.
 
Jei vis dėlto sutiktume, kad Rakauskaitė, atleiskite už tokį neprofesionalų žodį, nuoširdžiai, savarankiškai ir kritiškai dirbo su Vilniaus tema, paskatinta „VEKS 2009“ projekto, situacija, deja, vis tiek nepagerėja. Susidaro įspūdis, kad menininkė į šią temą žiūrėjo valdiškai ir kad iš tiesų ji menininkės nejaudina. Idėjų ruošiniai, deja, atrodo gerokai pritempti prie šmaikštumo ar kritikos, todėl pritrūksta parako tiek utopijai, tiek bent kiek įdomesniam žaidimui neįgyvendinimo potekstėmis. Sakyčiau, menininkė stokojo tikro suinteresuotumo, o gal tiesiog vaizduotės arba humoro. Dalies projekto artefaktų plastiniai sprendimai ir, kas svarbiausia, idėjos (kaip jau tapo įprasta Rakauskaitei), atrodo jau šimtą kartų matytos ir du šimtus kartų įgyvendintos kitų menininkų (pavyzdžiui, išpjaustyta knyga, merui neįteikti marškinėliai, garso takelis nesukurtam filmui ir t.t.).
 
Lyginti šį projektą su Mindaugo Navako „Vilniaus sąsiuviniu“ (kaip mėginama elgtis parodos anotacijoje), švelniai tariant, yra per drąsu. Akivaizdžiai ne tos svorio kategorijos idėjos įkrovimo lygmenyje. Net jei Rakauskaitė tyčia radikaliai profanavo ir subanalino savo kolekciją, t.y. bandė atkurti kokio vaikų kūrybos konkurso dvasią kaip „antiprojektą“, trūksta, nors ir paslėptų, bet visgi išskaitomų užuominų, kad tai yra sąmoningas menininkės žingsnis (beje, irgi turbūt „nusirašytas“, nes yra meninink(i)ų, kur kas įdomiau dirbančių ir šioje plotmėje).
 
Taigi, apibendrinant peršasi vienintelė išvada, kad kol kas savo projektu Rakauskaitė tiesiog neturi mums ką pasakyti.
 
Paroda veikia iki rugsėjo 21 d.
VDA galerija „Artifex“ (Gaono g. 1, Vilnius)
Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–17 val.

 

Eglė Rakauskaitė (Rakė), Katedros aikštė, neįvykusi akcija „No Euro“. Fragmentas. 2013 m.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), Katedros aikštė, neįvykusi akcija „No Euro“. Fragmentas. 2013 m.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Ekspozicijos fragmentas. J. Lapienio nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.
Eglė Rakauskaitė (Rakė), performansas Katedros aikštėje. L. Ausylos nuotr.