7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

nepabaigti – nepabaigti

Agnė Narušytė
Nr. 43 (1237), 2017-12-22
Tarp disciplinų
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25

Šitie du žodžiai sukasi mano galvoje jau mėnesį. Vieno priegaidė tvirtagalė, o kito kirtis trumpinis. Jų reikšmės skiriasi nerimo kiekiu. Buvimas tvirtagaliame nepabaigime yra neišsemiamas, neišklimpstamas, neaprėpiamas. Trumpiniu į tolį numotas nepabaigtų traukinys ramina daugiskaita – tai ateities darbų perspektyva, begalybė, kurios kuo daugiau, tuo geriau. Tačiau abu nepabaĩgtì prieštarauja Kalėdų priesakams – ir biurokratiniams, ir asmeniniams, ir šeimyniniams, ir saviems, ir svetimiems. Gali švęsti naujo dievo gimimą, tik senajam pristatęs ataskaitas: finansines ir rezultatų, kurie turi būti apčiuopiami, o ne virtualiose smegenyse saugomų vizijų pažadai.

Iš kur tas spaudimas viską pabaigti iki Kalėdų? Ne tik darbus, bet ir dulkių išvarymą, romantines preliudijas, karų dienoraščius, melancholiją, viską, net vartojimą. Lyg ruoštumeis mirti. Ar ne todėl – ta persirijimo kulminacija? Kad rytinis šleikštulys išvalytų kelią į ateitį, kur banali tinginystė neberūdys laiko, kur besniegėje šiaurės dykumoje vos bepasivelkančio baltojo lokio vaizdas nebebus dabarties dokumentika. Gerąja ar blogąja prasme. Na, bet juk per Kalėdas linkiu galvoti ne apie tai.

Kad ir gyvenime būtų taip lengva: brūkšt – ir vaizdas praslenka, iš apačios atvažiuoja kitas – gal kas įdomaus? Ir metai persisuks taip pat lengvai, pračiuoš virš vidinio laiko upės, kad neskaudėtų. Anksčiau stebėdavausi, kodėl begalybės ženklas yra pargriautas aštuonetas. Dabar, visus metus ekrane kankinusi nepabaigiamus, popieriaus lape mėginu rašyti naują mintį, išskleisti ją į sąvokų žemėlapį. Bet pradėtas brūkšnys užsisuka ir grįžta į pradžios tašką – še tau aštuoneto kilpos! Jos patogios, tarsi mano tušinuką suktų visatos dėsnių mechanizmas, kurio funkcija – palaikyti begalybę bet kokia kaina. Tas aštuonetas – tai laiko dviratis, tik sujungtais ratais. Juo leki tolyn tik tam, kad nepastebimai grįžtum – nei į pradžią, nei į pabaigą. Ir trumpiausia metų diena nėra nei atskaitos taškas, nei išeitis. Tik sankryža, kurioje gali pasirinkti kryptį (ne)žinodama, kad vėl grįši prie tos pačios geldos, kurioje kartais garuos kalakutas, kartais – tik avižiniai dribsniai ar nebe pirmo naudojimo duona. Graži toji judėjimo tolyn iliuzija.

Prisimenate kilanovą? Astronomai ją stebėjo prieš dvejus metus, bet pasauliui papasakojo tik praeitą spalį, jau parašę savo straipsnius. Mačiau skaitmeninę vizualizaciją (su traukiamo danties nervo garso takeliu) – dvi milžiniško tankio neutroninės žvaigždės sukasi lyg nematomomis rankomis susikabinusi šokėjų pora. Jos kosmoso galaktikų ežere sukelia iškraipyto laiko bangas, vis artėja viena prie kitos, susilieja ir sprogsta išskleisdamos aukso, platinos ir urano skėtį. Ši alchemija vyko už 130 milijonų šviesmečių, kai čia, Žemėje, dar vienas kitą rijo dinozaurai. Mane užbūrė tų šokančių šviesulių sukurtas begalybės ženklas – akimirksnį prieš pat sprogimą. Tai dėl jo spaudžiau ir spaudžiau kartojimo mygtuką, kad žvaigždės rankų nepaleistų ilgiau.

Šiemet vis buvau tarp nebaigtinumo ir begalybės. Aplink mano namą Vilniaus stoties rajonas pradėjo keistis pagreitintai. Skubėdami viską užbaigti net savaitgalį birbia grąžtai, vis tankesniu ritmu žvanga pastolių geležys, griaudėdami ir barškėdami plastikiniais vamzdžiais gatvėn pilasi plytgaliai. Pastatų sienos tėra tik praeities priedanga, nes vidus jau išskobtas – pro langus matau kitos gatvės namo langus, pro kurio langus matau šviežiai iškeltame stogo karkase mansardos langus. Pro plyšius jau lyja į vidų, lietus teška į dubenis, tik aš negirdžiu šito in-finito, kuris per šimtą metų virs jūra, o jos dugne užkonservuotos gulės šitos gatvės.

Tiesa, vienas kiemas bus užpildytas. Dešimtmečius vaikštant vakarais Šv. Stepono gatve ties juo pro vartus tvoroje siūbteldavo tuštuma, pilna su žvyru susimaišiusių rūko lašelių. Tas kiemas traukė mano kalytę Pepę. Kol ji skaitydavo kolegų žinutes, aš tikrindavau Čechovo citatą apie mėnesieną – ar skiriasi begalybės šukių spindėjimas: kai pilnatis, kai juodame danguje težiba žvaigždės, kai debesų klodas reflektuoja Liepkalnio stadiono prožektorių šviesas. Ir stebėdavausi, kaip ant šito aštraus žvaigždyno kažkam pavykdavo pasimylėti (nes tarpuose mėtėsi ir kaučiuko išnarų antimaterija).

Atspalviai kinta nuo ultramarininio iki rožinio. Vieną naktį užsižiūrėjusi įkritau į keistai aiškų sapną, kuriam nebeliks vietos, kai karo paliktą skylę mieste užplombuos naujas daugiabutis. Todėl būtinai turiu jį papasakoti (atsiprašau). Taigi – užeinu į tą kiemą ir matau duris aklinoje plytų sienoje. Niekada jų ten nebuvo. Esu tikra, kad nebuvo. O dabar yra – jos tamsiai rudos, tokios pat kaip šlapios keramikinės plytos, sakyčiau, iš tų pačių plytų, jei tai būtų įmanoma. Ir dar šalia tupi raina katė – bespalvė, beveidė ir bevietė. Lyg lauktų, kol įleis. Paspaudžiu skambutį. Tyla. Palaukiu. Jau noriu eiti sau, bet duris atidaro moteriškė – pati normaliausia, ne itin aiškaus amžiaus, nes visi akiniuočiai atrodo kažkiek vienodi, bet su tikru lapės kailiu ant pečių. Iš vidaus sklinda ne tik šviesa, bet ir muzika, regis, 10-ojo dešimtmečio pradžios, regis, pakibęs Dolores O’Riordan balsas iš „The Cranberries“– oh my dreams, it’s never quite as it seems, o man už nugaros – tik drėgna pasąmonė. Užeinu. Namas pilnas žmonių ir – kažkodėl – šunų. Einu iš kambario į kambarį ir visur tas pats – ilgais sijonais plevėsuojančios moterys, vyrai juodais kostiumais ir šunys, the person falling here is me, a different way to be. Kažkas paliečia petį. Atsisuku – mano kaimynas, šito rajono senbuvis lenkas, toks visas „strainas“ su savo odiniu švarkeliu ir paveltais garbanotais plaukais (kaimynams žinomas kaip Gimlerio šeimininkas – kai juodu sutinku vedžiodama Pepę, jis kaskart man pedantiškai išvardija visus čia nukirstus medžius).

Priviet. Nežinojai, kad čia turim labirintą, ką?

– Kaip iš čia išeiti? – klausiu.

– Nėr kaip.

– Tai ką man daryti?

– Paskambink, ten yra telefonų kambarys, – sako mosteldamas į šiaurę. Iš tikrųjų, ten – didelė salė, kaip sovietiniame pašte, kur visi eidavo skambinti į kitus miestus. Visose kabinose – palinkusios nugaros. Randu vieną laisvą ir užeinu mėgindama prisiminti kokį nors numerį. Atsisėdu ant taburetės ir žiūriu, kad priešais – ne telefonas, o plastilininė lenta. Ką darysi, nusilipdau mygtukus ir spaudau numerį: 223-322 – ar panašiai. Pasigirsta signalas – daug žadantis ilgas pyp. Po keturių kažkas pakelia ragelį – ir atsibundu. Velnias! Kiek bemėginau grįžti į sapną, taip ir nesužinojau, kam skambinau. O vartai į tą kiemą jau uždaryti, nuo kalvos tematau tik balkonėlį, kybantį beveik padangėje virš tuštumos – lyg trampliną sapnų nardytojams.

Tik jo vienintelio nepasiekė kaušai, išvertę sandėliukus ir išvietes – nuolatinius benamių namus. Ši akivaizdžiai nebaigta vieta laukė sustingusi daug dešimtmečių, kol miesto kontūrai išjudės, paskleis nebaigtinumą visur, pažadins ir XIX a. pabaigoje iš stiuko nulipdytų veidų, lapelių ir žiedų cementinę gyvybę. Aplink mane – totalinis non-finito, begalinė ribinė būsena, kai žinai, kad nežinai, ką pamatysi pro langą rytoj. Mokausi gyventi mieste, kuris niekada nėra-nebus užbaigtas. Visad skaptuojamas, lyg būtų koks nemarmuro blokas anapusybės Michelangelui, vis vaduojančiam ir vaduojančiam savo architektūrines vizijas. Anksčiau jas palikdavo „pusiau panirusias“ trupančioje, pajuodavusioje praeities masėje, kad neišbaigtumas matytųsi – kad pastatai kiekviena iškritusia plyta liudytų neįmanomybę suteikti idėjai medžiaginę formą. Dabar skaptuoja išbaigtus pavidalus apsimesdamas, kad tai jau – pabaiga. Matyt, paseno. Galvoja, kad žino, kaip turi būti. Bet miestas – neklusni medžiaga. Jo praeitis nesitraukia, neužleidžia vietos, trukdo užbaigti, nemėgsta būti perkuriama per greitai, nusipurto pridėtinius užpilus ir sluoksnius, kad liktų dar neišnaudotų galimybių in-finito.

Pati jaučiuosi lyg miesto procesų atspindys. Gal dėl to mano darbai neturi šansų užsibaigti. Tarsi ribotas mano gyvenimo laikas irgi būtų nematomas luitas, iš kurio vis reikia vaduoti dar nežinomus daiktus, idėjas. Bevaduojant viskas keičiasi, mokslinis tekstas ima skanduoti ritmą, kurio prieš tai archyvo chaose nesigirdėjo. Ir ne tik man. Aplink matau, kaip į metų pabaigą artėja tarsi puolimui išrikiuota naujų knygų-parodų-koncertų-spektaklių-filmų kariuomenė. Bet ir ji pražygiuos. Gal mano tikslas toks ir yra – nepabaigti. Kol žaidžiu non-finito, tol manyje glūdi in-finito. Todėl Kalėdos – tik pabaigos ir pradžios taškas, pro kurį pravažiuoju begalybės paralelinių projektų dviračiu. Perjungi bėgius – klikt – ir jau kyli į kalną, pakeliui tinginiaudama, perskaitydama viską apie breksitą, pažiūrėdama keletą Midsomerio žmogžudysčių, bet kyli. Kad paskui smagiai nudarbėtum kaip Sizifo akmuo.

Nuo šito begalybės vėjo reikia pailsėti. Kur? Kavinėje. Bare. Ten, kur židinys (gali būti netikras). Stalai – apskriti ir ne, vienas nuo kito atitverti tarsi traukinio kupė, žvakių formos lemputės ant sienų, čia nesilankiusių garsenybių fotografijos, vyno taures ir butelius atspindintys veidrodžiai, rankenos su alaus etiketėmis. Ten jau prisiglaudę panašūs, apšviesti beveik laužo šviesa: studentai su įvairia elektronika, tipiškos atvykėlių porelės, vaikų gimtadienis, dvi seserys, trys vadybininkai, apkalbinėjantys bendradarbes, keturios mokslininkės, projektuojančios slaptą universitetą. Ir aš ten sėdžiu, klausausi, kartais įterpiu žodį. Nesvarbu, apie ką kalbamės. Viskas – tik pro forma, kad būtų kur supilti nerimo turinį. Jis susilieja su fonine muzika (šįkart – au-dessus des vieux volcans, glisse tes ailes sous le tapis du vent, voyage, voyage, éternellement – fatališkai džiugiu Desireless balsu) ir vaizdu už lango: tamsoje drebia gniūžtėmis, o jų šešėliai skrieja mano draugių veidais. Norėčiau, kad taip ir liktų, bet ne:

– Prisimenate kilanovą? Dvi neutroninės žvaigždės sukasi...

Stop kadras – prisimenu. Tikriausiai ten ir skambinau iš sapno – prašyti to begalybės dviračio. Nes jei sakyčiau – baigiau, iš mano tikrovės liktų tik fotografija: katės apdraskyta kėdė, pirštų atspaudai ant taurių (dviejų?), septyni knygų bokštai, dulkių šinšilos, ištrauktas stalčius, iš kurio iškrito citatos, antspaudas, laidai, sąvaržėlės (kam jos reikalingos?), fotoaparatas. Prasideda detektyvas, turintis išaiškinti alchemijos paslaptį. Ir vaizdas vėl išjuda. Prigulusiu aštuonetu.

Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2011-01-25
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo,  2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2014
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-12
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo, 2015-01-21
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“
Remigijus Pačėsa, „Žadintuvas 1991“