7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Nėra žmogaus, nėra svajonės

Marijos Kapajevos paroda „Nuostabi svajonė, nors ir neaiški“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Agnė Narušytė
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Tarp disciplinų Fotografija
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.

Kai priklausai etninei daugumai, lengva negalvoti, kaip jaučiasi mažumos. Ypač rusai – netipiška mažuma, nes mums jie asocijuojasi su „didžiąja kaimyne“, o dar neseniai būtent jie buvo (okupantų) dauguma. Marija Kapajeva yra iš tokios mažumos. Užaugusi rusiškame Estijos mieste Narvoje, prieš daugiau nei dešimt metų persikėlusi į daugiatautį Londoną kaip Europos Sąjungos šalies pilietė, dabar ir ten tapusi nepageidaujama mažuma, kurios likimą spręs nepalankiai imigrantų atžvilgiu nusiteikusi dauguma. Grįžti į Estiją? Ten ji vėl būtų okupaciją primenanti mažuma, tad ji lieka Londone. Kas bus, tas. Todėl 2014–2017 m. jos kurta instaliacija apie Narvoje 2010 m. uždarytą tekstilės fabriką „Kreenholm“ yra ne tik simbolinis grįžimas namo, bet ir pamąstymas apie daugumos, virtusios praeities iliuzijose uždaryta mažuma, būsenas.

 

Kodėl uždaryta, paaiškina iš pokalbių su buvusiomis darbininkėmis (gal ir keliais darbininkais) sukurtas citatų montažas, pasakojantis kolektyvinio „mes“ istoriją. Fabula girdėta, su variacijomis pasakojama visada, kai kalbama apie modernizacija pasidžiaugusius žmones, kuriuos santvarkos griūtis nurašė į užribį. Jie – prie dabarties negalinti prisitaikyti socialinė mažuma, kurios daug, gal net gerokai daugiau nei daugumos (ar nenustembame pamatę, kokią valdžią toji „mažuma“ mums išrinko?). Taigi: kaip merginos iš kaimų suvažiavo atstatyti karo sugriauto miesto, kaip šauniai dirbo ir linksminosi bendrabutyje, kokia atsakomybė valdyti tiek daug staklių, koks sunkus darbas (šalia padėtame darbininkės dienoraštyje – ne tik anekdotai apie Brežnevą, bet ir įspūdingas audimo defektų sąrašas) ir kaip nyku, kai jo nebeliko, ypač kai tau penkiasdešimt penkeri ir naujajai ekonomikai esi nereikalinga. Tai tas pats dešimtmetis, kai formavosi „90-ųjų DNR“, bet MO muziejaus parodoje pristatyta tik pasekmė, kai vienintelė galimybė išgyventi buvo kuo nors prekiauti (prekyba kaip nyki išeitis minima ir Kapajevos parodoje). O jei ne, jei priklausai etninei mažumai, kurios apgyvendintą miestą dauguma stengiasi aplenkti? Tuomet užsidarai praeityje, kur laimės receptus išrašinėjo propaganda.

 

Kaip įprasta tokiose parodose, menininkė perteikia buvusių gamyklos darbininkių požiūrį, transliuoja jį mums, nuo tokių patirčių nutolusiems parodų lankytojams. Ji 12000 kartų atspaudžia gamyklos logotipą galvodama apie kiekvieną atleistą darbuotoją. Pasakodamos, skolindamos dienoraščius ir nuotraukas iš asmeninio albumo tos moterys įsileidžia mus į savo kasdienybę, o gal kažko tikisi, gal tų penkiolikos minučių šlovės, bet... „Norėčiau galvoti, kad mes kažko vertos šiame gyvenime, kad paliksime žymę šioje planetoje. Bet sunkiai dirbantys žmonės niekada netampa žvaigždėmis, ar ne?“ – sako anonimė menininkei, kuri jau yra šiek tiek labiau įžymybė. Ir kartu šioji tikriausiai suvokia, nuo kokio likimo pabėgo. Juk galėjo būti viena iš jų – augdama tekstilės pramonės darbuotojų šeimoje, vaikystėje ji kitos profesijos (ir ateities) nė neįsivaizdavo. Nusižiūrėjusi į mamą, net sukūrė raštą: ant audinio spausdino pilkas peliuko Mikio ir geltonas ančiuko Donaldo figūrėles, dėliojo taip, kad susidarytų langeliai (raštas nepateko į gamybą, bet parodos atidaryme Kapajeva pasirodė iš juo dekoruotos medžiagos pasisiūtu sijonu). Tad parodoje užkoduota ir pačios menininkės (laimei) neišsipildžiusios ateities refleksija.

 

Atrodo, kad instaliuodama parodą ji nostalgiškai rekonstruoja savo tautiečių praeitį, kai ateitimi dar tikėta. Ar ne šią mintį perteikia pavadinimas, pasiskolintas iš „Entuziastų maršo“, dainuoto 1940 m. filme „Šviesus kelias“? To filmo fragmentus menininkė sudūrė su estų šokėjos Maarjos Tõnisson performansu uždarytoje gamykloje. Du kadrai: kairėje šviesiaplaukė audėja (Liubov Orlova) dainuoja prižiūrėdama stakles, rišdama nutrūkusius siūlus, paskui keliauja į krištolo pilnus rūmus atsiimti apdovanojimo už stachanovietiškai viršytus planus; dešinėje jauna mergina, šiaip ne taip užsirišusi nepatogią skarelę, mėgina atkartoti audėjos judesius toje pačioje gamyklos patalpoje. Jos veiksmus režisuoja Kapajeva (girdėti jos balsas už kadro). Staklių cechas tuščias, liko tiktai kolonos, tad tenka paaiškinti, kas, kur ir kaip. Mergina atsilieka nuo filmo herojės ir tik schematiškai atkartoja jos kūno judėjimą tarp staklių, kurių nėra. Bet kartais jųdviejų gestai sinchronizuojasi ir įvyksta trumpasis jungimas. Gamykla veikė 150 metų, joje dirbo kelios tų pačių šeimų kartos ir tai juk galėtų tęstis, jei ne...

 

Bet performansas ir dekonstruoja iliuziją, apnuogina tiesą, kad iš filmo trykštantis entuziazmas – irgi surežisuotas. Nesvarbu, kad tai ir šiaip žinome – daina, staklių ir tarp jų išdidžiai vaikštančios, jas koreguojančios energingos moters vaizdas vis tiek paveikia. Kino iliuzija ir konstruojama tam, kad patikėtum. Skaitant Kapajevos iš citatų sukurtą istoriją atrodo, kad darbuotojos tikėjo – propagandos ir tikrovės nebeatskirsi. Kad sąsaja dar labiau sustiprėtų, filmas įgarsina parodos pavadinimą: „Мечта прекрасная / Ещё неясная“ („Nuostabi svajonė, dar neaiški“). Cenzūra, nepakentusi neaiškumo, vėliau perrašė žodžius: „Мечта крылатая, мечта прекрасная“ („Sparnuota svajonė, nuostabi svajonė“). Kapajevos instaliacija kviečia suabejoti tuo neatmieštu entuziazmu. Dar neatidaręs stiklinių galerijos durų žiūrovas jau mato neoninį užrašą, kuris – mirkt – ir pasikeičia: „Мечта ясная / Мечта неясная“ („Svajonė aiški / svajonė neaiški“). Lyg būtų techninė klaida.

 

Beje, dainai iš antro aukšto akompanuoja dirbančių staklių garsas. Bet tai – ne staklės. Tai karuseliniai skaidrių projektoriai, suderinti taip, kad ritmas kurtų cecho iliuziją. Jiems pasisukus, ant sienos blyksteli kadrai – vienas po kito atsirasdami ir išnykdami, lyg filmas, lyg užmaršties suvarpyta atmintis. Kiekviename kadre – iš grupinių nuotraukų iškirpta viena moteris (kartais vyras). Projekcijos šviesa jas pakelia į žvaigždės rangą, bet ne mažiau dėmesį traukia balti iškirptų žmonių siluetai. Regis, taip veikia atmintis, iš praeities iškirpdama atsimenančiojo savastį. Kiti nurašomi kaip nereikšmingi. Taip veikė ir cenzūra. Žinomi net autocenzūros atvejai, kai žmonės iš savo asmeninių albumų iškirpdavo (ar ištrindavo) Stalino likviduotų žmonių figūras. Bet nuotraukos kenčia ir tada, kai su kuo nors skausmingai išsiskiriame. Manau, Kapajeva padirbėjo žirklėmis, kad sukurtų šį prievartinio atsiribojimo nuo mielos praeities efektą.

 

Nors pasakoja apie gamyklą, ji mato iš pastato ištrintus žmones. Žiūrovui ji tai pasako ir tiesmukais įvaizdžiais. Ir kodėl gi ne? 9-ajame dešimtmetyje gamykla norėjo pasigirti pasiekimais ir kažkam užsakė fotografinius plakatus. Tipiški kadrai: darbininkės tarp staklių, vyrai aptarinėja spausdinamą dutūkstantąjį raštą. Dabar menininkė tuos plakatus rado rūsiuose. Iš jų – aptrintų ir pablukusių – ji vėlgi iškirpo žmones, o jų tuščius siluetus užpiešė kvadratėliais, kad akivaizdžiai pasakytų: „koks nesvarbus buvo žmogus tuo pereinamuoju poindustrinės revoliucijos laikotarpiu“. Galėtume ginčytis, kad vietoj to yra laisvė, kad standartiniai gamyklos plakatai irgi buvo tušti, kad tokie ekonomikos dėsniai, kad dabar viską gamina svajonių entuziazmą pagavę kinai, ir nieko čia nepadarysi. Bet fotografijų retorika nepaneigiama: nėra gamyklos, nereikia ir žmonių. Nėra ir svajonių.

 

Paroda veikia iki kovo 14 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val. šeštadieniais 12–16 val.

Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „(Ne)aiški svajonė“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Nepavykęs raštas“. 1987 / 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Etatų mažinimas“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Tekstilės darbuotojos dienoraščiai“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Kartojant savo motiną“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „Grupinė nuotrauka“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „12 000“. 2014–2017 m.
Marija Kapajeva, „12 000“. 2014–2017 m.