Samprotavimas apie vaivorykštę ir pozityvistiniai apmąstymai

Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad parodos kūriniai nesusiję ir lyg išsimėtę reiškiniai fiksuoja atsitiktines autorės patirtis. Tačiau taip galima teigti tik tuo atveju, jei tave parodoje labiau domina vynas – vita activa, o ne contemplativa. Ekspozicijos dėlionė susideda iš pagrindinių, visus kūrinius jungiančių motyvų, kurie, perduodami kaip estafetės lazdelė, kitose rankose įgauna kitus pavidalus. Objekte-girliandoje pavadinimu „Klevo lapas“ aprašomos vaivorykštės susidarymo sąlygos; ant sienos projektuojamame vaizde dokumentuojama vaivorykštė virš kalnų; kalno kontūrą atkartoja ir poezijos eilės piešinių cikle „Kalno kreivė“; kalvą primenanti nėštumo anatominė linija grafiniame vaizde ant sienos pavadinimu „Besilaukianti. Torso profilis“ atliepia ir Taivano salos kontūrą; kalnus simbolizuojantis objektas ant žemės ir iš jo sklindantis moters balsas, kitoje videoinstaliacijoje – moters kalbą sustabdo kompiuterio užstrigimą simbolizuojantis vaivorykštės spalvų skrituliukas. Patraukia būtent vaivorykštės motyvas, kurį galima suvokti kaip ir pačią parodą – arba kaip atskirų spalvų kratinį, arba integraliai, kaip tapačių šviesos dažnių dėlionę.

Akistatoje su banaliu vaizdu norisi aiškintis tai, apie ką anksčiau neteko pamąstyti, – vaivorykštės fenomeno simbolinę prasmę. Staiga suvokiu, kad šis simbolis turi tokią daugybę reikšmių, jog mano galva pradeda ūžti kaip tas sutrikęs kompiuteris, rodantis besisukantį spalvų kamuoliuką vienoje akyje ir smėlio laikrodį kitoje. Anotacijoje cituojami mokslininko žodžiai apie užfiksuotą kone ilgiausiai iki šiol trukusią vaivorykštę: „Tai buvo nuostabu... tai buvo tarsi dovana iš dangaus... tai taip reta!“ Šie žodžiai pasiūlo nagrinėjimo pradžios tašką: kas dovanoja ką nors iš dangaus? Tiktai Dievas. O jis apie vaivorykštę savo knygoje teigė: „...ženklas sandoros, kurią darau tarp savęs ir jūsų bei visų gyvų padarų, kurie su jumis, per visas būsimas kartas bus lankas debesyse. Jis tebūna sandoros ženklu tarp manęs ir žemės.“ Projekcija virsta puikia Dievo žodžių iliustracija ir jo palankumo ženklu, tokiu lyg ir susitaikymą, gerą rytojų žyminčiu simboliu.

Keliančiam antakį skaitytojui atskleisiu, kur linkstu. Kristinos Inčiūraitės kūrybinėje biografijoje ryški sociopolitinė linija ir moters tapatybės klausimai. Tai rodo polinkį pasaulį nagrinėti iš feministinės perspektyvos, kuri savo ruožtu nurodo ir į kairuolišką poziciją – galios centrų, kapitalizmo, neoliberalizmo, vartotojų visuomenės kritiką, o tai dažniausiai siejama su marksistiniu kovos įvaizdžiu, tačiau ne tik tarp ekonominių klasių, bet ir tarp įvairių socialinių grupių. Galios pozicijų ir su jomis susijusios priespaudos fone autorė nevengia aktualizuoti ir bendradarbiavimo strategijos, įsiklausymo į įvairius sluoksnius, taip pasiūlydama išeitį iš kvestionuotinos socialinės, ekonominės ir kultūrinės situacijos, nulemiančios vis stiprėjantį emancipacijos poreikį. Todėl galima teigti, jog ji liečiasi prie raudonosios spektro pusės, o tai mus sugrąžina prie vaivorykštės motyvo.

Dieviškosios sandoros, kaip taikos tarp skirtingų galios pozicijų, išraišką ir žymi vaivorykštė. Biblinėje istorijoje Jėzus Kristus, Dievo sūnus ir Dievas vienu metu, tikintiesiems pažadėjo ateisiąs antrą kartą. Jo atėjimą turėtų lydėti apokalipsė arba paskutinio teismo diena. Krikščioniškoje tematikoje paskutinio teismo diena ir Kristaus figūra ikonografijoje dažnai siejama su vaivorykšte: Hanso Memligo garsiajame paveiksle „Paskutinis teismas“ (1467–1471) Kristaus Teisėjo figūra pasodinta ant žemiškąją ir dangiškąją sferas atskiriančios vaivorykštės. Jo figūra ant šio gamtos reiškinio atsiduria ir daugelyje kitų viduramžių siužetų. Svarbu nepamiršti, jog Jėzus Kristus bendriausia idėja apie lygybę buvo pirmasis komunistas (tam sunku paprieštarauti), o jo antrasis atėjimas žymėtų globalaus komunistinio projekto įgyvendinimą (kalbant utopiniais politiniais terminais), kuriame visi sugyventų taikiai ir įsivyrautų visuotinės tolerancijos, nepaisančios Karlo Popperio paradokso, lygiavos atmosfera.

Ne veltui vaivorykštės motyvą, kaip sugyvenimo ir lygybės simbolį, pasirenka ir LGBT judėjimai, siekiantys panašių, tik pasaulietinio konteksto tikslų. Istorijos pabaigą žymėsiančio įvykio metu besidairydami į dangų turėtume išvysti vaivorykštę, kaip sandoros ženklą. Tačiau airių mitologija tokioms utopistinėms viltims negailestinga – ji teigia, jog mitologinė būtybė Leprikonas slepia auksą ten, kur baigiasi vaivorykštė, tačiau tas lobis nepasiekiamas dėl to, kad vaivorykštė tėra optinis efektas ir, artėjant prie jos, pati tolsta.

Atsiribojus nuo mitinio mąstymo, autorės kuriamame diskurse atsiranda šiuolaikiška, pozityvistinė šio fenomeno samprata. Pats vaivorykštę vaizduojantis įrašas ir ant lapų užrašytas tekstas kalba apie mokslinę reiškinio pusę. Mokslo istorijoje vaivorykštės klausimas yra itin senas – jau nuo senovės Graikijos laikų buvo bandoma suprasti šį gamtos reiškinį. Isaaco Newtono optikos traktatas kiek aplaužė mitologinius ir simbolistinius šio meteorologinio reiškinio prasminius laukus, o pats Newtonas vieno romantikų poeto Johno Keatso net buvo apkaltintas sunaikinęs visą vaivorykštės poetiškumą, „redukuodamas ją iki prizminio spalviškumo“ (Benjamin Haydon, The Autobiography and Memoirs of Benjamin Robert Haydon 1786–1846 Compiled from his „Autobiography and Journals“ and „Correspondence and Table-Talk“, JAV: Minton Balch & Company, p. 231). Tesivarto jis savo nekatalikiškame kape, nes spektroskopijos mokslo diskursas yra tiesiog pozityvistinė poezija. Juk būtent šis mokslas tapo „raktu to, ką mes šiandien žinome apie kosmosą“ (Richard Dawkins, Unweaving the Rainbow: Science, Delusion and the Appetite for Wonder, Penguin, 2006, p. 6). Už sausos mokslinės kalbos slepiasi dvasiniai išgyvenimai, nes kartu su moksliniais faktais atkeliauja ir kita recepcinė forma – plečiantis pažinimui plečiasi ir mąstymo horizontai, o akistatoje su mokslo laimėjimais keičiasi ir pati visuomenė, susidurdama su ornamentišku pasaulio kompleksiškumu. Neatsiejami nuo fizikos matematikai savo mokslinėje tiesoje slypintį grožį sieja net su muzika ar poezija.

Demistifikuojantis ir paaiškinantis mokslas nesunaikina nieko gražaus ar dvasingo, nes gamtos reiškinių dailumas slypi ne jų priežastyje, jis yra juose per se. Nors mokslinis žvilgsnis vengia galimybės praslysti jausminėms nuostatoms ir nepagrįstiems sprendiniams, dokumentuojantis vaizdas, fiksuojantis tiesiog gražų gamtos reiškinį, neišvengiamai sukelia subjektui grožio (nors ir banalaus) išgyvenimą. Per asociacijas įsismelkdamas į smegenų vingius, pažinimas pasipildo stulbinančiu reiškinių sudėtingumo ir gamtos dėsningumo suvokimu, o nuo to pasaulis darosi turtingesnis. Platonišką grožio ir gėrio idėjų tandemą papildo objektyvioji tiesa, kuri, būdama mokslinė, yra dėsninga ir nekintama kaip matematinė formulė ar konstanta. Būtent ši kategorija tampa ir pagrindiniu meno inspiracijos šaltiniu bei paneigia Honoré de Balzaco mintis apie tai, jog gamtos tiesa negali būti ir niekad nebus meno tiesa (Art in Theory 1815–1900: An Anthology of Changing Ideas, sud. Charles Harrison, Paul Wood, Jason Gaiger, JK: Blackwell Publishing, 2008, p. 89–91).

Tačiau mano kontempliacija nutrūksta. Nusileidęs parodų erdvės laiptais į rūsį, pamatau tamsiąją pusę – realybę. Išsigandęs tamsos svorio, aštrių it spygliai formų, išvystu videoinstaliaciją „Skundas“, kurioje vaizduojama moters burna, berianti prašymo padėti finansiškai žodžius. Šis skundas, teigiama, rastas elektroninio pašto šiukšlių dėžutėje, o anot autorės, tai yra „Beketiška šiandiena „spaminėje“ burnos versijoje“. Pasišiaušusiais rankų plaukais nebesvarstau apie neidentifikuojamos moters būseną, kurios veido fragmentą staiga pakeičia „užlūžusio“ kompiuterio simbolis – „besisukantis, skirtingomis vaivorykštės spalvomis mirgantis kamuoliukas. Trumpam sutrinka darbo ritmas. Einu gerti kavos.“ (Kristina Inčiūraitė, Parodos anotacija).

Paroda veikia iki vasario 23 d.

Projektų erdvė „Sodų 4“ (Sodų g. 4, Vilnius)

Dirba trečiadieniais–penktadieniais 15–19 val.

arba susitarus tel. +37062728274