7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Sovietinių tremčių istorija ir politika

Po seminaro „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“

Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas
Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas

 

Nuo 1987-ųjų sunki, skaudi, nevienareikšmė praeitis – sovietinė okupacija, Holokaustas, rezistencija – buvo aprašoma asmeniniuose memuaruose, istorikų tekstuose, simbolizuojama paminkluose, jos daiktiniai likučiai rodomi muziejų parodose. Prabėgus daugiau negu dviem dešimtmečiams jau galime atsigręžti atgal ir pažvelgti, kurie praeities aspektai susilaukė didžiausio dėmesio, kokio tipo istorijos įsitvirtino viešojoje erdvėje ir kurie tremčių aspektai liko paženklinti baltosiomis nežinojimo dėmėmis. Būtinybė nuodugniai peržiūrėti skausmingos sovietinės praeities istorijos rašymą buvo aptarta gegužės 24 d. Politinių mokslų institute Paryžiuje (Sciences Po) vykusiame seminare „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse: sudėtingos praeities atmintis ir trauma“.
 
Ir profesionalių istorikų darbuose, ir oficialiuose vyriausybės pareiškimuose, ypač tremčių paminėjimui skirtose kalbose, pirmiausiai į akis krenta tai, kad tremčių patirtis, kaip tautinės tapatybės pamatas, yra susvarbinama. Tremčių svarba tautinei tapatybei yra pripažįstama, tačiau nevienodai vertinama Baltijos šalių ir užsienio tyrėjų. Apibendrinant galima teigti, kad daugelis Baltijos šalių mokslininkų traktuoja tremčių istorijos rašymą ir sklaidą kaip svarbią priemonę, padedančią Baltijos šalių gyventojams pagrįsti savo autonominę tapatybę. Paženklinti tremčių patirtimi, tiesiogine ir perpasakota, Baltijos šalių gyventojai gali save apsibrėžti ir kaip nekaltas aukas, ir kaip neapsakomus sunkumus išgyvenusius herojus ir taip atsiriboti nuo Rusijos ir asmeniškai, ir politiškai.
 
Tačiau tokį tremčių istorijos vaidmenį dažnai kritikuoja užsienio tyrėjai. Teigiama, kad tremčių istorija pasitelkiama siekiant pagrįsti martirologinę pasaulėžiūrą, kuri eskaluoja etnocentrizmą. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad estų, latvių, lietuvių etninių daugumų atstovai yra praktiškai monopolizavę tremties patirčių raiškos priemones: tremčių istorija yra dažniausiai naudojama  etninės daugumos pažeidžiamumui pabrėžti.
 
Šie skirtingi požiūriai netrunka peraugti į konfrontaciją. Vakariečiai kaltinami abejingumu ir dvigubais standartais vertinant sovietinius nusikaltimus. Baltijos šalių atstovai kritikuojami dėl aklo etnocentrizmo ir abejingumo, nenoro atsižvelgti į paralelines patirtis, priklausančias kitoms konfesijoms bei etninėms grupėms.Seminaras „Būtasis tęstinis laikas Baltijos šalyse“siekė peržengti šį konfrontacijos slenkstį ir praplėsti kritinius ir empirinius tremčių istorijos artikuliavimo būdus. Kaip savo garsioje knygoje „Kruvinos žemės: Europa tarp Hitlerio ir Stalino“ (2011) teigia JAV istorikas Timothy Snyderas, Rytų Europos istorija tiesiog privalo sinchronizuoti komunistinių nusikaltimų ir nacių vykdyto Holokausto istoriją. Vis dėlto realybėje komunizmo ir nacizmo sinchronizacija yra sudėtinga ir ne visiems savaime suprantama užduotis. Dėl socialinių ir politinių priežasčių šios istorijos buvo suskirstytos į nišas: pasakojimai buvo guldomi į atskirus stalčiukus. Atskiriamos ne tik, pavyzdžiui, vienos šalies skirtingų konfesinių, socialinių ir etninių grupių istorijos, bet ir kitų šalių patirtys. Kuriame iš Lietuvos muziejų galėtume susipažinti su sovietinėmis tremtimis Lenkijoje, Estijoje ar Latvijoje? Kur galime sužinoti, kaip Lietuvos gyventojų tremtys įsirašo į komunistinio Gulago istoriją? Toks suskirstymas į nišas būdingas ne tik muziejams, bet ir kitoms viešosios informacijos sklaidos priemonėms, ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims.
 
Sovietų represuotų žydų istorija yra galbūt pati svarbiausia balta dėmė sovietinių tremčių tyrimuose. Aukštojoje pažangiųjų socialinių mokslų studijų mokykloje Paryžiuje (EHESS) dirbanti istorikė Marta Craveri pabrėžė, kad rašant iš Baltijos šalių sovietų ištremtų žydų istoriją susiduriama su sunkumais. Pirmiausiai, Prancūzijos kontekste tremčių problema yra įgavusi specifinį atspalvį, kadangi terminas „deportacija“ yra vartojamas tik nacių vykdytoms deportacijoms nusakyti. Deportacijos Prancūzijoje siejamos išskirtinai su Holokaustu.
 
Antra, iš Baltijos šalių ištremtų žydų geografinės trajektorijos skyrėsi nuo kitų tremtinių migracijos. Kaip paminėjo Craveri, dažniausiai ištremti žydai mėgino ne grįžti atgal, į Lenkiją ar kitas Baltijos šalis, o keliauti į pietvakarius, pro Centrinę Aziją, Iraną į Izraelį. Lietuvoje ši geografija yra visiškai nepažymėta tremčių žemėlapiuose, kur tremtinių srautus žyminčios rodyklės rodo į rytus arba vakarus.
 
Trečia, sako Craveri, išgyvenusieji žydų tremtiniai neskubėjo skelbti savo memuarų, nenorėdami konkuruoti su be galo komplikuotu Holokausto patirčių viešinimu. Šis skaudus atvejis parodo, kaip susiliejus išorinio dėmesio trūkumui ir aukų tylai istorijoje atsiranda baltų dėmių. Nors, kaip teigė Paryžiuje, Sorbonos universitete, studijuojanti doktorantė Akvilė Grigoravičiūtė, vis dėlto esama jidiš kalba parašytų memuarų, kuriuos rašė ištremti žydai ir kurie laukia istorikų dėmesio, šias dėmes laikui bėgant taps vis sunkiau ir sunkiau užpildyti.
 
Masinės deportacijos ir tremčių iškėlimas į dienos šviesą 9-ojo dešimtmečio pabaigoje vyko Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, bet iki šiol bent jau man nėra žinoma apie lyginamąsias šių renginių studijas. Būtų įdomu sužinoti, ar protestantiškose Latvijos ir Estijos kultūrose tremčių paminėjimai įgavo tokį teatralizuotą pobūdį kaip Lietuvoje, kur centrinėmis Vilniaus gatvėmis buvo nešami sugrąžinti palaikai, gausiai lankomos perlaidojimo religinės ceremonijos. Įdomu būtų pažvelgti, kokios socialinės grupės aktyviausiai reiškėsi aprašant tremtinių istorijas ir organizuojant viešus paminėjimus. Kaip tik čia būtų itin prasminga Lietuvos ir Lenkijos tremtinių paminėjimų studija.
 
Latvijos universiteto socialinių mokslų doktorantė Olga Procevska, tirianti tremčių artikuliavimą viešosios informacijos priemonėse, atkreipė dėmesį, kad Latvijos viešojoje erdvėje Holokausto ir tremčių paminėjimai rengiami skirtingų organizacijų ir retai sinchronizuojami. Latvijoje bendruomenės, inicijuojančios Holokausto ir tremčių paminėjimus, beveik visiškai nesidomi romų patirtimis. Kita įdomi Procevskos mintis liečia kultūrines tremčių ir Holokausto istorijos sąsajas su šiuolaikine Latvijos visuomene. Holokausto Latvijoje istorija, pavyzdžiui, yra pateikiama kaip humanistinio universalizmo ir pilietiškumo pamoka. O sovietinės tremtys pateikiamos kaip Latvijos politinio valstybingumo pagrindas, tremčių istorija naudojama parodyti politinės Latvijos valstybės būtinybę ginti etninių latvių teises.
 
Šio straipsnio autorė Eglė Rindzevičiūtė pristatė studiją apie tremčių ekspozicijas trijuose Lietuvos muziejuose: Genocido aukų muziejuje Vilniuje, Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse ir Devintojo forto okupacijų muziejuje Kaune. Panašiai kaip Latvijos žiniasklaidoje, Okupacijų muziejuje sovietinių tremčių istorija yra naudojama Lietuvos politinio valstybingumo naratyvui stiprinti. Mano apsilankymo metu (2011 metais) muziejus negalėjo pasiūlyti katalogo ar ekspozicijos aprašymo. Vienintelis orientyras į ekspozicijos pasakojimą tebuvo stendų teminės antraštės, žyminčios šiuos politinius įvykius: pirmoji sovietinė okupacija, NKVD teroras, tremtys, nacių okupacija, Holokaustas, tada antroji sovietų okupacija ir vėl tremtys.
 
Ši ekspozicijos seka nėra atsitiktinė: muziejus yra skirtas būtent okupacijų istorijai. Tačiau Okupacijų muziejaus ekspozicija kartu yra ir didžiausia tremtims skirta ekspozicija šalyje, tad būtų natūralu tikėtis platesnio Lietuvos tremčių kontekstualizavimo sovietinio gulago, Rytų Europos trėmimų ir galbūt bendresnio deportacijų, kaip politinės technologijos susidorojant su priešininkais, pristatymo. Ir Okupacijų muziejus Kaune, ir Genocido aukų muziejus Vilniuje pateikia šiek tiek rašytinės informacijos, kad buvo tremti ne tik etniniai lietuviai, bet ir žydai, ir kitų tautybių asmenys. Pavyzdžiui, Okupacijų muziejuje eksponuojama daug žydų tremtinių nuotraukų, tačiau apskritai žydų tremtinių materialinė kultūra nėra išskirta. Genocido aukų muziejuje ekspozicijos dalis skirta tremtinių kasdieniam gyvenimui; ypač daug vietos skiriama katalikų religijos vaidmeniui bei auklėjimui remiantis krikščioniškomis vertybėmis. Tačiau lankytojas nesužino, ar buvo svarbesnių skirtumų tarp katalikų ir Lietuvos protestantų, žydų ir romų, galų gale ateistų kultūros tremtyje.
 
Lietuvos liaudies buities muziejuje tremtinių prie Laptevų jūros bendruomenės inicijuotą ir pastatytą jurtą reikėtų aptarti kaip šiek tiek kitokio pobūdžio muziejinį objektą. Kitaip negu Okupacijos ir Genocido aukų muziejai, jurta nesiekia rekonstruoti bendresnės Lietuvos tremčių istorijos. Jurta, anot jos iniciatorių, yra skirta paminėti ir priminti būtent prie Laptevų jūros ištremtų Lietuvos gyventojų patirtis. Tačiau ir šiuo atveju, jurtoje, kuri yra tikrai fantastiškas monumentas Laptevų jūros lietuvių bendruomeniškumui, dominuoja katalikiškas kančios naratyvas.
 
Ar šios muziejinės ekspozicijos gali būti suprantamos kaip vyriausybės remiamo lietuviško etninio nacionalizmo išraiška? Ar aprašyti pasakojimai yra užvaldę daugumos lietuvių vaizduotę? Atsakymas nėra toks jau paprastas. Pirmiausia, kaip rodo sociologų tyrimai, tremčių, kaip istorinio įvykio, svarba tapatybės konstravimui priklauso nuo klausimo uždavimo būdo. Atsakymai į reprezentatyvioje apklausoje pateiktą atvirą klausimą, kur respondentas buvo prašomas savo nuožiūra surašyti svarbiausius istorinius įvykius, rodo, kad tremtys savo svarba nusileidžia ne tik nepriklausomybės atkūrimo įvykiams, bet ir Antrajam pasauliniam karui bei įstojimui į Europos Sąjungą. Tremtys, kaip svarbus istorinis įvykis, 2006 metais buvo paminėtos rečiau negu 1989 metais. Jaunimas (14–19 metų amžiaus) tremtims neteikė didesnės reikšmės. Rusakalbių Lietuvos piliečių požiūris į tremtis beveik nesiskyrė nuo etninių lietuvių respondentų1. Šie duomenys verčia klausti, kurioms visuomenės grupėms ir kokiuose kontekstuose etnocentriškas tremčių pasakojimas ima dominuoti.
 
Muziejai orientuojasi pirmiausiai į materialinės kultūros objektų rinkimą ir saugojimą. Materialinės ribos ir galimybės irgi paveikia tremčių istorijas. Pavyzdžiui, Genocido aukų muziejaus internetinėje svetainėje teigiama, kad didžioji dalis tremtinių materialinės kultūros objektų yra dovanoti pačių tremtinių. Reikia prisiminti, kad ir Genocido aukų muziejus, ir jurta buvo inicijuoti Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąjungos (jurtos atveju, Laptevų jūros draugijos). Sąjunga aktyviai prisidėjo ir prie ekspozicijos Okupacijų muziejuje Devintajame forte rengimo. Visi šie trys muziejai išlaikomi iš valstybės lėšų. Kaip ir kitiems muziejams, lėšų kolekcijų plėtrai nepakanka sistemingam, moksliniais tyrimais paremtam tremčių istoriją liudijančių objektų rinkimui. Nenuostabu, kad muziejuose pateikiami naratyvai atspindi būtent donorų, tiesiogiai prisidėjusių prie tų muziejų kūrimo, požiūrį į istoriją. Galima manyti, kad situacija yra paradoksali: trūkstant valstybinio finansavimo, muziejuose įsiviešpatauja gana etnocentriška ir katalikiška tremčių istorijos versija.
 
Tremčių ekspozicijos Lietuvoje yra memuarinio pobūdžio. Lietuvos tarpukario elito bei katalikų tremtinių istorijos naratyvai spiraliniu būdu tęsiasi į ateitį. Gali būti, kad kitokioms socialinėms grupėms priklausantys donorai, pasižiūrėję į jau egzistuojančio muziejaus ekspozicijas, neskubės finansuoti savo paveldo. Kol nebus gerai finansuojamų, pliuralistinių ir tarptautinių akademinių tyrimų apie tremčių materialinę kultūrą, tol, bijau, tremčių ekspozicijos liks nišinės, trikdančiai paženklintos baltosiomis dėmėmis.
 
O tai būtų išties didžiulis praradimas. Tremčių istorija juk yra kupina ir bendražmogiškų, ir labai lokalių reikšmių. Lietuvė istorikė Violeta Davoliūtė iškėlė įdomią mintį, kad viena iš priežasčių, kodėl 9-ojo dešimtmečio pabaigoje atskleistos tremčių istorijos šitaip sujaudino žmones, buvo ne kas kita kaip sovietmečiu vykdyta urbanizacija. Septintojo dešimtmečio viduryje pirmą kartą Lietuvos istorijoje miestų gyventojų skaičius susilygino su kaimo gyventojų skaičiumi, ir tik 9-ajame dešimtmetyje miestiečių skaičius pranoko kaimo gyventojų skaičių. Lietuvos miestų gyventojai, žinoma, nebuvo „ištremti“ iš kaimo, tačiau jiems buvo pažįstamas ne visai savanoriško persikėlimo, šaknų netekimo jausmas. Tremtinių pasakojimai apie troškimą grįžti į tėviškę atliepė naujųjų Lietuvos miestiečių kaimo ilgesiui, o ir didelė dalis tremtinių buvo kilę iš kaimo. Tarpukario Lietuvos miestiečių – žydų, lenkų ir rusų – tremtinių memuarai kažkaip paskendo Atgimimo bangoje. Tokiu būdu grįžimas į Lietuvą tremtinių memuarinėje literatūroje ataidėjo neištremtųjų norui grįžti į kaimą.
 
Būtų sunku perdėti tremtinių memuarų svarbą. Ypač įdomu, kad memuarų rinkimas Baltijos šalyse vyko skirtingai. Estijos karo muziejaus direktorius Toomas Hioo pabrėžė Estijos paveldo asociacijos, įkurtos 1988 metais, svarbą. Anot Hioo, estų jaunimas Tautos frontą laikė gan nuobodžia organizacija. Tuo tarpu Paveldo asociacija tapo itin populiari tarp jaunimo dėl aktyvių veiklos formų, ypač ekspedicijų memuarams rinkti. Įdomu, kad, panašiai kaip ir Lietuvoje, nepaisant nesuskaičiuojamo kiekio viešų pareiškimų apie tremčių svarbą valstybingumui, faktinė medžiaga apie tremtis bei memuarai Estijoje buvo renkami daugiausia savanoriškai. Nenuostabu, teigė Hioo, kad akademiniu požiūriu surinktos medžiagos kokybė buvo gana įvairi. Kaip ir Lietuvai, Estijai trūksta sistemingo profesionalaus darbo tremčių istorijos rašymo ir viešo artikuliavimo srityje. Šioje situacijoje, teigta seminare, itin padėtų ne tik tarptautinis bendradarbiavimas, bet naujų požiūrių, neapribotų vidiniais politiniais interesais, taikymas.
 
Seminarą moderavęs žinomas sociologas, Sovietų Sąjungos demografijos tyrėjas profesorius Alainas Blumas (EHESS) pabrėžė transnacionalinę tremčių istorijos svarbą. Sovietinis režimas, sakė Blumas, vargu ar siekė ištremti „būtent lietuvius“, „būtent latvius“ ar „būtent estus“. Veikiau, sakė jis, buvo tremiami elito ir pasiturinčiosios klasės atstovai iš Baltijos šalių regiono. Dėl šios priežasties yra gana beprasmiška, anot Blumo, lyginti Baltijos ir kitų Rytų Europos šalių tremtinių skaičių. Pavyzdžiui, žemės savininkai lenkai, gyvenę Vakarų Ukrainoje, sovietinio režimo buvo tremiami ne kaip „lenkai“, o kaip Vakarų Ukrainos gyventojai. Be abejo, pabrėžė Blumas, ištremtų gyventojų skaičius yra esminis faktas, kuris privalo būti nustatytas. Tačiau šių skaičių politizavimas pajungiant juos etnocentristiniam argumentui yra labai specifinės, nacionalistinės istoriografijos efektas.
 
Bet galbūt svarbiausia Blumo įžvalga lietė tremčių istorijos tęstinumą. Galbūt skaudžiausi ir kontroversiškiausi tyrimai bus apie likimą tremtinių, grįžusių į savo tėviškes, kur daugelį lydėjo represijos, diskriminacija, abejingumas. Tremčių istorija išties yra būtasis tęstinis laikas, kurio neatradę vargu ar turėtume girtis gyvenimu laisvoje visuomenėje.
 
Seminaro organizatoriai – Una Bergmanė, Philippe'as Perchoc ir Eglė Rindzevičiūtė – dėkoja Lietuvos Respublikos ambasadai Paryžiuje, kuri kartu su Estijos ir Latvijos ambasadomis suteikė dosnią finansinę paramą, leidusią surengti šią diskusiją.

 

Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas
Kęstučio apygardos Lydžio rinktinės Šiaurio būrio partizanė Ona Lešinskytė-Akacija. Genocido aukų muziejaus archyvas
Ekspozicija, skirta nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje. Genocido aukų muziejaus archyvas
Ekspozicija, skirta nacių okupacijai ir holokaustui Lietuvoje. Genocido aukų muziejaus archyvas
Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotojų parengtos parodos „Lietuvos vaikai tremtyje“ fragmentas Kauno IX forto okupacijų muziejaus salėje. Nuotrauka iš muziejaus archyvo
Kauno Rezistencijos ir tremties muziejaus darbuotojų parengtos parodos „Lietuvos vaikai tremtyje“ fragmentas Kauno IX forto okupacijų muziejaus salėje. Nuotrauka iš muziejaus archyvo