7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Dalyvavimo kultūriniame gyvenime įgūdžiai

Pokalbis su edukacinės programos kuratore Skaiste Marčiene

Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.

Kultūros edukacijos klausimai pastaruoju metu ypač aktualūs, o kultūros institucijoms, siekiančioms užsiauginti ir lavinti savo auditoriją, tai tapo kone privaloma veikla. 2017-aisiais VDA Nidos meno kolonija vykdė edukacinį projektą „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“. Kolonijoje reziduojantys menininkai Nidos ir Klaipėdos moksleiviams vedė kūrybinius užsiėmimus, per kuriuos supažindino ne tik su savo kūrybinėmis praktikomis, bet ir kvietė kurti pačius. Kodėl mokyklinio amžiaus vaikams turėtų būti svarbus susitikimas su šiuolaikinio meno kūrėju, o ko išmokti šiandienos mokykloje galėtų ir pats menininkas? Apie tai pasakoja Nidos meno kolonijos rezidencijų programos kuratorė Skaistė Marčienė.

 

Kodėl tokius kūrybinius užsiėmimus svarbu organizuoti ir Nidoje, kuri specifiška ne tik dėl nuotolio nuo kitų kultūrinių centrų, bet ir dėl gana nedidelio potencialių dalyvių skaičiaus?        

Nida gal ir nutolusi, bet Kolonijos rezidencijų programoje dalyvaujantys menininkai atvyksta iš įvairių kultūrinių centrų. Kitaip nei kituose miestuose, Nidoje kultūrinės edukacijos pasiūla ribota, o dažnai ir sporadiška. Profesionalūs skirtingų meno disciplinų menininkai galėjo pasidalinti savo žiniomis, praktine ir teorine patirtimi, kūrybine virtuve ir specifika. Pasitaikydavo, kad lektoriai ir moksleiviai galiausiai tapdavo draugais. Pavyzdžiui, menininkas Vitalijus Červiakovas su Neringos gimnazijos šeštokais pavasarį kūrė psichogeografinius žemėlapius ir vaikščiojo moksleivių sukurtais maršrutais. Kai tik Vitalijus atvažiuoja į Nidą, mokiniai jį atpažįsta ir noriai bendrauja. Manau, šis projektas tapo labai reikalingu pretekstu užmegzti, atnaujinti ar priminti apie ryšius tarp meno organizacijos ir vietos bendruomenės. Taip įmanoma pasiekti jauniausią vietos kartą, taip ugdomi ne tik specifiniai meniniai gebėjimai, bet ir formuojamas aktyvaus dalyvavimo kultūriniame gyvenime įgūdis.

 

Tavo, kaip rezidencijų programos kuratorės, inicijuotas edukacinis projektas „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ buvo skirtas Neringos gimnazijos, Neringos meno mokyklos, Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijos mokiniams ir VDA Klaipėdos fakulteto studentams. Užsiėmimus vedė Nidos kolonijoje rezidavę menininkai. Kaip šie susitikimai buvo organizuojami?

Nidos meno kolonija ne vienus metus bendradarbiauja su minėtomis Neringos švietimo įstaigomis. Rezidentai kūrybinius užsiėmimus vesdavo ir anksčiau. Mokyklos vis teiraudavosi, ar galėtume pasiūlyti lektorių užsiėmimams su vaikais. Gavus Kultūros tarybos ir Kultūros ministerijos paramą, atsirado galimybė nuosekliai vystyti kultūrinę edukacinę programą mokiniams.

 

Projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ programa buvo integruota į mokymosi procesą. Rezidentai savo kūrybinę praktiką taikė prie projekto idėjos, o ši taikėsi prie mokyklų programos. Pavyzdžiui, menininkė iš Slovėnijos Neja Tomšič per anglų kalbos pamoką su Neringos gimnazijos dešimtokais kalbėjosi apie arbatos prekybos istoriją, arbatos gėrimo ritualus, kaip arbatos prekyba darė įtaką visuomenės vertybėms. Paulius Petraitis VDA Klaipėdos fakultete pirmo kurso grafinio dizaino studentams vedė zinų kūrybines dirbtuves. Menininkė iš Juodkalnijos Teodora Nikčevic su Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijos aštuntokėmis dizaino pamokoje mokėsi, kaip sukurti ir įrišti menininko knygą. Užsiėmimus taikėme ir pagal amžiaus grupes arba jos pačios padiktuodavo sprendimą.

 

Bendradarbiavimas su švietimo įstaigomis vyko sklandžiai. Mokinių įsitraukimas, mokyklų administracijos atvirumas, profesionalūs kūrėjai ‒ visa tai padėjo sukurti prasmingą rezultatą. Bendradarbiauti planuojame ir kitąmet.

 

Dalis kūrybinių užsiėmimų vykdavo anglų kalba. Ar šiuo požiūriu nekildavo nesklandumų?

Ne, nesusikalbėjimo nebuvo, talkindavome vertėjaudami. Pamenu, Neringos gimnazijos direktorius patikino, kad dėl vertimo jaudintis nebūtina, nes mokiniams tai puiki proga tobulinti užsienio kalbą.

 

Projektas „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ siekia tyrinėti dizaino ir technologijų įtaką visuomenei ir jos vertybėms. Ar tai reiškia, kad kaleidoskopiška mūsų kūrybinė aplinka vis dažniau orientuota į šias dvi sritis?

Svarsčiau, kas būtų įdomu ir aktualu, o dar ir iššūkis 7‒18 metų moksleiviams. Tarp elektroninių skaitinių pasitaikė E-flux žurnalo, skirto superžmonijai, numeris. Jame buvo kalbama apie ypatingą dizaino lauko išplitimą, apimantį visas sritis. Dizainas nebeegzistuoja tik kaip materialių daiktų kūrimo sritis. Dėl technologijų įtakos dizainas projektuoja skaitmeninius prietaisus, naujas medžiagas, internetines sistemas, cheminius junginius ar net genetinius kodus. Nėra abejonių, kad artefaktai keičia žmoniją, jos aplinką, vertybes, šiandieną. Prigimtinių fizinių duomenų jau nebepakanka norint sužavėti aplinkinius, todėl pradedame konstruoti ir save, ir savo įvaizdį viešojoje erdvėje. Fiktyvūs portretai reprezentuoja asmenybes, kuriamos iliuzinės gyvenimo istorijos.

 

Ne paslaptis, kad paauglystėje ieškoma savęs, tapatumo ir savasties. Tad projektas kaip tik ir orientavosi į dizaino bei technologijų įtaką visuomenei ir jos vertybėms. Tarsi kaleidoskope įtaisyti veidrodžio gabalėliai šis ypač jaunimui svarbus savęs modeliavimas „sukrenta“ į kintančius realybės ir fikcijos raštus. Pabandėme mokiniams suteikti sąlygas išmokti šiuos raštus modeliuoti kūrybiškai net ir pasibaigus kūrybiniams užsiėmimams.

 

Kiek įvyko kūrybinių užsiėmimų ir kuriuos iš jų išskirtum kaip labiausiai įsimintinus? Kaip tai paveikė tolesnį ugdymo procesą mokyklose?

Per metus surengėme 10 užsiėmimų. Visi jie buvo sėkmingi ir saviti. Apie keletą jų užsiminiau pokalbio pradžioje. Džiaugiuosi Linos Lapelytės muzikinėmis dirbtuvėmis, per kurias buvo kuriama bendra garso kompozicija. Menininkė Marianna Maruyama (JAV, Italija) vedė diskusiją apie kūrėjų pseudonimus ir jų pasirinkimo motyvus. Maurícia Barreira Neves (Portugalija) ir Kristina Skaldina daugiau dėmesio skyrė kūno kalbai ir patyrimui, Marija Nemčenko aptarė (savi)reprezentacijos naratyvus, o Tomas Martišauskis kvietė modeliuoti trimatį gaublį iš pasirinktos vietos fotografijos.

 

Kūrėjai plėtė moksleivių kultūrinį akiratį, įtraukdami į procesą socialiai neaktyvius vaikus, padėjo ugdyti bendravimo ir meninius įgūdžius. Tikime, kad prisidėjome aktualizuojant kultūrinės edukacijos svarbą.

 

O kokie buvo menininkų įspūdžiai? Kuo tokie susitikimai galėtų būti naudingi jiems?

Rezidencijoje kūrybinis darbas vyksta nutolus nuo aktyvaus kultūrinio ir parodinio gyvenimo, todėl menininkai džiaugiasi galėdami pažinti vietos bendruomenę. Kartais tai ne tik galimybė iš arčiau susipažinti su auditorija, bet ir įkvėpimas būsimiems tyrimams bei kūriniams. Taip vyksta kultūriniai mainai. Menininkai gali apmąstyti savo kūrybą, pritaikyti ją ugdymo procesui, išgirsti įvairių įžvalgų, sužinoti, kuo gyvena šiuolaikiniai paaugliai, mokytis pasakoti apie savo veiklą.

 

Ar galėtum palyginti šį edukacinį projektą su kitais, pavyzdžiui, kur kas stambesne ir ilgalaike programa „Kūrybinės partnerystės“? Ar tikrai ilgai ir sistemingai vykdoma vizualinį raštingumą lavinanti programa duoda rezultatų?

„Kūrybinėse partnerystėse“ pati dalyvavau trejus metus. Neišvengiamai kai kuriuos projekto principus taikiau ir šiame projekte, tačiau jis apsiribojo tik moksleiviais. „Kūrybinės partnerystės“ ‒ kompleksinė kūrybiško mokymo programa, jungusi moksleivius, mokytojus, mokyklų administraciją ir kūrėjus. Švietimo sistemai ši programa labai vertinga ir naudinga, o dabar pritaikoma ir kultūros organizacijose. Pokyčiai pastebimi po tam tikro laiko. Kartais jie būna maži, bet išauga į didelius. Kartais šiems pokyčiams labai priešinamasi, o kartais jie labai laukiami ir sutinkami kaip dovana. Tai sunkus darbas. Pati buvau liudininke, kaip keičiasi mokyklos bendruomenė po „Kūrybinių partnerysčių“ projekto. Esu įsitikinusi, kad įvairūs procesai kultūriniame ar švietimo lauke būtini, tačiau virsmai ir lūžiai jau vyksta, o ateityje jų tikrai bus dar daugiau.

 

Parengė Jogintė Bučinskaitė

Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.
Edukacinio projekto „Kaleidoskopas: dizainas ir fikcija“ akimirkos. J. Navarskaitės nuotr.