Nėra vietos balandžiams

 

Nepaisant maišelių grožio ir patikimo žmogaus patarimų, vis tiek nuo daugybės aplinkybių priklauso, ką pamatysi. Nepamirškime, kad Venecija veikia kaip labirintas, kuris kada nori ir kur nori tave išspjauna. Galbūt kai atsidursi toje vietoje, kurioje norėjai, kūnas pareikalaus savo. Daug atsitiktinumo. Kurioj vietoj, kokia seka, kokios būklės būsi, kai menas stos prieš tave, nieks nežino. Tris kartus norėjau pakliūti į Prancūzijos paviljoną, kuris yra susikeitęs vietomis su vokiečių, ir pamatyti Anri Salos „Ravel Ravel Unravel“ (2013), bet nesusiklostė. Pagal tai, kiek ir kaip visi apie šį paviljoną kalbėjo, kokia neįveikiama kaskart buvo norinčiųjų ten pakliūti eilė, regis, auksinio liūto siela vis dėlto nukeliavo pas jį.

 

Tokioje gausybėje lakoniškos minties ir vizualiai paveikūs kūriniai turi daug daugiau šansų būti suprasti. Bet čia tik vidutinio lygio žaidėjų užsiėmimas. Sutinku su Marina Abramovič, kad nors suvokimo staigumas tampa beveik prievole, ieškoti reiktų tokių kūrinių, kurie nurungia laiką taip, kad tas nustoja egzistuoti. Marina kalba apie ilgos trukmės performansus. Aš manau, kad tai tinka bet kam. O tai ypač aktualu, kai kūriniai pešte pešasi dėl dėmesio, vakarop kaip prekybcentrio pardavėja nebegali pasakyti, kas prieš tavo akis slinko kasos takeliu visą dieną. Šioje bienalėje stabdančių laiką kūrinių buvo labai mažai. Kur kas daugiau pasitaikė kūrinių-savižudžių – tai darbai, tiesiogiai ir labai priklausomi nuo ilgo ir painaus teksto, arba patys neaprėpiamos talpos tekstas ar vaizdų kolekcija. Matyt, taikyta į temą „Enciklopediniai rūmai“. Daug portretų, piešinių, stalčių ir kt. rinkinių. Bejėgystė prieš kiekybę – aktuali tema. Vis pasigesdavau temos pragvildenimo, mat temą žinojau jau važiuodama.

 

Sprendžiant pagal šią Venecijos bienalę, menas darosi vis vartotojiškesnis, apima vis labiau viską, todėl nekeista, kad parodos formatas ritasi atgal prie kunstkameros arba įdomybių rinkinio žanro. Rodoma viskas, kas galėtų priversti žvilgsnį užkliūti. Ezoteriniai piešiniai ir schemos, anoniminių medituotojų ritualo liekanos, kristalai, privačios nuotraukos, kalinių piešiniai, vudu rankdarbiai, pseudofilosofų, narkomanų ir psichinių ligonių menas (pagrindinėje parodoje), trimetrinis pano iš baltų žiurkių kūnelių (Makedonijos paviljonas). Kinų paviljone išvis nuoširdžiai patiekti televizijos dirgiklių stiprikliai grynu pavidalu (savas ir svetimas skausmas, minia, žaizdos, šaudo, gaudo, sprogsta, nusirengia – pilnas repertuaras).

 

Vis dėlto XX a. pradžios ezoteriniai ir „išplėstos sąmonės“ autorių darbai yra visai geras kontekstas šiuolaikiniam menui. Štai Sarah Sze instaliacijos Jungtinių Amerikos Valstijų paviljone atrodo kaip grynas autizmo įsikūnijimas. Pridėliota visokių detalių, detalyčių pagal kažkokią savitą tvarką. Atrodo, metus užtruktum, kol apvilktum daiktelius akmens paviršiaus raštu margintu popieriumi ir sudėliotum dažus, tušinukus, puodelius bei siūlelius. Jei ne beprotiškas mastas, būčiau čia pat užmiršusi kaip visišką nesusipratimą. Tad keistumas šioje bienalėje vis dar yra egzotinė meno prekė. Gal tik gerai, kad to keistumo dabar dažniau savyje ieškom, o ne kituose.      

 

Įkyriai pasikartojantys motyvai buvo trys: knygos, medžiai ir spintos. Iš knygų drožtos skulptūros (Wim Botha, Pietų Afrikos paviljonas), gaminti hipertalmudai (Entang Wiharso, Indonezijos paviljonas), pešioti ir versti vabzdžiais žodžiai (Simryn Gill, Australijos paviljonas), dėlioti ornamentai, tūriai (Odires Klaszho, Brazilijos paviljonas) ir t.t. Daugialypumo trauka. Medžių nuotykiai irgi ne ką prastesni. Pas latvius švytuoja, Kosovo paviljone tampa pereinama kiauryme, belgai medį išdidina iki monstro (visas iš vaško) ir rodo mįslingoje beveik tamsoje. Knyga ir medis – labai tauru ir aktualu: dabarties kalba, edukacija ir ekologija, tačiau įdomu, kodėl staiga visiems taip parūpo spintos. Lietuvos paviljonas ne išimtis. Gal jos tapo kokios nors supakuotos erdvės arba atminties talpos simboliu? Tiesa, dar nemažai kur figūruoja vanduo. Pavyzdžiui, Alfredo Jaaro kūrinys „Venecija, Venecija“ (2013, Čilė) baseine skandina ir iškelia visai nemažą Giardini sodo maketą. Atrodo kaip pramoga. Funkcija – „laikas susimąstyti“, regis, nesuveikė. Rimti dalykai grubiu atrakcionu paversti ir Rusijos paviljone – šūkiu ant sienos vyrai verčiami „išpažinti savo grubumą, gašlumą, narcisizmą, piktnaudžiavimą melu ir demagogija, banalumą ir godumą, cinizmą, vagystes, spekuliaciją, iššvaistymą, rajumą, silpnumą, pavydumą ir kvailybę“. Teatrališko performanso dalyviai: kostiumuoti sustingę vyrai, iš dangaus krentantys pinigai (su užrašu: tikėjimas, vienybė, laisvė, meilė), klauptai žiūrėti į pinigus ir žiūrovės su skėčiais (vyrai neįleidžiami) po pinigų lietumi. Quentino Tarantino stiliumi rusai įbruka „atpildo“ parodiją. Nusijuokiau, bet po to supratau, kad juokas vis dėlto piktas, netikinčiosios.

 

Man, kaip žmogui, nusiteikusiam ciniškai bienalės „eurovizinio“ formato atžvilgiu, labiausiai patiko bienalės instituciją pašiepiantys kūriniai. Kubos paviljone rezonavau su Lazaro Saavedros poros minučių filmuku „Profesiniai santykiai“ (2008). Ten atsisėda du rimti išvaizdūs vyrai. Vienas klausia:

– Esi dalyvavęs Venecijos bienalėje?

– Ne, – atsako antrasis.

– O Dokumentoj?

– Irgi ne.

– Tai gal tavo darbų yra MOMA muziejuje?

– Nėra.

– Aha... na tai tada viso gero.

 

Sakytum, geras anekdotas, bet panašumo gali rast ir be žiburio. Neretai bendraujama visai ne apie meną. Vienas iš povyzos reikšmingas amerikonas palydėjo mus iki (verto apsilankymo) Meksikos paviljono, pakeliui paklausė, iš kur mes. „Lietuva?... Niekada ten nebuvau, na tai tada viso gero.“ Ir še tau kad nori, Lietuva gauna paminėjimą. Reiktų džiaugtis.

 

Besidžiaugiant iškart turiu prisipažinti, kad nesu vadinamosios patafizinės krypties meno gerbėja ir teisingausia būtų, jei detaliau apie šį paviljoną rašytų kitas žmogus, labiau įsigilinęs ir juo nepersisotinęs. Man atrodo, kad tokio tipo menas, kaip ir abstrakčioji dailė, turi trumpą galiojimo laiką, nes yra tiesiogiai susijęs su įkalbėjimu bei įkalbančiaisiais asmenimis ir kur kas mažiau su žiūrovu.

 

Man smagiau buvo Slovėnijos paviljone pavadinimu „Vardan mūsų ekonomikos ir kultūros“, nes ten sukosi filmas, kuriame imituojamas labai rimtas posėdis ir spręndžiama, kas turėtų važiuoti į svarbų reprezentacinį meno renginį, suprask, bienalę. Vienas iš veikėjų sako (pasakoju iš atminties): „O gal palikime menininkui tik sieną, tuomet kitus iškabinsime, bus daugiau mūsų atstovų, suderinsime daug interesų.“ Nacionalinė reprezentacija aptariama aukštomis frazėmis, ekonominiais terminais ir tai dievaži juokinga. Nebūtų taip linksma, jei tame nebūtų daug tiesos. Visos sienos, perskyros ir užuolaidos nuklotos vabalų ornamentu. Vestibiulyje kabo paveikslai iš biurokratų kabinetų. Vos neapsisukau ant kulnų pasibaisėjusi, kol nepastebėjau tolesnio tako. Čia atvirai parodijuojamas menas kaip suvenyras, biurokratinis menas. Šiame paviljone ir dar keliuose menininkas ir menas tampa problemiški. Vis raitosi klausimas – ką reiškia būti menininku, kaip atrodo jo sėkmė. Vadinasi, ne aš viena pilna cinizmo. Jo turėjo ir norvegai, šalia solidžiai rodyto (nematyto ir labai įdomaus) Edvardo Muncho – Lene’s Berg filmas „Purvinas jaunas pasileidėlis“ („Dirty young loose“), kur savęs pardavinėjimas, esant norui ar geroms aplinkybėms, įvardinamas meniniu veiksmu. Paviljonas vadinasi irgi vaizdingai – „Saugokis šventosios kekšės“ („Beware of the holy whore“). Maišelį su šiuo užrašu pasilaikysiu, kad nepamirščiau gero priesako.

 

Žuvų turguje, kai lūkuriuodama dairiausi tarp tunų, kalmarų ir aštuonkojų, pastebėjau, kad visi stogai, lempos, atbrailos aptaisytos smaigaliais ar stiklo šukėmis. Tapo aišku, kodėl San Marko aikštėje beveik nebėra balandžių. Venecijiečių neapykanta šiems turistų penimiems paukščiams pasiekė apogėjų. Čia nėra vietos balandžiams. Pamaniau, kad kai kurie kūriniai taip pat verčia jaustis ir žiūrovus.