7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Kelionės po atminties brūzgynus

 

Kristina Inčiūraitė, audiovizualinės instaliacijos „Motina“ fragmentas, 2013 m.
Kristina Inčiūraitė, audiovizualinės instaliacijos „Motina“ fragmentas, 2013 m.

 

Šiuolaikinės muzikos kompozitorės bei vokalistės Eglės Sirvydytės ir šiuolaikinės menininkės Kristinos Inčiūraitės dviejų tarpdisciplininio projekto „Kabinti“ autorių, besiruošiančių pristatyti šį projektąrugsėjo 25 d. Vilniuje, kultūros bare „Kablys“, – susirašinėjimas.
 
Kristina Inčiūraitė:Įsivaizduok, su šėlstančia draugų kompanija įgriūnat į karaokės barą, kas nors tau spontaniškai paduoda mikrofoną ir siūlo padainuot. Kokią dainą pasirinktum?

Eglė Sirvydytė: Tikėtina, kad karaokės baras bus kur nors Didžiojoj Kinijoj, ir tik dvi dainos dainų sąraše bus ne kiniškos. Ir aš nė vienos iš jų tiesiog nemokėsiu, nes visiškai nesiklausau radijo... O jei rimtai, tai geras klausimas. Verta pasvarstyti. Nes mintyse iškart įsivaizduoju save kuriančią „pabėgimo“ scenarijus. Arba neturinčią kur dėtis, liūdnai slankiojančią tarp baro, teniso stalo ir tualeto. Arba graudžiai susidrovėjusią imti mikrofoną. Let’s have some fun! Bet viduj kažkoks stop / lauk / out / away mišinys. Visi scenarijai ‒ apie karaokės akto vengimą. Ir, dievaži, visai ne dėl to, kad man nepatiktų dainuoti. Tik visa tai mielai iškeisčiau į muzikavimą toli nuo karaokės barų. 

K. I.: Tokioje situacijoje ir aš mėginčiau pabėgti. Tik į praeitį turbūt. Įdomu, kad „karaoke“, verčiant iš japonų kalbos – paradoksalus dviejų žodžių junginys, – „tuščias orkestras“, kuris man asocijuojasi su vaiduoklišku orkestru, kai grojama, bet muzikantų nėra ‒  skamba lyg garsai iš praeities.
Ne taip seniai aplankiau vieną man dar nematytą salę „Kablyje“ (buvusiuose Geležinkeliečių kultūros rūmuose) – tai įspūdinga muzikos garsų, triukšmo, juoko, ašarų, rėkimo ar net šnabždesių ir tylos per daugel dešimtmečių įsigėrusi erdvė, kuri šiandien saikingai renovuota ir naudojama įvairiems renginiams. Joje būnant apėmė déjà vu įspūdis – iš atminties išniro kažkokių iki skausmo girdėtų muzikinių melodijų ar pasakojimų nuotrupos, tarsi būnant kokiame apleistame karaokės bare. Matyt, šiose salėse groja „tuščias orkestras“ – įvardyčiau jį „praeities orkestru“, kuris mane baugina – norėtųsi nerti į kiemą, kur daug gryno oro. Tačiau tokios erdvės kaip magnetas traukia sugrįžti. 
Taip gimė tarpdisciplininio projekto idėja – „Kablio“ erdvėse surengti projektą ir pratęsti „praeities orkestro“ repertuarą. Pagalvojau apie Lietuvos sovietmečio kūrėjus. Mane labiau domina moterų kūrėjų padėtis visuomenėje bei emancipacijos klausimai, tad dėmesys krypo į sovietmečio menininkes, ypač kompozitores. Informacijos nedaug. Pavyzdžiui, žinyne „Tarybų Lietuvos kompozitoriai ir muzikologai“ (autorius Juozas Gaudrimas, 1971) tarp vyrų ‒ vos kelios muzikologės ir dar mažiau kompozitorių. 
Į mano akiratį pateko Konstancija Brundzaitė (1942‒1971), jaunai kartai mažai žinoma, trumpai gyvenusi kūrėja, kuri stojo į vieną gretą su kitais sovietinės epochos modernios muzikos kūrėjais ir buvo įvertinta kaip pirmoji kompozitorė moteris moderniosios lietuvių muzikos istorijoje. Kitų modernumo daigus sėjusių to laikotarpio sovietinės Lietuvos moterų neaptikau. Muzikologė Ona Narbutienė nedidelėje monografijoje aprašė trumpą K. Brundzaitės gyvenimo ir kūrybos kelią, publikavo jos dienoraščio fragmentus. 

E. S.: „Tuščias orkestras“ – geriau nė nesugalvočiau užkoduoti šio akto. Žinai, o klausantis Konstancijos įrašų atėjo mintis, kad žmogaus vidinė tikrovė vis dėlto nepavaldi laikui, kultūrai. Ir labai sunkiai sutelpa į žodžius. Jos dienoraštis – taupūs žodžiai. O tas jos gan preciziškas laiškų perrašinėjimas iš juodraščių į švarraščius (minimas Onos Narbutienės leidinyje) panašus į troškimą tobulai išskalbti staltiesę. Ir ją išlyginti taip, kad neliktų nė vienos raukšlės, nė vienos dėmės ar ženklo, liudijančio apie ją pačią... Turiu omeny, kad kontrastas tarp Konstancijos muzikinės raiškos ir jos dienoraščių bei laiškų tekstų yra tikrai nemenkas. Tai tik mano įspūdis. O galbūt toji mažažodystė ir yra raktas į tvarką, kurios Konstancija taip ieškojo ir siekė. Jos muzika gaivalinga. Ypač „Septynios mįslės iš lietuvių tautosakos“. Jos kupinos suklupimų, bėgimų ir šuolių. Ir oro trūkumo, ir neskalbtų, nelygintų rūbų bei staltiesių. Visai kitaip nei jos dienoraščiai ar laiškai. 

K. I.:Iš tiesų, išlikę publikuoti Brundzaitės dienoraščio fragmentai labai kasdieniški, registruojantys dienos faktus. Juose daug svarstymų dėl pedagoginės ir kūrybinės veiklos suderinimo, bet mažai emocijos, tik kartkartėmis pasigirsta kokia jautri lyrinė gaida. Sociologai pabrėžia, kad XX a. viduryje Lietuvos moterims svarbesnis buvo intymių santykių bei partnerystės institutų kūrimas, o savo profesinę veiklą jos akcentavo mažiau. Konstancijos disciplinuotumas man imponuoja, nes tai prieštarauja emociniam moters tapatybės stereotipui, kuris vis dar veši iki šių dienų. Man susidarė įspūdis, kad Brundzaitės kūryboje to disciplinuotumo gana daug: ji atidžiai rinkosi poetinį tekstą savo muzikinėms kompozicijoms, kūryboje balansavo tarp subtilaus lyrizmo ir racionalumo, – tai, kas ją, kaip kūrėją, išskyrė iš bendraamžių.
 
E. S.: Man rodos, jos muzikoje išnyksta vadinamasis moteriškumas. Turiu omeny, kad jis atsiskleidžia visu grožiu ir švelnumu, subtilumu, bet galiausiai klausydama jauti, kad toji energija, kuri taip subtiliai užrašyta, tampa belytė, turi didelę gaivalingą jėgą, kuriai apibrėžti nebepakanka lytiškumo sąvokos.
 
K. I.: Man labai imponuoja tavo mintis, kad Brundzaitės kūriniuose sunku apčiuopti lytiškumo aspektus. Gal toks įspūdis susidaro, nes ji, kaip sakai, šykštėjo žodžių, emocijų. Sunkiai identifikuojama asmenybė, kaip ir jos muzikiniai personažai. Neapčiuopiamumo pojūtis intriguoja, gali būti įdomiai interpretuotas. 
Tavo pačios kūryba iš dalies panaši į Brundzaitės – iki skausmo subtili, minimali. O juk minimalizmas kūrinyje yra ne kas kita kaip suspenduota emocija, pagrįsta racionaliu pamatu. Minimalizmas – taupūs žodžiai. Jei jų per daug – nebegirdi. 
Pakviečiau tave į šį projektą bendradarbiauti – replikuoti, praplėsti Brundzaitės kūrybą savo muzikinėmis įžvalgomis. Manau, kad esi viena iš nedaugelio Lietuvos muzikos kūrėjų, galinti ją subtiliai prakalbinti, sukurti įdomų, intriguojantį muzikinį dialogą sunkiasvorėje „Kablio“ erdvėje. Papasakok apie kūrybinį procesą.

E. S.:
Dievai su tavo veido kaukėm
Sudėta į lotosus 
Mano kūno mandaloje
Ir prabyla nesavais balsais.

Tyrai, per kuriuos keliauju,
Su širdies dykuma susilieja. 
Staiga pajuntu palengvėjimą,
Sunkų kaip Tisės kalnas.

Norėjau su tavimi pasidalinti Pemos Dečen, Tibeto jogės, gyvenusios XX a. pr., tekstais. Radau juos Jurgos Ivanauskaitės dienoraščiuose iš kelionių po Tibetą. Pati Jurga gavo jų rankraščius iš Pemos tetos. Gražu, ar ne? Ji man šitaip atliepia visą įmanomą jausmų, gyvenimo gylį ir aukštį. Ir kartu tokią lengvą sudėtingos kasdienybės kontempliaciją. Ir Pema – taupi žodžių. Bandanti patekti į vienį su Tuštuma, gamtos rūstybe, kasdien be paliovos skrosdama savąjį Ego.
 
Atsisėdusi čorteno pavėsyje
Stebiu gimstančius debesis
Ir mane staiga suima juokas
Jie atrodo tokie kvaili.

Ir aš šiandien žiūriu į Varšuvos debesis. Laukiu koncerto, grosim ant Vyslos kranto. Iš ketvirto aukšto žvelgdama pro sovietinio, monumentalaus viešbučio langus, jaučiuosi beveik kaip toje moters statuloje, kurią tu aplankei. Rimtai.  
Ką tik aplink viešbutį kokias dvidešimt minučių ratus suko milžiniškos karinės pajėgos. Griausmingai sklaidė visus debesis ir tildė Vyslos tekėjimą. Buvau persisvėrusi pro langą. Atsimerkusi, užsimerkusi ir vėl atsimerkusi sekiau naikintuvų garsą, kuris tai toldavo, tai artėdavo su tokia (!) didžiule jėga. Įsivaizduok, pro tavo ausis nuolat praskrenda penki naikintuvai, suka ratus malūnsparniai ir kitokie į metalinius vabzdžius panašūs padarai. Ir nors mano protas suspėjo sugalvoti bent keturias įmanomas šios karinės misijos priežastis (juk ne kasdien pasitaiko), kažkuri mano esybės dalis vis spėdavo nugrimzti į tą milžinišką masyvų triukšmą.Negalėjau juo atsigrožėti. 
Pastaruoju metu viskas sumišę. Palengvėjimai sunkūs it Tisės kalnai, o milžiniški, neįveikiami tyrai, per kuriuos keliauju, praradę laiko ženklus. Tikriausiai tokia bus ir muzika. Galvoj vis skamba Konstancijos muzikinio kūrinio tekstas: „Eina per vandenį – neskęsta, / Eina per ugnį – nedega, / Eina per šiaudus – nešnabžda“. Ir staiga man norisi visu balsu prieštarauti! 
Tas, kas eina per ugnį, – sudega, tas, kas eina per vandenį, – skęsta. Juk skęsta, skęsta.
Ir štai, pagaunu save įstrigusią šitam kasdienybės laikinume. O visa iš tiesų yra amžina. Ir Konstancija tai suvokė, ir Dečen, kasdien išeidavusi į nesibaigiančią kelionę po Didįjį Tibetą. Abi ieškojo Tuštumos Formos.
 
K. I.: Įtariu, kad tavo aplankytas niūrus sovietinis viešbutis Varšuvoj labai panašus į maniškį Kijeve prie Dnepro upės. Gal net brolis dvynys. Pro langus mačiau didžiulį sovietinį monumentą, kurį tu prisiminei ir paminėjai. Moters pavidalo monumentas grėsmingai stūkso lyg koks naikintuvas. Tik neskleidžia jokio garso. Tačiau jo viduje verda gyvenimas girgždančių kabelių labirintuose nejauku. Lipau į Kijevo monumento vidų. Įgarsinau savo kelionę po Didžiąją Moterį-Motiną iki aukščiausio leistino skulptūros taško. Norėjau pažvelgti į vaizdą, kuris atsiveria prieš jos akis – jaučiu, tam tikroje laiko ir erdvės koordinatėje mūsų žvilgsniai susitiko – pagavau tave žvelgiančią pro Varšuvos viešbučio langus.
Keliavau po skulptūros vidų norėdama audiovizualinėmis priemonėmis kvestionuoti sovietinių statinių retoriką, juk mūsų projektas pristatomas sovietiniame imperialistinio stiliaus pastate, statytame 1956 metais. Jis norom nenorom perša tam tikrą mūsų projekto scenarijų.
Minimas monumentas vadinasi „Motina tėvynė“. Jis skirtas žuvusiesiems Antrajame pasauliniame kare, yra įsišaknijęs į atmintį kaip ikonografinis sovietinio laikotarpio simbolis, sukurtas garsaus sovietinės epochos alegorinių monumentų meistro Jevgenijaus Vučetičiaus (1908‒1974) ir visuomenei pristatytas 1981 metais. Kaip ir ankstesniuose kūriniuose, atsisakau rodyti moters vaizdinį. Juk žiūrovui, nematančiam moters kūno, sunku patikrinti moters lyties „trūkumo dramą“, kuri suformuluota psichoanalizėje. Lyčių skirtumai veikiausiai išsilydo siauro lifto šachtoje ar labai siaurame saulės įkaitintame tunelyje (skulptūros rankoje). Kelią rodė saugos instruktorius. Rodos, paradoksalu (o gal ir ne?), kad turėjau priimti vyro žaidimo taisykles Moters-Motinos viduje. Ar šioje situacijoje grįžtu į užburtą ratą, kur vėl reikia paklusti (Lacano aprašytai) vyro tvarkai, iš kurios taip norėjau pabėgti? Šį klausimą bandžiau nuginti žiūrėdama Moters-Motinos žvilgsniu ir norėdama įtvirtinti moters galios pozicijas iš šio privilegijuoto žiūros taško. Kijevo Moteris-Motina vis dar tebežvelgia Maskvos link – skulptūrų padėtis buvo sąmoningai angažuota, todėl atveria horizontą trauminių patirčių interpretacijoms.
Kažkoks tos kelionės slogutis mane vejasi iki šiol... Vyrų sukurti moterų konstruktai sunkūs, bauginantys, bet nėra neįveikiami – nepabūgau klaustrofobijos ir karščio iššūkių šio monumento viduje. Svarstydama apie tai džiaugiuosi, kad Brundzaitės kūrybos nepersunkė sovietinės epochos slogučiai. Liko kažkoks neskęstantis, nedegantis, nešnabždantis skaidrumas, kuris, rodos, nepavaldus istoriniam laikui.
 
Susirašinėjimo tęsinys pristatomas leidinyje, skirtame renginiui, kuris įvyks rugsėjo 25 dieną, nuo 18.30 iki 21 valandos.

 

 

Kristina Inčiūraitė, audiovizualinės instaliacijos „Motina“ fragmentas, 2013 m.
Kristina Inčiūraitė, audiovizualinės instaliacijos „Motina“ fragmentas, 2013 m.