Quo vadis, Z karta?

Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.

Per parodos atidarymą įvyko menininkės Saulės Miežytės performansas „Melanin print“, per kurį poetės Aušros Kaziliūnaitės specialiai menininkei parinkti tekstai apie odą, kūną, saulę, moters išgyvenimus ir pajautą UV šviesos spinduliais buvo įdeginami į performerių Viktorijos Miliauskaitės, Angelinos Andrėjos Daukaitės, Emi Vilčinskaitės ir Rugilės Žilevičiūtės odą. Garsą performansui sukūrė kompozitorius Edvinas Siliūnas. Performanso pabaigoje merginos pakvietė žiūrovus ateiti arčiau ir perskaityti tekstus ant jų kūno. Buvo sukurta artimumo atmosfera. Panašiai kaip britų dailininko ir režisieriaus Peterio Greenaway’aus filme „Intymus dienoraštis“ („The Pillow Book“, 1996), kurio siužeto ašis yra ant mylimųjų kūnų kaligrafiškai tapomi meilės laiškai. Dirbtinė instaliacijos saulė nudažė visą parodinę erdvę ir lankytojus žalsvai mėlynu atspalviu. Stebėdami nenatūralią šviesą, susirinkusieji tapo nenusakomos rasės, beveik ateiviškos žmonių rūšies atstovais. Performanso metu rekomenduota būti su saulės akiniais, bet dauguma stebėtojų pasirinko į dirbtinę instaliacijos saulę žiūrėti be apsaugos. Priartėjant prie soliariumo lempų rizikuojama sveikata. Pavojaus kūnui situacija uždavė seną klausimą: ar verta aukotis dėl grožio ir meno? Sutinkame, kad verta, ir kitą dieną skundžiamės skaudančiomis akimis.

Kompiuterio sugeneruota palaimos / kančios vokalizacija – Aistės Marijos Stankevičiūtės garsinėje instaliacijoje „Ar ji ateina? / Is she coming?“ (šis angliškas sakinys be nurodytos konkrečios krypties turi aštrias seksualines konotacijas) iš pradžių skamba kaip nekaltas vaiko žaidimas su aidu. Vis artėjant prie instaliacijos intensyvėja ir prasminis kūrinio laukas: penkios baltos drobės slepia geidulingą objektą, sudarytą iš latekso, sintetinio audinio ir burnos kaiščio – fetišo aprangos. Su BDSM susijusi atributika padeda kalbėti ne tik apie malonumą, bet ir apie skausmą. Kūno hiperseksualizacija kaip garsas atsimuša į sieną ir virsta nuogu daiktu, kurio užtenka susijaudinimui. Moteris redukuojama iki paskutinio balso dėmens. Seksualus dizainas suvartoja kūną iki išnykimo. Kartu tai tarsi socialinis komentaras apie komercializuotą seksualumą ir moterų objektyvaciją. Ir viliojanti, ir erzinanti erotinė fikcija pratęsia suvokėjo erogenines zonas. Mėgavimasis iš anksto įrašytais, skaitmeniniu būdu sumodeliuotais pojūčiais neįpareigoja. Tolima, saugi, šalta ir beveik belytė technologinė aistra mainosi su fiziniu abejingumu, tad nuo visų kūno funkcijų izoliuotas seksualinis pasitenkinimas niekada nepasiekiamas – ji neprieina prie tos visų pojūčių kulminacijos, nes kelią užkerta gličiniai balso pertrūkiai. Įžengiame į estetikoje egzistuojančio fenomeno, vadinamo „Uncanny valley“ (liet. įtartinas slėnis), poveikio teritoriją. Tai tas jausmas, kai ką nors suvokiame kaip tobulai žmogišką (pavyzdžiui, šiame kūrinyje – moters aimanas), bet kartu intuityviai jaučiame, kad tai jau nebe tikro žmogaus skleidžiami garsai.

Planšetėje įrašytas kibernetinis slampinėjimas doxyspotting‘o gatvėmis Agnės Masilionytės kūrinyje „Doxy“ irgi paliečia moters kūno, kaip vartojimo objekto, temą. Doxyspotting.com yra tinklalapis, kurio žemėlapiuose pažymėti prostitučių (nors politkorektiškiau būtų sakyti „sekso darbuotojų“) buvimo taškai. Tai idealus vujeristinis įrankis. Užfiksuotos jau net 35 335 tokios vietos. Lietuvoje – tik Seinų gatvėje, Vilniuje. Žodis „Dox“ yra kilęs iš graikų „doxa“ arba iš olandų „docke“, reiškiančio „lėlė“. Tai archajiškas angliškas terminas prostitutei arba meilužei apibūdinti. Kartu „doxing“ internetiniu žargonu reiškia kieno nors privačių duomenų paviešinimą norint tam asmeniui pakenkti. Šiuolaikiniuose feminizmo diskursuose požiūris į prostituciją susiskaldo į dvi skirtingas nuomones apie ją išsakančias puses: viena linkusi toleruoti ją kaip moters emancipacijos formą, o kita laiko prostituciją seksualinio ir ekonominio moterų išnaudojimo forma. Interneto platybėse, kuriose ir lytinio akto, ir šventų mišių įrašas gali užimti tą patį megabaitų kiekį, prostitucijos taškai – tik dar viena informacijos forma.

Virtualaus įsiaudrinimo kelionė dairantis potencialaus seksualinio partnerio arba „Google“ automobiliuku nufotografuotų gatvių zondavimas, ieškant naujų taškų, kuriuose dirba „naktinės plaštakės“, papildomas videoprojekcija, kurioje „The Sims“ žaidimo platformoje sukurta mergina neranda sau vietos, tartum būtų persekiojama viską matančios akies. Minėto kompiuterinio žaidimo esmė yra šeimos ir namų simuliacijos kūrimas, taigi laikinai pabūnama savotišku demiurgu, formuojančiu pasaulį pagal savo valią. Sukuriamas ne vienas žaidėjo avataras, bet visa avatarų bendruomenė – virtuali pusdievio smėlio dėžė. Kūrinijai nusibodus, nesunku ją sunaikinti: „Įleidžiu vidun, ištrinu duris. Pastatau sienas aplink baseiną. Iš pradžių dar mojuoja, kol galų gale miršta“ (iš Aistės Marijos Stankevičiūtės teksto, eksponuoto parodoje).

Nevalgomas saldainis ir nutirpę norai – Austėjos Masliukaitės objekte „Nebenoriu“, minimalistinėmis priemonėmis pasakojančiame apie nuo vartojimo pavargusią sąmonę, kuri kaip persisotinęs vaikas atsisako pusiau nuvalgyto sidabro gaidelio ant pagaliuko. Kiekvienas priartėjęs prie šio objekto laikinai pakeičia jo paviršių savo atvaizdu.

Ne tik budizmas moko nieko nenorėti, išsilaisvinti iš troškimų jungo ir atsižadėti materialinių gėrybių. Panašiai sako ir vienas svarbiausių Vakarų filosofijos atstovų Sokratas, jam priskiriami žodžiai: „Kiek daug pasaulyje daiktų, kurių man nereikia.“ Dabarties gausybės ragas (ne vien apčiuopiami daiktai, bet ir visus asmeninius pomėgius patenkinantys informaciniai produktai) galiausiai lemia, kad daugelis pasirenka žiūrėti nieką – arba viską vienu metu. Ši begalinio naršymo amnezija sukuria realybę, kurioje niekas neturi jokios esmės, turinio ar autentiškos savasties. Maloniau negu turėti dabar yra atsisakyti.

Belaukdami Godetės jaučiame namų (belaidžio interneto) ilgesį. Socialiniuose tinkluose susikuriame tiek daug profilių, kad net nebeatsimename, kas esame patys. Parsisiunčiame visas pasaulio knygas, filmus bei muzikinius albumus ir iškart tuos failus ištriname. „Žiūrėk – dabar ką tik pašnekėjome, kad man reikia naujų batų. Atsidarysiu išmanųjį ir išlįs reklama.“ Kažkuriuo išgalvotu adresu kurjeris turėtų mums atvežti penkis iš „Amazon“ užsisakytus siuntinius. Juose – visi interneto slapukai, pribaigtų simsų sielos ir seksualus Darto Veiderio kostiumas (mažylio Jodos dar nebuvo). Nauja gyvybė kainuoja tris bitkoinus arba galėčiau nulaužti sistemos slaptažodį. Mano senelis 2022 buvo populiariausias Baltijos šalių strymeris, bet neturiu nė vienos jo fotografijos be šuniuko filtro. Taip, ateitis ateina.

Paroda veikia iki kovo 22 d.