7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nepatogumo intervencijos

Estų menininkės Mare Tralla prisistatymas performansų dirbtuvėse „Kabantys kūnai. Stebėjimo praktikos“

Monika Krikštopaitytė
Nr. 21 (1035), 2013-05-24
Tarp disciplinų Dailė
Mare Tralla
Mare Tralla

Šis tekstas yra menininkės pasakojimo fragmentų perpasakojimas. Mare Tralla į Estijos meno ir žiniasklaidos lauką įsiveržė 10-ojo dešimtmečio viduryje. Dabar ji pripažinta ir svarbi Estijos dailės istorijos ir dabarties dalis. Tralla reikšminga ir tarptautiniu mastu, yra dalyvavusi Oberhauzeno, Maskvos filmų festivaliuose, daugybėje etapinių parodų, pavyzdžiui, „Lyčių kontrolė“ („Gender check“, 2010, 2011). Autorė tyrinėja savivoką, lyčių santykius, neatitikimo jausmą. Jos kūriniai beveik visada siekia ardyti klišes.

 
Kai pradėjau kurti, Estijos mene buvo ieškojimų laikas. Visi viską norėjo išbandyti. Man rūpėjo moters tema, nes aš moteris, ir aiškiai supratau, kad yra skirtumas, bet nelaikiau savęs feministe. Kolegos man siūlė prisiimti feministės vaidmenį, nes tai gali būti paklausu tarptautinėje scenoje. Tuo metu apie feminizmą labai mažai žinojau ir dar mažiau buvau skaičiusi.
 
Jau vienas ankstyviausių performansų – „Iliuzijų daužymas“ („Breaking Illusion(s)“, 1993) – siejosi su manimi, juo norėjau sunaikinti savęs įsivaizdavimą. Dirbau su atvaizdo nykimo, netvarumo idėja. Viena performansui reikalingos konstrukcijos dalis buvo iš stiklo. Maniau, kad tai labai trapi medžiaga. Negalėjau sau leisti užsiimti bandymais, nes man tai būtų buvę paprasčiausiai per brangu. Performanso metu, kai iš antro aukšto ant stiklų ridenau ir mėčiau akmenis, supratau, kad stiklą įveikti nėra taip jau paprasta. Man tai buvo netikėta. Gali mėtyti kiek tik nori akmenų, stiklui – nieko. Atkakliai stengiausi pasiekti dužimo efektą. Įtampa augo. Dėl visa pikta turėjau vieną ypač didelį akmenį. Gerai užsimojus galiausiai sugriuvo visa konstrukcija, su visais šviestuvais. Tuomet net nepagalvojau, bet galėjo ir ką nors užgauti. Tačiau niekas nenukentėjo ir nepyko, vėliau minėjo, kad destruktyvumo energija buvo įspūdinga. Su vandeniu tirpinti savo atvaizdą sekėsi kur kas geriau.
 
1994–1995 metais kartu su Mari Sobolev ir Marko Laimre rengėme televizijos laidą pavadinimu „Taip–Ne“. Ji buvo apie šiuolaikinį meną, o filmuojant atlikdavome nemažai performansų, bet kurdami laidą darėme viską, ką tik norėjome ir sugalvodavome, nes nė neįsivaizdavome, kas turėtų būti ir kas yra galima, o kas ne. Daugelis mūsų net televizorių neturėjo. Sugalvojam, pavyzdžiui, kad ši laida bus apie pinigus ir meną, – taip ir darom. Procesas būdavo labai kūrybingas. Manau, kad šiais laikais nieko panašaus daryti jau būtų neįmanoma. Na, nebent kokioje pogrindinėje televizijoje. Bet tai buvo Nacionalinė Estijos televizija... Viskas baigėsi tuo, kad vienos ministerijos koridoriuose filmavom performansus (tema – didelis savižudybių skaičius), ir vadovybei tai nepatiko. Iš Socialinių reikalų ministerijos buvo paskambinta televizijai ir pasakyta, kad tai turi liautis tiesiog dabar.
 
Tada jau buvau suvokusi, kaip veikia žiniasklaida, kokie jos dėsningumai. Todėl kai pasigilinusi nusprendžiau imtis feministinės kūrybos krypties, labai aiškiai supratau, kad jei to imuosi, reikia viską daryti triukšmingai. Kiek įmanoma garsiau, nes kitaip net pradėti beprasmiška. Juk niekam nerūpi tas feminizmas. Šitas žodis apskritai yra kaip keiksmažodis iki šiol. Tuomet sąmoningai ėmiau naudotis kiekviena, kad ir mažiausia, galimybe būti matoma žiniasklaidoje.
 
Jau savo televizijos laidoje „Taip–Ne“ mes atrodėme ekscentriškai. Pirmame performanse dėviu juodus, niekuo neišsiskiriančius drabužius, o į filmavimą rinkomės pasidabinę taip, kad akį rėžtume. Aš esu storoka, ypač jei matuosim pagal estiškus standartus. Galit įsivaizduoti, kaip atrodžiau apsitempusi žėrintį žydrą ir rožinį apdarą ir apsivilkusi ryškiai oranžinį švarkelį. O ant galvos – apversta močiutės beretė. Mano draugė Mari labai aukšta, beveik dviejų metrų ūgio. Ji į eterį išėjo irgi apsitempusi trumpa suknele ir ryškiais rožiniais sportbačiais. Marko dėvėjo juodus marškinėlius su neonine kaukole. Atrodėme radikaliai. Ir laidos anonsas buvo dviprasmiškas – imitavome, kad palaipsniui apsinuoginame sakydami: „Mes dar nesame tikri, kiek atskleisime apie meną...“. Dėl to pirmoji laida sulaukė ypač didelio žiūrovų dėmesio. Po laidos taip apsirėdę nuėjome į barą ir supratome, kaip smarkiai iškrentame iš pilko konteksto. Bare buvo kultūros studijų dėstytojas Sergejus Stadnikovas. Jis su panieka mane pavadino „bjauria būtybe“. Prasitariau vienam žurnalistui, jis tai pavertė antrašte ir po kurio laiko šis pavadinimas man lipte prilipo. Kažkuria prasme tai mane labai išlaisvino, galėjau elgtis, kaip panorėjusi.
 
Pagrindinis tikslas tapo būti matomai. Visa mano kasdienybė virto vienu dideliu performansu. Kiekvieną kartą eidama į gatvę stengiausi kiek įmanoma ryškiau išsiskirti iš minios. Čia, žinoma, kalbu apie estiškus standartus, nes Londone toks įvaizdis tebūtų kūrybingas. Skutau galvos plaukus, pyniau kasas viršugalvyje, naudojau įvairų makiažą, ryškius ir keistus drabužius. Sulaukdavau daug dėmesio ir man tai pasirodė labai įdomu. Iš pradžių dėmesys sukuria daug nepatogumo. Praradau privatumą. Bet vėliau tai tampa labiau panašu į žaidimą, ypač kai supranti, kad vien faktas, jog išsiskiri iš minios, žmonėms kelia klausimus. Kartais kertinius.
 
Aktyviai lindau į eterį. Pasisakinėjau visomis temomis, kokias tik žiniasklaida sugalvodavo esant svarbu aptarti. Narkotikai, kas tik norit. Žurnalistai įprato kreiptis į mane. Rodydavausi ir blizgiuose žurnaluose, kurie smalsavo apie tą keistą moterį menininkę. Kalbėdavau visiškai atvirai, man liko įspūdis, kad žmones labiausiai provokavo visiškai atviras kalbėjimas. Dabar kai galvoju, tas mirgėjimas žiniasklaidoje gali būti vadinamas performatyvia praktika, nes nuo pat pradžių labai aiškiai suvokiau, ką darau, – norėjau gauti kiek įmanoma daugiau dėmesio feminizmui, nes 10-ajame dešimtmetyje to labai reikėjo. Na, bent išprovokuoti žmones pagalvoti apie lyčių vaidmenis, apie inerciją jų atžvilgiu.
 
Ir nors vienais metais toks žurnalas mane pripažino viena svarbiausių žmonių Estijoje, buvau iškart po prezidento pirmame penketuke, supratau, kad meno pasaulyje į mane rimtai nežiūrima. Tada apklausiau daug svarbių Estijos meno ir kultūros vyrų, uždaviau jiems tik vieną klausimą: „Ką Jūs manote apie Mare Tralla?“ Klausinėjau neoficialiai, kasdieniškoje aplinkoje. Pavyzdžiui, kokiame nors bare ar panašiai. Ta medžiaga buvo panaudota mano 1996 metų performanse „Bučinys“. Rodžiau vyrus, kalbančius apie mane ekrane-veidrodyje, o kol jie kalbėjo, tepliojau juos lūpdažiais, bučiavau jų atvaizdus, mėčiau į juos dažus. Tai buvo mano feministinis kerštas estiškam vyrų meno pasauliui. Tai paprastas performansas, bet juo įžengiau į jų teritoriją. Ir jie, žinoma, visi atėjo į save pažiūrėti.
 
Vėliau kūriau ir politinėmis temomis. Performanse „Estiška svajonė“ (1996) reflektavau beatodairišką šalies norą veržtis į Europos Sąjungą. Atlikau jį dieną prieš išvykdama į Londoną. Daugelio nuomone, tai buvo emigracijos išvakarės, nors pati maniau, kad išvykstu tik metams. Atkūriau susapnuotą košmarą, kuriame stengiausi nupūsti Estijos vėliavą ir man niekaip neišeina. Man visada nacionalizmas kėlė nejaukumą. Performansu ironizavau nacionalinį orumą. Pūčiau su fenu mėlyną, juodą ir baltą dryžius, po jais buvo ES vėliava. Tai darydama dainavau nacionalistines dainas. Dainavau klausydama jų per ausines iš grotuvo, todėl labai nusidainavau. Nusidainuoti buvo svarbu. Toks sumanymas. Žiūrovai mano pačios nuostabai nešė man lauknešėlius į kelionę...
 
1996 m. pratęsiau studijas Londone, mokiausi Medijų menų, nes norėjau sužinoti daugiau apie technologijas. Tačiau savo kūriniuose vis tiek įsiveliu į temas, kurios kaip nors susijusios su asmenine istorija. „Žaislas“ (1995) kalba apie tai, kaip sukonstruotas moters vaizdas ir kaip sukonstruotas vyro žvilgsnis. Šiuo kūriniu reagavau į diskusijas apie pornografiją ir japonų bandymus sukurti tobulą moters pakaitalą. Išsinuomojau videokamerą, pasikviečiau vaidinti savo studentus. Kūrinio Britanijoje rodyti nebuvo galima, nes ten daug seksualaus nuogo kūno, tačiau tai pirmas videodarbas, kurį įsigijo Estijos meno muziejus KUMU. Dabar tie studentai yra garsūs šalies kultūros veikėjai, pavyzdžiui, viena videodarbe apsinuoginusi mergina kurį laiką vadovavo Menotyros katedrai. Todėl savotiškai dar smagiau, kai kūrinys kokia nors proga pademonstruojamas.
 
Dabar svarbios visai kitos temos. Paskutiniu metu daugiausiai kuriu videoperformansus arba videokūrinius. Kadangi neturiu savo studijos, tenka išsigalvoti ir alternatyvių būdų dirbti. Pavyzdžiui, neseniai Londone viešose erdvėse sodinau bulves. Buvo labai keista, kad niekas man nieko nesakė ir tarsi nepastebėjo, nors įstatymai labai aiškiai nurodo, kad viešose erdvėse griežtai draudžiama bet ką sodinti. Labai norėjau, kad kas nors bent paklaustų, ką aš čia veikiu.
 
Estijoje labai svarbu turėti savo užsiaugintų bulvių. Niekada nebuvau pirkusi bulvių. Pirmą kartą tai padaryti teko Anglijoje. Tos bulvės buvo beskonės ir byrėjo, negalėjau nieko iš jų pagaminti. Mano performanse bulvės tapo kultūrinių skirtumų simboliu. Kadangi Londone neturiu galimybės išsiauginti bulvių, nusprendžiau pasiskolinti viešas erdves. Po kelių mėnesių žiūrėsiu, kas iš to išėjo. Šis kūrinys atsirado parodai „Pomirtiniai sodai“ („Afterlives of Gardens“), kuri dabar veikia KUMU. Galima sakyt, kad jis užsakytas institucijos.
 
Tačiau dalis kūrinių atsiranda ir be jokių skatinimų, kuratorių ar meno įvykių. Pavyzdžiui, kai mano gyvenimas labai pasikeitė ir nuolat jaučiau netilpimą į situaciją, turėjau kaip nors į tai reaguoti. Todėl dariau nuotraukų seriją, kur stūmiau save į ankstesnę padėtį (pvz., vaiko lovelę), vaizde diskomfortas akivaizdus. Vieną fotosesiją rengiau ir sode, kur nuogumu šiurpinau savo musulmonus kaimynus.
 
Dabartiniai mano performansai tapo daug tylesni ir paprastesni. Jie dažniau tiria mano, kaip moters ir queer žmogaus, emocijas. Jie vis dar susiję su asmeniniu gyvenimu, mano kūnu. Daug menininkų yra darę performansų, kai jie buvo jauni ir gražūs. Aš norėjau parodyti save tokią, kokia esu dabar. Gal šiek tiek pastiprinant įspūdį vaizdo režisūra. „Beprotiška meilė“ („Crazy Love“, 2011) rodau save trikdančiai stambią. Čia savo namuose per televizorių žiūriu į labai gražias moteris. Kūrinyje akivaizdus ilgesys. Kalbu apie nepritapimą, troškimą būti priimtai. Čia yra keli prasminiai sluoksniai. Šis, kaip ir dauguma mano performansų, vyksta ne prieš žiūrovus, bet prieš kamerą ar kitaip. Performansu gali būti net tekstas. Bet pirmiausiai, kad ir ką kurčiau, tai turi būti kas nors, kas mane įtraukia, man rūpi.

Parengė Monika Krikštopaitytė

 

Mare Tralla
Mare Tralla
Mare Tralla, kadras iš performanso „Bučinys“. 1996 m.
Mare Tralla, kadras iš performanso „Bučinys“. 1996 m.
Mare Tralla, kadras iš performanso „Estiškos svajonės“. 1995 m.
Mare Tralla, kadras iš performanso „Estiškos svajonės“. 1995 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Plovdiv“. 2002 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Plovdiv“. 2002 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Nepamirštami hitai“. 2006 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Nepamirštami hitai“. 2006 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Beprotiška meilė“. 2011 m.
Mare Tralla, kadras iš videodarbo „Beprotiška meilė“. 2011 m.