7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Už dvi puses

Pokalbis su kultūros atašė Italijoje Julija Reklaite

Nr. 8 (1245), 2018-02-23
Tarp disciplinų
Julija Reklaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Julija Reklaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Daug kam atrodo, kad kultūros atašė darbas yra tarsi būti „ten toli už vaivorykštės“ – tai priėmimai, vakarėliai, pristatymai – tik šviesioji kultūros pusė. Kiek čia tiesos?

Realiai tos vaivorykštės pusės pažinti nelabai turėjau progos ir kartais nuoširdžiai pasigraužiu, kad retokai einu į priėmimus, pristatymus, kuriuose darbo pobūdis yra iš esmės „atstovauti“. Viena vertus, negaliu teigti, jog tame yra kas nors bloga, manau, tam tikruose sluoksniuose atstovauti ar tiesiog atstovėti yra svarbu, bet mano veiklos baras susiklostė kiek kitaip. Kita vertus, iki atidarymo kalbos ar priėmimo dažniausiai yra daug nematomo darbo, kurį dirbu ne tik aš. Jį dirba labai daug žmonių, kurie administruoja ir organizuoja visus renginius bei veiksmus – ko gero, nematomo darbo yra bene 90 procentų.

 

O apskritai kultūros atašė darbe šviesos yra tikrai daug. Vienas didžiausių privalumų man, kaip architektei, yra tas, kad gavau progą kur kas plačiau pažinti kultūrą, ir ne tik itališką, lietuvišką taip pat. Norėdama pristatyti naujienas užsienio partneriams ar tiesiog palaikyti pokalbį, privalau domėtis viskuo, kas vyksta. Norėdama ką nors parodyti pirmiausia turiu pati labai tuo žavėtis, taigi čia yra neišsemiamas šviesos šaltinis, nes Lietuvos menininkai turi ką parodyti pasauliui. Ypač kai pamatai savo šalį, kultūrą, kontekstą kitomis akimis, tai labai praturtina.

 

Viena puikiausių programų, kurią vykdo Lietuvos kultūros institutas, yra kultūros ekspertų vizitų programa, jos metu man ne kartą atsivėrė akys, kokia iš tiesų gali atrodyti Lietuvos kultūra užsieniečiui. Atašė darbe, žinoma, yra ir minusų, pavyzdžiui, kad užsienio šalyje esi iš esmės vienas ir viskuo pasirūpinti turi pats. Lietuvoje yra puikių partnerių, yra žmonių, kurie padeda ir labai palengvina tavo, kaip juridinio asmens (nors visas administracinis krūvis tenka Kultūros ministerijai  ir Lietuvos kultūros institutui), dalią, tačiau jei kas nors nevyksta arba vyksta ne taip, tai tampa tik tavo vienos problema. Tokios situacijos man, kaip komandiniam žaidėjui, yra iki šiol bene sudėtingiausios.

 

Atašė darbas yra nuolatinis balansavimas tarp galėjimo ir norėjimo, tarp paviršutiniškumo ir gelmės bei įvairiausių interesų derinimo, tad, tęsiant metaforišką kalbėjimą, vaivorykštei susidaryti reikia nemažai aplinkybių.

 

Kai atstovaujate šaliai, nebegalite jos atstovų kritikuoti. Ar ši dilema iškyla?

Dilema, manau, yra visada dirbant institucijoje vs dirbant individualiai. Bet tai nėra blogai, iš esmės kritinio požiūrio niekas nekvestionuoja, tačiau tapdamas kažko atstovu visad labiau pasveri, kaip tavo balsas nuskambės. Esu susidūrusi su atvejais, kai iš atašė reikalaujama tam tikros politinės pozicijos arba socialinio atsakingumo, ypač aštriais klausimais. Šia prasme aš visad manau, kad atašė yra iš esmės vykdytojas. Čia tikrai kyla daug strateginių bei taktinių klausimų, o dar nuolatinė kadrų rotacija. Taigi tenka labai greitai išsiugdyti tam tikrą klausą, kad pajustum, kokias užduotis gali įvykdyti arba, jei jų nėra, pačiai susikurti. Svarbu ir tai, kad nebegali pasikliauti tik savo nuomone, skoniu ar kompetencija, nebegali likti itin subjektyvus, kas yra skatinama kritiniame darbe. Natūralu, jog visada pirma į galva šausianti mintis pokalbio metu bus tau labiau prie širdies esantis menininkas ar reiškinys, tačiau atstovauti turi visam laukui, ir čia nebegali laikyti kritinės distancijos.

 

Ką realiai daro / gali, o ko negali kultūros atašė? Kokiais klausimais reikėtų kreiptis, o kur jau baigiasi atsakomybės?

Kultūros atašė sukasi dviejose pagrindinėse orbitose. Viena, generuoja idėjas, ir realiai būdama vietoje ir laiku, gaudama aktualią informaciją, pagaudama, kas gali būti įdomu, inicijuoja projektus. Kitas veiklos baras yra esamų projektų palaikymas, rėmimas, koordinavimas, kontaktų suvedimas.

Iš principo atašė nieko negamina ir nerengia, daugiau tai pavadinčiau tarpininkavimu. Mano pačios esminis tikslas yra net ne ką nors atvežti ir parodyti, o sujungti dvi (itališką ir lietuvišką) institucijas, idėjas ar kūrėjus, jog iš jų bendros veiklos išeitų kažkokia nauja kokybė. Taip pavyksta toli gražu ne visada, nes didelė dauguma projektų tiesiog savaime vyksta, gerai, jei tai gera kokybė ir ateina tinkamas žiūrovas, jei ne, atašė savo turimais kontaktais ir resursais gali pagelbėti.

 

Todėl esminė siekiamybė yra tęstiniai projektai bei ryšiai, kad kuo daugiau tinkamų žmonių sužinotų apie Lietuvos kultūrą, kad kuo daugiau Lietuvos kūrėjų bei tarpininkų turėtų galimybę praplėsti akiratį ir užmegzti jiems reikalingus ryšius, kurių dividendai gali atsirasti ir labai tolimoje ateityje.

 

Į atašė kreipiamasi labai įvairiai ir norint ką nors atvežti, ir norint ką nors išvežti, kreiptis galima visada nuo viešinimo iki patarimo, tačiau reikia turėti omenyje du esminius dalykus: atašė turi labai ribotą ir iš anksto planuojamą biudžetą bei vykdo savo metinį planą. Tai reiškia, jog planuojama iš anksto ir, nori nenori, tenka pasirinkti prioritetus. Dar reikia žinoti, kad atašė nėra juridinis asmuo, nėra institucija, galinti teikti projektus finansavimui, taigi aš galiu padėti, patarti, suvesti su žmonėmis ir institucijomis, bet projektus kurti, vykdyti, koordinuoti ir taip toliau teks besikreipiančiajam.

 

Kokius Jūsų kadencijos metu įvykusius renginius tarp Italijos ir Lietuvos labiausiai norėtųsi paminėti?

Tai sudėtingas klausimas, nes atrodo, kad vyksta labai daug visko, o kai reikia apibendrinti, pasirodo, kad labai mažai. Išskirčiau visų jaunųjų menininkų personalines parodas Italijoje, prie kurių teko dirbti ir kuriomis labai džiaugiuosi, tai Kipro Dubausko, Eglės Budvytytės ir Emilijos Škarnulytės parodos Romoje ir Milane, Linos Lapelytės performansai Venecijoje ir Romoje.

 

Taip pat nemažai dirbau su Venecijos bienale bei Milano trienale. Kur mus nuves pastaruoju metu itin aktyvus ir, sakyčiau, glaudus bendravimas su Venecijos bienale, negaliu prognozuoti, bet dirbti prie Pelkių paviljono tikrai be galo įdomu.

 

Milano trienalėje 2015-aisiais Lietuva pasirodė pirmą kartą, šia proga ir buvo pagamintas Julijono Urbono darbas „Airtime“. Kvietimą dalyvauti 2019 metais vyksiančioje trienalėje jau gavome, žiūrėsim, ar pavyks. Nemažai dirbau su teatru, įvyko keletas nedidelių koprodukcijų, tačiau labai laukiu stambesnių projektų. Skaičiuoju, kad į Lietuvą esu pakvietusi apie 50 kultūros ekspertų ir apie pusė tiek jų stažavosi arba atvyko tiriamųjų vizitų į Italiją.

 

Vienas iš daugiausia energijos pareikalavusių ir tikrai ilgai užsitęsusių projektų yra paroda „M/A\G/M\A. Kūnas ir žodžiai Italijos ir Lietuvos moterų mene nuo 1965 metų iki šių dienų“, tačiau ji ypač daug teikia džiaugsmo būtent dėl to, kad tapo realiu dvišaliu, abiem pusėms aktualiu projektu, bendradarbiaujant Centriniam grafikos institutui Italijoje ir Nacionalinei dailės galerijai Lietuvoje. O kas yra dar smagiau, prie šio projekto šliejasi ir kitos iniciatyvos. Fantastinėje Centrinio grafikos instituto salėje (Institutas įkurtas Palazzo Polli, tame pačiame pastate, iš kurio trykšta garsusis Trevi fontanas) mes turime galimybę rengti savo knygų pristatymus, performansus ir kitas veiklas. Čia stažavosi penkios Vilniaus dailės akademijos studentės, atvyks galerijos „Kairė–dešinė“ atstovės ir taip toliau.

 

Nacionalinėje dailės galerijoje matyta paroda „M/A\G/M\A“ Romoje, kiek teko girdėti, išsiplėtė. Kokie atgarsiai?

Ši paroda yra vienas iš pavyzdžių, kai gimsta ta trečia kokybė. Kartais tuo buvo sunku patikėti, bet dabar esu tikra, jog tai bus viena sėkmingiausių parodų, nes atradimų buvo gausu abiem kuratorėms, ir Laimai Kreivytei, ir Benedettai Carpi de Resmini, su kuriomis yra priplanuota ir kitų projektų. Apie parodą jau rašo visi svarbiausi kultūros leidiniai ir aš esu tikra, jog tai dar ne pabaiga, sulaukiu atgarsių iš labai skirtingų šaltinių, tad manau, jog išvystyta tema yra labai laiku ir vietoje.

 

Kokie artimiausi planai, apie kuriuos privalome žinoti?

Yra daugybė smulkių projektų. Vasario 23 d. Grafikos institute vyks lietuvių kalbai skirtas vakaras ir poezijos skaitymai kartu su puikiais vertėjais bei baltistais Pietro U. Dini bei Adriano Cerri, o kovo 23 dieną ten pat bus pristatyta Giedrės Jankevičiūtės kartu su V. Geetha išleista knyga „Another History of the Children’s Picture Book: From Soviet Lithuania to India“ („Kitokia vaikiškos paveikslėlių knygos istorija. Nuo Sovietų Lietuvos iki Indijos“), „M/A\G/M\A“ kuratorės planuoja seriją parodą lydinčių renginių.

 

Taip pat džiugu anonsuoti, jog festivalyje „Bergamo Film meeting“ („Filmų susitikimai Bergame“) vyks Jono Meko personalinė paroda, taip pat planuojamas susitikimas su žiūrovais ir videoperžiūra. Bolzano kino festivalyje pirmą kartą bus parodyti 6 lietuviški filmai.

 

Ir stambiausi du projektai, manau, savotiškai vainikuos šiuos metus. Gegužės pradžioje Auditorium muzikos parke vyks Lietuvai skirtas festivalis, kurio programoje Lietuvos kultūros institutas pristatys platų spektrą Lietuvos kultūros renginių nuo jau gerai žinomų vardų iki dar tik pradedančių karjerą menininkų. Mirga Gražinytė-Tyla festivalyje diriguos Nacionaliniam Šv. Cecilijos orkestrui, vyks pirma Romoje Deimanto Narkevičiaus personalinė paroda, kuruojama Annos Cestelli, o MAXXI muziejuje galima bus susipažinti su šiuolaikinio meno videoprograma, kuruojama Ūlos Tornau ir Astos Vaičiulytės. „Auditoriume“ bus rodomi Oskaro Koršunovo bei Eimunto Nekrošiaus spektakliai, „Low Air“ šokis, opera „Geros dienos“, „Appartment house“ koncertas. Taip pat planuojame seriją performansų mieste, ir jei gegužės 4–15 dienomis būsite Romoje, tai bus tikrai labai gražus metas.

 

Kitas nuotykis mūsų laukia gegužės gale Venecijoje, kai Architektūros fondas bando pastatyti Lietuvos paviljoną prie pat bienalės istorinių paviljonų Giardini parko ribos. Su šiuo projektu, regis, įlipome į visiškai nežinomą pelkę visomis prasmėmis, tačiau man ir pačiai dabar labai smalsu, kuo viskas baigsis. Tai panašu į nuotykį, nes paviljono kuratoriai yra Nomeda ir Gediminas Urbonai, kurių Villa Lituania Venecijoje lygiai prieš dešimt metų laimėjo diplomą, ir pirmą kartą dirbame su italu komisaru, muziejaus MAXXI architektūros kuratoriumi Pippo Ciorra. Projekte dalyvauja kone 20 Lietuvos architektų, kurie yra tiesiog nuostabūs, ir numatoma iš viso apie 100 dalyvių, kurie įvairiomis veiklos formomis bandys užgyventi teritoriją. Apie kitką kalbėti šiuo metu yra ankstoka.

 

Jus pirmiausia žinome kaip Architektūros fondo kūrėją ir įdomių pokalbių organizuotoją. Ar domėjimuisi architektūra lieka vietos? Kokių galimybių atsirado jungiant šiuos du interesus?

Šį klausimą priimsiu kaip komplimentą. Architektūros fondui vadovavau gana trumpai, vos trejus metus, bet ši institucija ir jos neišsenkantis gyvybingumas man iki šiol yra labai svarbus ir mielas. Archfondas parodo, kiek daug galima nuveikti su nuogu entuziazmu ir uždegančiomis idėjomis. Nors tai gali nuskambėti kaip pareiškimas, bet iš esmės iki šiol vadovaujuosi ta nuostata.

O būnant architekte domėjimasis architektūra yra neišvengiamas, nors, deja, bet kokią projektavimo ar akademinę veiklą absoliučiai apleidau ir tikrai retai pakeliu akis nuo šaligatvio, nes jaučiu, kad nuolat kažkur labai skubu.

Kita vertus, esu tikra, kad profesinė kalba man padeda. Dažnai kaip komplimentą priimu, jog susitikimo pradžioje pašnekovai ar potencialūs kultūriniai partneriai tikisi kur kas labiau biurokratinio požiūrio ir mažiau aktualių idėjų, galbūt todėl daugiausia kontaktų ar artimų draugysčių užsimezgė su architektūros ir dizaino lauko atstovais. Tikrai nemažai iš jų, tikiu, liks draugais ir baigus šį darbą.

 

Dėkoju už pokalbį.

 

Kalbino Monika Krikštopaitytė

Julija Reklaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Julija Reklaitė. Nuotrauka iš asmeninio archyvo
Eglė Budvydytė, performanso „Choreografija bėgančiam vyrui“ fragmentas, Roma. S. Luciano nuotr.
Eglė Budvydytė, performanso „Choreografija bėgančiam vyrui“ fragmentas, Roma. S. Luciano nuotr.
Kipro Dubausko personalinės parodos fragmentas, galerija „Ex elletronica“, Roma. M. Reklaičio nuotr.
Kipro Dubausko personalinės parodos fragmentas, galerija „Ex elletronica“, Roma. M. Reklaičio nuotr.
Linos Lapelytės performanso fragmentas. L. do Rosario nuotr.
Linos Lapelytės performanso fragmentas. L. do Rosario nuotr.
Tomaso Binga performanso fragmentas parodoje „Magma“, Romoje. S. Luciano nuotr.
Tomaso Binga performanso fragmentas parodoje „Magma“, Romoje. S. Luciano nuotr.
Tomaso Binga performanso fragmentas parodoje „Magma“, Romoje. S. Luciano nuotr.
Tomaso Binga performanso fragmentas parodoje „Magma“, Romoje. S. Luciano nuotr.