7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Gaivalo jėga

Geistės Kinčinaitytės paroda „Atvira erdvė, klostuota“ galerijoje „Vartai“

Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.

Geistę Kinčinaitytę įsidėmėjau 2017 metais „Vartuose“ vykusioje parodoje „Kūnas ir tamsa“. Tada jos autoportretais pavadinti kūriniai buvo priskirti tamsai, mat nuotraukose nei gyvas, nei miręs gamtoje gulėjo autorės kūnas (aprengtas ir nuogas). Tas gulėjimas miške ir pievoje niekaip neatliepė moters atvaizdo emancipacijos istorijos, bet ne itin galėjo maloninti ir vyrišką žvilgsnį, nebent nekrofilišką. Tada negalėjau sutikti su kuratoriaus Pauliaus Andriuškevičiaus parinkimu priešpriešinti Kinčinaitytės nuotraukas Mikalojaus Povilo Vilučio ankstyvajai grafikai. Juoda ir raudona šilkografija dvelkė vyriška agresija („Agresija“ III, 1979) ir vertė Kinčinaitytės heroję atrodyti labiau mirusią, labiau nuskriaustą – tipišką auką. O jėga šios menininkės kūriniuose išryškėja kaip tik per sukeliamą neaiškumą, erzinančią nežinomybę, prieštaringų jausmų nemalonumą. Todėl tradicinis lyčių vaidmenų kontekstas jai kenkia, daug maloniau žvelgti į jos personalinius pasirodymus, nes tai labai niuansuota autorė. Nors šiuo metu Kinčinaitytė studijuoja Kembridžo universiteto kino ir ekrano studijų doktorantūroje, vis pasirodo ir Lietuvos meno scenoje. Šiuo metu veikiančioje parodoje „Atvira erdvė, klostuota“, mano nuomone, menininkė dar ryškiau įsimena ir tai susiję su Kinčinaitytės įsiklausymu į meno kontekstą ir į reikšmių bei formų sukuriamus pojūčius. O dabar – vaizdžiau.

 

Kuratorė Elaine Tam Geistės Kinčinaitytės parodai parašė anotaciją, kurios lengvai neperprasti. Kai kuriuos sakinius skaičiau kelis kartus: „Serijoje „Pabudimas“ („The Wake“, 2013) ji prikelia nuogą moters figūrą pasukdama vaizdą 90-ies laipsnių kampu, taip transformuodama peizažišką kūną. Šio pasyvus horizontalumas virsta nerangiu pasistojimu, nejaukos jausmą keliančiu nenatūraliu pakibimu, atskleisdamas, jog erotinė apnuoginta figūra visuomet jau yra negyva.“ Mūsų tradicijoje gulintį moters kūną labiau įprasta vadinti pasyviu, o ne peizažišku, bet kad kūno vaizdavimas Lietuvos dailėje vizualiai kažkaip vis siejasi su numirėliais ar įkapėmis, menotyrininkė Erika Grigoravičienė pastebėjo jau seniai. Tai sutampa.

 

Gaivališkai susipynusi erotinė įtampa ir smurto nuojauta Kinčinaitytės ekspozicijoje intensyviai pajuntama iškart ir kuratorės tekste suformuluota sukrečiančiai tiksliai. Neabejoju, kad srūvančios upės, tarpekliai ir kūnas taip pat bus perskaitomi pačios įvairiausios publikos, bet įtariu, kad Elaine Tam nieko nežinojo apie Rimanto Dichavičiaus „Žiedus tarp žiedų“ (1969–1980). Net jei albumą visgi matė, negalėjo žinoti, ką jis reiškė audringą paauglystę (lytinio švietimo požiūriu) išgyvenančiai Lietuvai, galų gale – kiekvienai mergaitei, kuri labai atidžiai žvelgė į naują ir tuo pačiu be galo seną erotikos kanoną, kai moteris idealizuojama. Moteris ir gamta. Jaunystės grožis.

 

Po žodžiu „meilė“ atsargiai padėti instinktai. Dichavičiaus nuotraukose plikos merginos beveik genetiniu lygmeniu susiliejo su smėlio kopų briaunomis, o jų kasos – su upės žolėmis. Jų krūtys taip tobulai atkartojo kalvą ar pan., kad tapdavo beveik nebe krūtimis, o mėnuliu ar juslių logotipu. Ir plaukai! Vienos jų – iki žemės – beveik kaip šaknys. Dichavičiaus erotika buvo labai tyra ir teisinga, o beveik visa kita turėjo blogą prieskonį ir greičiausiai sirgo venerinėmis ligomis. Buvo sunku suvokti, kaip pavirsti ta beveik sveika Marija, žiedu tarp žiedų, kaip abstrahuotis iki augalinio lygio. Ir štai, po tiek metų, parodoje matau vėl gamtą ir moters kūną. Nevalingai jaučiuosi šiek tiek dviprasmiškai. Ar Kinčinaitytė tęsia Dichavičių?! Kodėl? Už ką? Ir vėl teks būti dobilėliu?

 

Čia vis dėlto kažkas kita. Daug daugiau sluoksnių, ne veltui pavadinime yra žodis „klostuota“. Kuratorė primena, kad Kinčinaitytė „remiasi susidūrimais su nejaukos (angl. the uncanny) reiškiniu“, bet manau, kad šiam tikslui (kad ir nesąmoningai) dirba ir su šiuo dviprasmišku Lietuvos fotografijos kontekstu, kurį dalis vyresnės kartos fotografų ir toliau vertina kaip neabejotiną triumfą. Kinčinaitytės priartėjimas prie moters redukavimu pasižyminčios tradicijos irgi veikia erzinančiai, dar naujai dviprasmiškai.

 

Su kuratore nesutikčiau dėl „nerangaus pasistojimo“, manyčiau, kad nužvelgus įelektrintus peizažus verta kalbėti ne apie vertikale išreiškiamą gaivalą, o apie paviršių, panoramų, tarpeklių jaudrumą – nesinori jo vadinti horizontaliu, bet opozicijos principas nepalieka daug pasirinkimų. Neįsivaizdavau, kad peizažai gali turėti tokių intensyvių juslių spektrą. Eksponavimas – prietema, tvinpyksiškos raudonos dominavimas – dramatizuoja gamtovaizdžius. Išsiliejusios upės, drėgni tarpekliai, kontrastingos šviesos glamonėjamos kalvos prabyla kitokia erotika, ją sunku net kvalifikuoti blogio ar gėrio atžvilgiu, jie už etikos ir visuomenės normų. Tačiau man pasirodė, kad kūno parodoje galėjo būti kur kas mažiau, bent jau galima buvo apsieiti be tiesioginio kūno ir gamtos linijų gretinimo, tarsi žiūrovas būtų truputį per kvailas rutulioti mintį iš užuominos. Visai be kūno – per daug netektume: per daug komforto, per mažai dviprasmybės.

 

Kai ką kita pasakoja Kinčinaitytės debiutinė videoesė „Telkinys“ (2020), kurta su rašytoja Elaine Tam ir eksperimentinės muzikos kompozitoriais Simonu Allenu, Janu Hendrickse ir Sandro Mussida. Čia peizažas irgi kūniškas, susijęs su patyrimu, tačiau aprėpia kur kas daugiau nei erotika. Nūdienos į minias stumiami kūriniai muziejuose bei meno centruose ir mugėse „Telkiniui“ gali tik pavydėti – vienam filmui skirta visa salė, su raudonio atšvaitais ir suoleliu žiūrovui. Tobulas žiūrėjimo komfortas. O apie filmą galėčiau pasakyti tą patį, ką ir apie fotografiją: stipriausiai veikia vaizdai, tekstas kartais jiems stačiai trukdo. Labiausiai vaizdas su tekstu sukimba į vienį, kai išsakomos būsenos, jausmai. Kai prakalbama apie gamtą aiškiai ekologiniu aspektu, atsitokėji ir prarandi susiliejimo jausmą. Menininkę kviesčiau labiau pasitikėti savo vaizdais, pojūčiais ir žiūrovais. Jie turi gaivalo jėgą.

 

Paroda veikia iki kovo 13 d.

 

Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.
Geistės Kinčinaitytės parodos fragmentas. L. Skeisgielos nuotr.