7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Banioniška Deimanto Narkevičiaus trejybė

Apie parodą „Dėmės ir įbrėžimai“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Linas Bliškevičius
Nr. 3 (1240), 2018-01-19
Tarp disciplinų Dailė

Deimantas Narkevičius Nacionalinėje dailės galerijoje pristatė filmų instaliaciją, kurioje įvyko ir visam renginiui pavadinimą davusio kūrinio „Dėmės ir įbrėžimai“ (2017) premjera. Anot užrašo ant sienos prie įėjimo, šiame kūrinyje „reflektuojamas XX a. 8 deš. pr. studentų terpėje Vilniuje įvykęs T. Rice’o ir A. L. Weberio roko operos „Jesus Christ Superstar“ pastatymas“. Šis kūrinys buvo labai nuobodus, bet apsilankius parodoje pavyko įsijausti į visumą, susiliejančią su kažkur iš dausų ausų būgnelius kedenančia Wagnerio muzika, paskatinusia tyrinėti parodą kaip visas meno formas įtraukiančią Gesamtkunstwerk, kurios esminę liniją žymi penki filmai.

 

Paroda prasideda dar neužėjus į didžiąją salę. Mus pasitinka filmas „Aplankant Soliarį“ (2007), kuriame savo talentą demonstruoja Donatas Banionis, žinomas trijuose asmenyse: kaip kosmonautas Krisas Kelvinas, kaip aktorius Banionis, o pačiam Deimantui Narkevičiui „tarsi sovietinis Marlonas Brando“ (Rūta Mikšionienė, „Medijų menininkas papasakojo, kaip jo filme vaidino D. Banionis“, kultura.lrytas.lt/daile/mediju-menininkas-papasakojo-kaip-jo-filme-vaidino-d-banionis.htm). Ši trejybė reprezentuoja ir tris pagrindines šios parodos dogmas: fikciją, objektyviąją tiesą, subjektyviąją / autoriaus tiesą.

 

Norisi trumpam nuimti nuo uniformų medalius. Institucijos svoris kontroliuoja mintis, o visi darbai neišvengiamai verčia įkalinti protą siūlomame kontekste. Institucinis diskursas atsiskleidžia tame užraše ant sienos, kuriame pateikiama suvokimo instrukcija, o man, kukliam žiūrovui, vis dažniau ir dažniau norisi oficialią interpretaciją palikti pabaigai, kai jau turiu savąjį „žinojimą“. Vaizde slypinti fikcijos idėja persikeldama į subjektą įgauna teatrališko „tikrumo“ įspūdį, atveriantį duris plačiam spektrui interpretacijų, tačiau darbuose panaudojant specifinę ikonografiją ir stilių interpretacijos spektras siaurėja. Konstruodamas integralumą tarp buvusios ir esamos būties pasaulėvaizdžių Deimantas Narkevičius kūrinius uždaro į savąją sistemą. Vizualusis tekstas, keldamas disharmoniją tarp to, koks pasaulis yra, ir to, kaip jis reprezentuojamas, atskleidžia pozicionuotą matymą – diskursai demaskuojami tik sukuriant naujus, kuriuos iš dalies įteisina paties autoriaus svoris. Ir visgi kažkokia tiesa tarp eilučių atsiskleidžia, tas svoris neatrodo beprasmis. Ironiškai ir nuoširdžiai tikėdamas drįstu teigti, kad visa tai reikšminga.

 

Vienas pavyzdys – kūrinys „20.07.2015“ (2016). Jame šokuojantis žmogus plodamas vis įsiterpia į kadrą ir papildo įvairias rakursais fiksuojamą Žaliojo tilto skulptūrų nuėmimo ceremoniją. Iš ekrano trykšta politinė potekstė, dar visai nesenų įvykių šaršalo aidai. Šalia šio videodarbo reikėjo pastatyti vieną tokių pokštininkų, kokius matome aikštėse viskuo besiskundžiančius, kad šūkautų: „Prieikit, ponai, pamatysit didįjį skandalistą...“ Ar jums patinka šios skulptūros? Jų ten buvo apstu, taip pat žmonių, asilų, vatnikų, reporterių, troleibusų, autobusų, daugybė praeitos epochos simbolikos, ryškių surūdijusios praeities faktūrų, pasakiška veiksmų, judesių, drapiruočių ir derinių įvairovė. Gražus šurmulys. Deimantas Narkevičius šią moku-dokumentiką papildo kažkuo, kas primena atminties sutrikimą: linijinio laikiškumo atsisakymas, žurnalistė, kuri jau „nebegali“, proponentai ir oponentai, chaotiška istorija ir liudijama chaotiškai – tai subjektyvioji, autoriaus tiesa. Kūrinys „20.07.2015“ (2016) nagrinėja istoriją ne kaip dokumentą, o kaip atsiminimą. Veikiantis nelinijiniame laike ir su keistu netikrumo prieskoniu, o dar atsidūręs ekrane – didžiajame simuliakre – sukuria mefistofelišką jausmą.

 

Iš už kiekvieno vaizdo veržiasi tamsa. Parodos architektas Gintaras Kuginis, pasitelkdamas „juodosios dėžės“ motyvą, išties pakeitė žiūrovo suvokimą – išjungė šviesą ir išryškino esmines konceptualias Deimanto Narkevičiaus kūrybos medijavimo strategijas: erdvės struktūra ištirpsta, dominuoja ekranų spindesys. Kitaip tariant, parodos architektūros paveikumas sunaikina galimybę meno kūrinius laikyti potencialiais pokalbio dalyviais ar neutraliais informacijos šaltiniais. Tamsoj kyla mintys apie despotiją, individualiam sprendiniui vietos vis mažiau, esi suspaudžiamas tarp kolosų. Tad kokia gali būti ta objektyvi tiesa, jei visa parodos dvasia pasinėrusi į modalumą?

 

Deimantas Narkevičius neslepia meilės istoriškumui, asmeniniams praeities įvaizdžiams, kultūros poetikai, kažkokiai nostalgijai (bent jau stilistinei). Įžvelgiama naujojo istoriškumo kryptis, kuri pasižymi istorinių diskursų analize, pabrėžiant jų sąlygiškumą. Praeities fragmentai, pasireikšdami kaip subjektyviai angažuotas kultūrinis diskursas, paliekami neišspręsti, tačiau kryptis ir potencialo ribos nustatomos kaip tik tuo užrašu ant sienos. Tamsoje nepasislepia ir tam tikras politiškumo aspektas, ideologijos kritika, kuri įmanoma tik pasitelkiant kitą ideologinę poziciją. Tačiau ta pozicija parodoje taip ir lieka neaiški arba ją galima apibrėžti tik gan plačiomis sąvokomis. Galbūt tas neslėptinas subjektyvus ir iki galo neaiškus žvilgsnis gali būti suprastas kaip baltos pirštinės metimas, kvietimas polemizuoti su autoriaus teiginiais, kviečiantis į diskusiją. Istorinės sinchronijos motyvas, pasireiškiantis pateikta medžiaga, kaip kultūriniu pjūviu, leidžia pasiduoti natūraliam žmogiškajam pasipriešinimui. Tai ir yra trečiasis, bet ne imanentinis dėmuo – objektyvios tiesos paieška. Aiškiai neišreiškiamą poziciją atskleidžia jau subjektas, kuris pratęsdamas kūrinio prasmę verčia rasti savo paties raktą. Tačiau ar įmanoma atskleisti kažkokią tiesą esant tokiam reliatyvizmui, kai turima tezė „tiesos nėra“. Būties persipynimas ir kompleksiškumas laike palieka tik dėmes ir įbrėžimus. Galimos įvairios pozicijos ir tiesiog tenka sau prieštarauti, galvoje sukuriant skirtingas ir prieštaraujančias idėjas. Viskas tampa hermeneutine interpretacijos interpretacija, o tai ir yra dabarties „šizofreniška“ tikrovė.

 

Menininkas laiko nešvaistė, priešingai, Vakaruose įgytą patirtį skleisdamas gimtinėje neretai buvo klausiamas, kodėl nedaro retrospektyvos – tokios galingos parodos. Manau, kad čia ir yra ta neįvardinta retrospektyva. Retrospektyva dažniausiai yra kokio nors autoriaus pavertimas monumentu, kūryba įteisinama uždedant antspaudą, o paroda NDG ir yra kaip tik tai. Deimantą Narkevičių reikia tirti kaip jau įsitvirtinusį, medaliais nusagstytą menininką arba tiesiog užkelti ant, regis, kažko stokojančių Žaliojo tilto postamentų.

 

Paroda veikia iki vasario 25 d.

Nacionalinė dailės galerija (Konstitucijos pr. 22, Vilnius)

Dirba antradieniais–trečiadieniais, penktadieniais–šeštadieniais 11–19 val., ketvirtadieniais 12–20 val., sekmadieniais 11–17 val.