Pasaulio meno istorija pagal šeichus

Viename iš Jungtinių Arabų Emyratų, Abu Dabyje, praeitų metų rudenį atsidarė didžiausias Arabijos pusiasalyje meno muziejus – Abu Dabio Luvras (Louvre Abu Dhabi). Lapkričio 11 d. plačioji visuomenė galėjo pamatyti baltų galerijų girliandas ir įspūdingą virš jų sklandantį kupolą. Saulės spindulių kaskados krito per nerūdijančio plieno ir aliuminio pastato nėrinius bei žvaigždės formos raštus. Tačiau kad šis žvaigždėtas dangus sužibėtų, teko ilgai laukti – siekiant sukurti pasaulinio garso muziejų, statybos vėlavo penkerius metus. Prie to prisidėjo ekonominė krizė, krentančios naftos kainos, politinė įtampa regione bei nuožmūs Prancūzijos intelektualų debatai apie šalies meno vertybių skolinimo riziką.

2007 m. Luvro muziejus Paryžiuje pasirašė 423 mln. eurų sutartį, leidžiančią Abu Dabio vyriausybei 30 metų naudoti Luvro vardą savo naujam muziejui, o dar 604 mln. eurų – už nuolatinę konsultaciją ir pagalbą valdant muziejų. Tačiau Abu Dabio Luvras jokiu būdu nėra Prancūzijos Luvro kopija ar padalinys, tai atskira institucija, siūlanti savo muziejaus interpretaciją, atspindintį jos erą ir vietinės šalies tradicijas. Emyratuose atsidaro vis daugiau naujų mokyklų ir universitetų, o keletas pripažintų tarptautinių institucijų, siūlančių pasaulinio lygio kultūrinę edukaciją, atvėrė savo duris ir Persijos įlankoje. Tarp jų yra Niujorko universitetas Abu Dabyje su meno istorijos kursais, taip pat Paryžiaus Sorbonos universitetas ir Emyratų Zayedo universitetas su muziejų studijų programomis. Taigi naujasis Abu Dabio Luvras gali tapti viena patraukliausių darboviečių būsimiems meno ekspertams.

Muziejus iškilo 27 kv. km. ploto Sadijato (arab. saadiyat – „laimė“) saloje ir yra dalis planuojamo kultūros rajono, kuriame taip pat yra numatytos kelios kitos garsios kultūros įstaigos: lordo Normano Fosterio suprojektuotas Zayedo Nacionalinis muziejus, didžiausias pasaulyje Guggenheimo Abu Dabio šiuolaikinio meno muziejus pagal Franko Gehry projektą, Zahos Hadid projektuotas Performatyvių menų centras ir Jūros muziejus pagal Tadao Ando koncepciją. Yra tikimasi, kad visi kartu jie leis Abu Dabiui atsirasti pasaulio kultūriniame žemėlapyje ne tik kaip prabangių viešbučių ir „Formulės 1“ lenktynių vieta.

Tačiau apskritai Persijos įlankos regione Abu Dabis ne vienintelis atkreipė dėmesį į kultūrines vertybes. Tiek Dubajus, tiek Omano sostinė Maskatas neseniai atidarė operas, šių metų gegužę yra numatytas Kaire statomo didžiausio pasaulyje archeologijos muziejaus – Egipto didžiojo muziejaus atidarymas. Bet Sadijato salą ir ypač Luvrą išskiria ambicijų mastas, be abejonės, atsižvelgiant ir į didelius iššūkius. Kaip teigia kone vienintelė Lietuvoje profesionaliai islamo meną tyrinėjanti Barbora Gediminaitė, „įvertinus ikinaftinio laikotarpio regiono urbanistiką, didieji įkultūrinimo projektai regione yra strateginio plano iš non-place tapti pasauliniu centru dalis“. Galų gale kaip sukurti vieną didžiausių pasaulio muziejų dykumoje?

Vienu iš sėkmę nešančių sprendimų buvo garsaus architekto, Pritzkerio apdovanojimo laimėtojo Jeano Nouvelio pasirinkimas muziejaus koncepcijai sukurti. Muziejai yra viena iš Nouvelio aistrų. Tarp jo darbų yra Quai Branly Paryžiuje, nacionalinis Kataro muziejus, Madrido Karalienės Sofijos muziejus ir MoMA išplėtimas Niujorke. Techninę statybų dalį kuravo „BuroHappold Engineering“ įmonė. „Aš esu kontekstinis architektas, – sako Nouvelis. – Semiuosi įkvėpimo iš vietovės. Čia pastebėjau, kaip šviesa yra filtruojama per turgaus stogą ar palmės lapus.“

Ši erdvė – tikra atgaiva sielai ir kūnui, išvargintam miesto dangoraižių stiklo ir plieno. Muziejaus forma primena mečetę, mauzoliejų, karavansarajų ir medresę, bet nė vieno iš jų tiesiogiai neatkartoja – tai visiškai šiuolaikinio stiliaus įsikūnijimas. Kupolas, sudarytas iš miriadų įstiklintų angų, panašių į susipynusius palmių lapus (tradicinė stogų danga Emyratuose), primena sidabrinius nėrinius. Geometrinis raštas iš įvairaus dydžio ir skirtingais kampais sudėtų žvaigždžių sudaro aštuonis skirtingus sluoksnius, keturis išorinius ir keturis vidinius. Saulė skverbiasi per kupolą kaip subtilus šviesos lietus, atkartodama nuolatinį šviesos ir šešėlių žaismą šalyje. Lyg nesvarumo būsenos žemai plūduriuojantis 180 m skersmens kupolas, be akivaizdžių palaikymo konstrukcijų, apgaubia baltus galerijų kubus, snūduriuojančius pajūryje. Po juo natūraliai sukiojasi nuo jūros atskrendantis vėjelis, pavėsio ir oro srovių derinys sumažina temperatūrą viduje bent penkiais laipsniais.

Ši geometrinė medina atrodo kaip miesto rajonas su 30 pastatų palei promenadą. Kiekvieną iš pastatų, iškylantį iki 4–12 m aukščio, puošia įvairiai dekoruoti fasadai. Muziejus išsiskiria savo plotu – 24 000 kv. m, iš kurių 8000 kv. m. yra skirti galerijoms. Vandens kanalas, sukurtas remiantis senovės falaj arabų inžinerijos sistema, kerta muziejaus erdves ir sukuria gaivinančią oazę, kviečiančią pasivaikščioti palei krantines. Abu Dabio Luvras taip pat turi savo prieplauką privačioms jachtoms švartuotis, netrukus bus siūlomi ir vandens taksi.

Visgi net ir didžiulių JAE turtų nepakaktų norint įsigyti eksponatų, reikalingų tokiam plataus užmojo muziejui užpildyti, netgi darant prielaidą, kad jie visi galėtų būti nupirkti. Todėl, pagal sutartį su Luvru, naujajam muziejui per pirmuosius dešimt metų bus paskolinta apie 300 meno kūrinių iš 16 didžiausių Prancūzijos muziejų, be paties Luvro, tai dar Pompidou, d’Orsė muziejaus, Versalio ir kt. Savo nuosavoje kolekcijoje muziejus jau taip pat turi apie 300 kūrinių ir ateityje planuoja sukurti savo nuolatinę kolekciją. Tačiau tai nebus lengva, nes, pasak Gediminaitės, Abu Dabis ne tik labai vėlai įsijungė į meno rinkos žaidimus, bet ir pačiame regione vyksta didžiulė vidinė konkurencija, nes tuo pačiu metu yra plėtojami keli panašūs muziejų projektai ir todėl aukcionuose meno objektų kaina dažnai tampa jau antraeiliu argumentu.

Šių nepaprastai turtingų institucijų skolinami objektai yra labai brangūs. Tarp daugelio svarbiausių yra Leonardo da Vinci nuostabus nepažįstamos moters portretas – „Gražioji Feronjė“ (vienas iš tik 15 žinomų jo tapybos darbų), Davido herojiškas raito Napoleono portretas, Giovanni Bellini „Madona su vaiku“, Édouardo Manet, Paulio Gauguino ir René Magritte’o paveikslai, iki šiol niekur nerodytas Pablo Picasso popieriaus koliažas ir devyni neseniai mirusio amerikiečių dailininko Cy Twombly darbai. Tarp kitų išskirtinių objektų yra auksinė apyrankė su liūto figūromis, sukurta Irane beveik prieš 3000 metų, itališka V a. pr. Kr. aukso ir granato sagė, VI a. pr. Kr. graikų sfinksas, bronzinė galva iš Benino karalystės, XV a. islamiškas šalmas ir keturios romėniškos kolonos su raižytais kapiteliais iš bažnyčios pietų Prancūzijoje.

Kolekcija aprėpia visas medijas: be tapybos, skulptūros, gobeleno, auksinių dirbinių, popieriaus koliažo ir kt., taip pat bus pristatyta fotografijos kolekcija ir dekoratyvinio meno darbai. Muziejaus ekspozicijoje nėra moterų aktų (ir nors muziejaus vadovybė tam turi savų kultūrinių priežasčių, tai yra sveikintina iniciatyva, nes bent kur nors pagaliau nuogos moterys nebeatrodo kaip būtina meno edukacijos dalis), tačiau yra kelios nuogų vyrų skulptūros. Skolinti objektai laikui bėgant bus keičiami, kai kurie darbai grįš į Luvrą, bet juos pakeis kiti panašaus statuso kūriniai. Dauguma iš jų rodomi Abu Dabyje pirmą kartą.

Abu Dabio Luvras skelbiasi siekiąs tapti „universaliu muziejumi“, todėl, kitaip nei tipiškas muziejus, jis yra suskirstytas į dvylika plačiųjų temų ar galerijų, tokių kaip „Civilizacijos ir imperijos“, „Visuotinės religijos“, „Azijos prekybos maršrutai ar „Iššūkis Modernybei“. „Pirmieji kaimai“ demonstruoja moteriškas statulėlės iš Egipto, Beludžistano provincijos Pakistane ir Baktrijos regiono senovės Persijoje (dabartinis šiaurės Afganistanas ir pietų Tadžikistanas). Skyriuje „Visuotinės religijos“ yra rodomi Dievo įsikūnijimai, priešpriešinant viduramžių krikščionių skulptūrą su Vakarų Afrikos ir Indijos dievybių atvaizdais iš to paties istorinio laikotarpio. „Karo meno“ ekspozicija galerijoje „Karaliaus rūmų didingumas“ pateikia Europos riterių šarvus šalia jų amžininkų Osmanų imperijos karių ir japonų samurajų apdarų.

Muziejuje pateikiamos universalios temos ir bendri veiksniai, taip demonstruojant panašumus, išryškėjančius dėl bendros žmogiškosios patirties, nagrinėjami ryšiai tarp civilizacijų ir kultūrų, kurios iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti atskirtos chronologiškai ir geografiškai. Nors joks muziejus neįstengtų vienodai atspindėti kiekvienos kultūros ir laikotarpio, Abu Dabio Luvras bando iš naujo papasakoti pasaulio kūrybiškumo istoriją, ištraukdamas kultūros objektus iš jiems įprastų „dėžučių“ ir įtvirtindamas žmonijos kultūros istoriją nuo vienos galerijos prie kitos pagal pasaulinės istorijos raidą. Ši istorija vis dar yra šiek tiek europocentristinė, smarkiai paveikta Vakarų civilizacijos raidos, bet visgi mažiau nei daugelyje Vakarų muziejų. Kita vertus, Abu Dabis turi ir tam tikrą pranašumą. Jo nevaržo sudėtingos kultūros istorijos ir palikimai, būdingi Vakarų muziejams, o jo vieta – tarp Europos, Azijos ir Afrikos – gali būti laikoma išorės stebėtojo pozicija.

Vis dėlto tiesa ne visai sutampa su muziejaus oficialiai deklaruojamais Emyratų visuomenės tolerancija, atvirumu ir harmonija. Daugiau nei dešimtmetį trukęs projektas sulaukė kritikos dėl darbininkų migrantų išnaudojimo jo statybose, ypač žinant vergovės istoriją šiame regione. Nors muziejaus architektas neseniai apgynė statybų bendrovės elgesį su darbininkais, o JAE valdžios institucijos teigia, kad pasiekė pažangos darbo teisių srityje, tarptautinės žmogaus teisių organizacijos mano, kad darbo sąlygos tebėra baisios. 2011 m. daugiau nei 120 pasaulio menininkų ragino boikotuoti ir Luvro, ir Guggenheimo muziejus dėl darbininkų išnaudojimo, lydinčio šių muziejų plėtros projektus.

Tiesą sakant, ir ekspozicija, iliustruojanti pasaulio kultūros istoriją, nėra sudėliota iš kritinės perspektyvos. Kadangi muziejus yra tarpvyriausybinis projektas, finansuojamas konservatyvios monarchijos, ekspozicijoje nėra nė pėdsako kokių nors sudėtingų istorinių klausimų. O vergovės tema, plačiai paplitusi per amžius, ir ypač Arabijos pusiasalyje, juo labiau nepaminėta. Ideologinės, politinės ir religinės represijos praleidžiamos tarsi nebuvusios. Karo kultūra idealizuojama, pagrindiniu akcentu iškeliant karių aprangos grožį.

Prancūzijos menininkų ir intelektualų gretose taip pat virė diskusijos. Buvo parengta net peticija, pasirašyta 4650 muziejų ekspertų, archeologų ir meno istorikų, primygtinai primenanti, kad „muziejai yra neparduodami“. Luvras buvo apkaltintas tuo, kad elgiasi kaip korporacija, siekianti pelno maksimizavimo.

Tad šis didžiulis metalo ir sidabro skliautas, pakilęs virš dykumos smėlio ir Persijos įlankos, žymintis naują Abu Dabio Luvro muziejų, kol kas kelia daugiau klausimų negu pateikia atsakymų. Tačiau klausimai yra svarbaus ir būtino dialogo pradžia norint sukurti tikrą „universalų“ muziejų bet kuriame pasaulio mieste.