Tarp disciplinų

Rašančių apie dailę ir fotografiją kalėdinė apklausa

Mūsų Kalėdinė anketa tapo tradicija, kai atsigręžiame į praėjusius metus ir norime pagirti/paminėti gerai pasirodžiusius, ypač tuos, kurie galbūt dirbo tyliai, bet atkakliai puikiai; galime suformuluoti, kokie trūkumai erzina, galbūt įvardyti ryškėjančias bendresnes tendencijas, problemas ir pateikti šiokių tokių rekomendacijų. Savo autorių paprašėme trumpai išsakyti, kas labiausiai įsiminė 2017-aisiais ir apie ką svarbiausia kalbėti metams besibaigiant.

Sigita Maslauskaitė-Mažylienė

Gruodžio 3 d. Vilniuje, Lauryno Gucevičiaus gatvėje esančių Šv. Kryžiaus namų kieme, atsidarė Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ įrengta „Benamio prakartėlė“. Pirmą kartą Nepriklausomos Lietuvos istorijoje viešai pastatytos, socialiai angažuotos prakartėlės sukūrimo idėjos autorius – šiais metais po biblistikos studijų Romoje grįžęs kun. Mozė Mitkevičius. Pradėjęs dirbti Vilniaus arkivyskupijos „Carito“ kapelionu, kun. Mozė nusprendė, kad šalia Kalėdų eglute, muge ir tradicine prakartėle išpuoštos Katedros aikštės įrengta kitokia vaizdavietė būtų prasminga atsvara bei paskatinimas prisiminti ir paremti kitaip gyvenančius žmones.

Pokalbis su kultūros semiotiku Marcinu Napiórkowskiu

Stepheno Chbosky filmas „Gerumo stebuklas“ sugrąžino į kino ekranus senokai matytą Julią Roberts, kuri vis dažniau švyti reklamose. Apie garsenybių fenomeną su kultūros semiotiku Marcinu Napiórkowskiu, rašančiu vėlyvojo kapitalizmo mitologijoms skirtą knygą, „Wysokie Obcasy“ puslapiuose rudenį kalbėjosi Agnieszka Juciewicz. Pateikiame šio pokalbio fragmentus.

Jurgita Ludavičienė

Įspūdžiai iš konferencijos „6 pt“, skirtos knygos menui ir tipografijai

Tai, kas prieš ketverius metus prasidėjo nedrąsiai ir nežinant, kuo baigsis, dabar įsitvirtino Lietuvos knygos meno scenoje. Bilietai išperkami per porą dienų, nespėjusieji susirikiuoja į ilgą laukiančiųjų eilę, kad galėtų visą rudens šeštadienį praleisti su knygos meno ir tipografijos profesionalais iš viso pasaulio. Savotiško „uždaro elitinio klubo“ įvaizdis susiformavo greitai, nesvarbu, kad klubas gana didelis – tiek, kiek telpa Nacionalinės dailės galerijos konferencijų salėje. Ir vis tiek daugybė norinčiųjų netelpa – nes tai, ko gero, vienintelė Lietuvoje tarptautinė konferencija, skirta knygos menui ir tipografijai. Skirta specialistams, leidėjams, dizaineriams, būsimiems dizaineriams, studijuojantiems Vilniaus dailės akademijoje, grafikams ir visiems besidomintiems knygos meno pasauliu pačia plačiausia prasme. Kalbu apie „6 pt“, kuri Nacionalinėje dailės galerijoje lapkričio 25 d. buvo surengta jau ketvirtą kartą. Pavadinimas neatsitiktinis, iššifruojamas kaip „šeši punktai“. Tai – mažiausias šrifto dydis, kurį siūlo šiuolaikinės tipografijos ir grafinio dizaino programos. Jis turi savo pavadinimą: „nonpareilis“ (pranc. nonpareille – neprilygstamas, nepakartojamas, nepanašus). Taigi konferencija – mažiausia, ką galima nuveikti knygos labui, o drauge – proga susipažinti su kasmet vis kitais 6 knygos meno neprilygstamaisiais.

Linas Bliškevičius

Paroda „Miesto studijos“ Lietuvos dailininkų sąjungos „Pamėnkalnio“ galerijoje

Į „Pamėnkalnio“ galeriją nebeinu pro paradines duris, ir ne dėl socialinio nerimo ar šiaip kokio konceptualaus įsitikinimo, o dėl priklausomybės nuo kavos. Kava – neatsiejama miesto bendruomenės ritualo dalis, o su galerija sujungtoje kavinėje belaukdamas gėrimo akies kampu jau žvelgiu į menininkų Adomas Žudys ir Dalios Mikonytės parodą „Miesto studijos“, kuruojamą Laimos Kreivytės.

Jo Nesbø apie buvimą rašytoju

Jo Nesbø (g. 1960) – vienas garsiausių norvegų rašytojų, populiarių detektyvų autorius, jis parašė serialo „Okupuoti“ scenarijų. Rašytojo knygos leidžiamos ir Lietuvoje. Nesbo dirbo makleriu ir žurnalistu, groja roko grupėje „Di Derre“. Pateikiame jo interviu Colta.ru ir „Gazeta Wyborcza“ žurnalistams Kirilui Glikmanui ir Katarzynai Bielas fregmentus.

Agnė Taliūtė

Konstantino Bogdano jaun. kūrinys „300 000“ Kauno meno bienalėje

Tyla yra garso priešingybė. Dvi opozicijos, kurios niekada neegzistuoja kartu. Tai nesutaikomos jėgos. Kai yra viena, nėra kitos. Ir atvirkščiai. Tačiau šį kartą garsas, sutrikdęs tylą, prabyla būtent apie ją.

Rugilė Jonykaitė

Dokumentai ir jų archyvai kaip meno medžiaga

Žmogaus gyvenimo pasakojimas vaizdais – įprastas meno reiškinys. Unikalesni atvejai, kai menininkai konstruoja asmeninius pasakojimus, išryškina individualias dramas pasitelkdami administracinio tipo fotografijas, dažniausiai suprantamas kaip atskleidžiančias ribotą informaciją apie išgyventas žmogaus patirtis. Tai sudėtingas, daug darbo su archyviniais, istoriniais dokumentais reikalaujantis kūrybinis procesas.

Kamilė Rupeikaitė

Kas ketverius metus geriausiame Izraelio universitete – Jeruzalės Hebrajų universitete – vyksta didžiausias pasaulyje žydų mokslo kongresas (World Congress for Jewish Studies), kurį Izraelio naujienų portalas „Times of Israel“ pavadino „Žydų mokslo olimpinėmis žaidynėmis“. Kadaise, pirmajame Kongrese, surengtame 1947-aisiais dar prieš Izraelio valstybės susikūrimą, buvo perskaityti tik 75 pranešimai. Šiemetinis, jau 17-asis, vykęs rugpjūčio 6–10 d., aprėpė pačias įvairiausias su dabarties ir senovės žydų istorija, kultūra, religinėmis tradicijomis, šventraščiais, švietimu, menais, kalbomis, teise, politika, filosofija susijusias temas ir subūrė apie du tūkstančius tyrėjų (mokslo daktarų ir doktorantų) iš viso pasaulio. Tai savitas fenomenas, kurio kaskart nekantriai laukia įvairių šalių žydų mokslo sričių tyrėjai, idant ir vėl susitiktų ilgamečius, seniai matytus kolegas, tad per pertraukas tarp pranešimų Hebrajų universiteto koridoriai ir kavinaitės prisipildo emocingo šurmulio. O ir sesijų metu netyla diskusijos, daugeliui įsitraukiant į po pranešimų vykstančius jų aptarimus. Ypatingo dėmesio ir kolegų pagarbos Kongrese sulaukia mokslininkai emeritai; ore tvyrant smalsumui, pranešimų klausosi ir jaunos mokslininkės mamos su vežimėliuose miegančiais kūdikiais. Buvo galima jausti, kad tai visų, besidominčių žydų mokslo pasauliu, erdvė – atvira, raginanti ieškoti atsakymų į neišsenkančius mokslinės minties klausimus. (Aktyviai aptartas ir gausus klausimų buvo ir mano skaitytas pranešimas apie muzikinį ugdymą XIX a. Vilniaus žydų švietimo įstaigose.) Kongreso metu kasdien vyko koncertai, filmų peržiūros, knygų mugė.

Caterina Riva

Kas įsiminė italų kuratorei iš Vilniaus architektūros ir susitikimų su menininkais

Paskutinė diena Vilniuje. Einu grįstomis senamiesčio gatvėmis iki tilto, kurį perėjęs atsiduri šiuolaikiškoje miesto dalyje – didieji prekybos centrai, dangoraižiai su milžinišku vieno Švedijos banko logotipu. Einu link Nacionalinės dailės galerijos, įspūdingo pastato, pastatyto kryžminant baltus lygiagretainius. Šioje erdvėje tądien buvo rengiama konferencija apie urbanistines erdves. Dalyvauja pranešėjai lietuviai, o tarp svečių – žymi sociologė Saskia Sassen. Vieną atvejo analizę pristato keturi pranešėjai – du vyrai ir dvi moterys, jie pasakoja apie kino teatro „Lietuva“ (vienas iš keliasdešimties kino teatrų, buvusių mieste sovietiniu laikotarpiu, po Sąjungos žlugimo tapusių privačių interesų konflikto objektu) užėmimą. Pranešėjai nuotraukose apkirpti tipišku dešimtojo dešimtmečio stiliumi, tuomet, kai organizavo protestus.