Apie naują muziejų Abu Dabyje
Viename iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabyje, praeitų metų rudenį atsidarė didžiausias Arabijos pusiasalyje meno muziejus – Abu Dabio Luvras (Louvre Abu Dhabi). Lapkričio 11 d. plačioji visuomenė galėjo pamatyti baltų galerijų girliandas ir įspūdingą virš jų sklandantį kupolą. Saulės spindulių kaskados krito per nerūdijančio plieno ir aliuminio pastato nėrinius bei žvaigždės formos raštus. Tačiau kad šis žvaigždėtas dangus sužibėtų, teko ilgai laukti – siekiant sukurti pasaulinio garso muziejų, statybos vėlavo penkerius metus. Prie to prisidėjo ekonominė krizė, krentančios naftos kainos, politinė įtampa regione bei nuožmūs Prancūzijos intelektualų debatai apie šalies meno vertybių skolinimo riziką.
2007 m. Luvro muziejus Paryžiuje pasirašė 423 mln. eurų sutartį, leidžiančią Abu Dabio vyriausybei 30 metų naudoti Luvro vardą savo naujam muziejui, o dar 604 mln. eurų – už nuolatinę konsultaciją ir pagalbą valdant muziejų. Tačiau Abu Dabio Luvras jokiu būdu nėra Prancūzijos Luvro kopija ar padalinys, tai atskira institucija, siūlanti savo muziejaus interpretaciją, atspindintį jos erą ir vietinės šalies tradicijas. Emyratuose atsidaro vis daugiau naujų mokyklų ir universitetų, o keletas pripažintų tarptautinių institucijų, siūlančių pasaulinio lygio kultūrinę edukaciją, atvėrė savo duris ir Persijos įlankoje. Tarp jų yra Niujorko universitetas Abu Dabyje su meno istorijos kursais, taip pat Paryžiaus Sorbonos universitetas ir Emyratų Zayedo universitetas su muziejų studijų programomis. Taigi naujasis Abu Dabio Luvras gali tapti viena patraukliausių darboviečių būsimiems meno ekspertams.
Pokalbis su kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite
Kultūros atašė sukasi dviejose pagrindinėse orbitose. Viena, generuoja idėjas, ir realiai būdama vietoje ir laiku, gaudama aktualią informaciją, pagaudama, kas gali būti įdomu, inicijuoja projektus. Kitas veiklos baras yra esamų projektų palaikymas, rėmimas, koordinavimas, kontaktų suvedimas.




Kristinos Inčiūraitės paroda „Skundas“ LTMKS projektų erdvėje „Sodų 4“
Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad parodos kūriniai nesusiję ir lyg išsimėtę reiškiniai fiksuoja atsitiktines autorės patirtis. Tačiau taip galima teigti tik tuo atveju, jei tave parodoje labiau domina vynas – vita activa, o ne contemplativa. Ekspozicijos dėlionė susideda iš pagrindinių, visus kūrinius jungiančių motyvų, kurie, perduodami kaip estafetės lazdelė, kitose rankose įgauna kitus pavidalus. Objekte-girliandoje pavadinimu „Klevo lapas“ aprašomos vaivorykštės susidarymo sąlygos; ant sienos projektuojamame vaizde dokumentuojama vaivorykštė virš kalnų; kalno kontūrą atkartoja ir poezijos eilės piešinių cikle „Kalno kreivė“; kalvą primenanti nėštumo anatominė linija grafiniame vaizde ant sienos pavadinimu „Besilaukianti. Torso profilis“ atliepia ir Taivano salos kontūrą; kalnus simbolizuojantis objektas ant žemės ir iš jo sklindantis moters balsas, kitoje videoinstaliacijoje – moters kalbą sustabdo kompiuterio užstrigimą simbolizuojantis vaivorykštės spalvų skrituliukas. Patraukia būtent vaivorykštės motyvas, kurį galima suvokti kaip ir pačią parodą – arba kaip atskirų spalvų kratinį, arba integraliai, kaip tapačių šviesos dažnių dėlionę.








Įspūdžiai iš Davido Lyncho kūrybos retrospektyvos Torunės šiuolaikinio meno centre
Nors nuo Kauno iki Torunės – tik kiek daugiau nei 500 kilometrų, lenkiškais keliais keleliais tenka važiuoti apie devynias su puse valandos, pilkumoje. Bet užkilus į antrąjį Torunės šiuolaikinio meno centro aukštą pasitiko keistas jaudulys, kad pagaliau pamatysim! Užrašas „David Lynch. Silence and Dynamism“ („Tyla ir dinamika“, parodos kuratorius Marekas Żydowiczius – tarptautinio filmų festivalio „Camerimage“ Bydgoščiuje netoli Torunės direktorius) ir šalia didelio formato Lyncho portretinė nuotrauka, be abejo, su smilkstančia tarp pirštų cigarete. Keistas pavadinimas, pagalvojau, kodėl tyla, gal tyla prieš audrą?
Apie parodą „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje
Deimantas Narkevičius Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė filmų instaliaciją, kurioje įvyko ir visam renginiui pavadinimą davusio kūrinio „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Anot užrašo ant sienos prie įėjimo, šiame kūrinyje „reflektuojamas XX a. 8 deš. pr. studentų terpėje Vilniuje įvykęs T. Rice’o ir A. L. Weberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas“. Šis kūrinys buvo labai nuobodus, bet apsilankius parodoje pavyko įsijausti į visumą, susiliejančią su kažkur iš dausų ausų būgnelius kedenančia Wagnerio muzika, paskatinusia tyrinėti parodą kaip visas meno formas įtraukiančią Gesamtkunstwerk, kurios esminę liniją žymi penki filmai.
Vieną architektūros istorijos puslapį atvertus
Prieš pat Naujuosius metus Žvėryne po remonto atidaryti Kompozitorių namai – pastatas, kuris nėra labai senas (tik kiek daugiau nei 50 metų), tačiau turintis įdomią istoriją ne tik dėl savo originalios paskirties, bet ir dėl socialinės kilmės. Maža to – tai vienas pirmųjų pokarinio modernizmo architektūros šedevrų, demonstruojantis to meto Vilniaus architektų susižavėjimą Suomijos regioniniu modernizmu.




Kelių dešimtmečių vaikų piešinių paroda „Mano pasaulis“
Metų sandūroje (gruodžio 14 – vasario 3 d.) Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje surengta paroda-manifestas „Mano pasaulis“ nukėlė žiūrovus į praėjusio amžiaus 8–9-ąjį dešimtmetį, į 1970–1987 metus, kai Lietuvos televizijoje buvo rengiamas ir transliuojamas didelio populiarumo ir plačios auditorijos sulaukęs vaikų piešinių konkursas bei laida „Mano pasaulis“.

Paroda Lietuvos Geležinkelių muziejuje
Kartą, prieš gerus penkiolika metų, buvau užsukęs pasižvalgyti po parodą Šiuolaikinio meno centre. Ji buvo eksponuojama pirmame pastato aukšte ‒ ten, kur dabar yra skaitykla. Iš to apsilankymo atmintyje labiausiai išliko štai toks parodoje sutiktos menotyrininkės Renatos Dubinskaitės portretas: sėdėdama ant vienos iš eilėmis surikiuotų kėdžių, palinkusi link televizoriaus ekrano, kuriame buvo rodomas videodarbas, ji susikaupusi kažką žymėjosi užrašų knygelėje. Tuo metu parodoje mes buvome dviese, tad niekieno netrukdomi (ir netrukdydami vienas kitam) galėjome mėgautis ištaigingu neužpildytos erdvės pojūčiu. Renatos tuo metu gerai nepažinojau, tad mūsų netgi neslėgė rutininis įprasto pasilabinimo įsipareigojimas, kuris būtų neabejotinai sutrikdęs šias anonimiškas ekspozicijos erdvės dalybas. Prabėgus keletui dienų, „Šiaurės Atėnuose“ radau jos rašytą parodos recenziją. Tai buvo esė apie lūkuriavimą laukiamuosiuose. Nėra reikalo ir sakyti, kad ši lūkuriavimo rūšis yra ypatinga. Itin ypatinga savuoju banalumu.
Pokalbis su edukacinės programos kuratore Skaiste Marčiene
Kultūros edukacijos klausimai pastaruoju metu ypač aktualūs, o kultūros institucijoms, siekiančioms užsiauginti ir lavinti savo auditoriją, tai tapo kone privaloma veikla. 2017-aisiais VDA Nidos meno kolonija vykdė edukacinį projektą „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“. Kolonijoje reziduojantys menininkai Nidos ir Klaipėdos moksleiviams vedė kūrybinius užsiėmimus, per kuriuos supažindino ne tik su savo kūrybinėmis praktikomis, bet ir kvietė kurti pačius. Kodėl mokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti svarbus susitikimas su šiuolaikinio meno kūrėju, o ko išmokti šiandienos mokykloje galėtų ir pats menininkas? Apie tai pasakoja Nidos meno kolonijos rezidencijų programos kuratorė Skaistė Marčienė.



Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.