7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Būti žmogumi, būti mirtimi

Neringos Vasiliauskaitės „Haut Muster“ projektų erdvėje „Editorial“

Marius Armonas
Nr. 9 (1330), 2020-03-06
Tarp disciplinų Dailė
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.

„Tai ne mano kūnas, šitas kūnas – tai ne aš. Ant rankų pirštų kasdien išauga naujos karpos, paskui nuo jų lupasi oda, jos prakiūra ir leidžia nuodingus syvus. Ant krūtinės tolydžio atsiranda rausvos dėmės. Jos kaip gyvos: keičia dydį ir slankioja iš vietos į vietą. (...) Esu perdžiūvęs kaip giltinė, kaip atgiję griaučiai. Lipdamas iš lovos subaršku kaip kaulų maišas. Kaulų ir skystų šūdų maišas. Esu žmogus, esu Mirtis.“ (Ričardas Gavelis, Paskutinioji žemės žmonių karta, Vilnius: Vaga, 1995, p. 5)

 

Būti žmogumi, būti mirtimi. Daili dichotomija, su savimi atsinešanti ir visą draminį svorį. Tokių dramų mus puikiai išmokė Jėzaus, Frankenšteino, Drakulos, bevardžių zombių ir dar visos krūvos į beveik apokaliptinius scenarijus pakliuvusių herojų istorijos. Kaip tyčia, visų jų paviršiai buvo prakiurdyti, sulopyti ar išblyškę. Skamba ne itin seksualiai. Šiandien ši dichotomija kur kas mažiau dramatiška ir gerokai seksualesnė, ką galima pamatyti Neringos Vasiliauskaitės „Haut Muster“ kabinete „Editorial“ projektų erdvėje.

 

Kaip galvoti apie šią parodą yra smagu? Kaip apie vizitą pas odadirbę, galbūt daktarę, šiek tiek tatuiruočių meistrę, auskarų vėrėją, virėją, ornitologę ar odontologę. Jei tai odadirbės kabinetas, jis kur kas labiau civilizuotas, nei buvo galima įsivaizduoti. Viskas balta ir švaru, erdvėje beveik nesmirda, nesimėto, riebalų ar mėsos likučių, o ir kraujo balos netelkšo. Jausmas toks, lyg visai ne čia odos būtų apdirbamos.

 

Neaišku, kokios rūšies gyvių odos čia kabo. Galėtų būti bet ko, nuo žmonių, gyvūnų iki žaliai žvilgančių ateivių. Dar labiau tikėtina, kad tai receptas, pagal kurį sumaišoma daugybė kultūrų. Ir net nebūtina įsivaizduoti Frankenšteino ar kitų monstrų. Užtenka apsižvalgyti aplink ir taip, kaip mėgstame, vujeristiškai nužvelgti, kaip aplinkinių kūnų odą apglėbia sintetinio pluošto drabužiai, prisitaiko prie kiekvienos kūno linijos, priglunda ir mėsišką, plaukuotą, prakaituotą paviršių padengia dar viena oda. Sluoksnius galime skaičiuoti be sustojimo, o gera naujiena ta, kad jeigu jūsų oda prakiuro ar nutiko dar kažkas baisaus, nesirūpinkite, jos jau galite pasiskolinti iš kito žmogaus ar kiaulės. Jau visai netrukus galėsime pasiūlyti ir laboratorijoje užaugintą odą, visiškai naują, be įbrėžimų – dar kvepiančią. Jei labai jaudinatės dėl procedūros, galite drąsiai rūkyti, netrukus asortimente – ir plaučiai iš naujausios kolekcijos.

 

Sintetiniai drabužiai – gan banalu, palyginus su plastinės chirurgijos operacijomis. Atvipusi Jūsų lūpa? Jokių problemų, metalinės adatos dūris, hialurono rūgšties injekcija, ir oda jau pasitempusi, pagyvėjusi. Liūdesys virsta džiaugsmu. Jei nesate tokie liūdni, galima ir paprasčiau – tik amžinai amžinai, kiekvieną rytą tepti savo veido paviršių pudros, lūpdažių ir kitokių dažų sluoksniais, dieną ritualą profilaktiškai pakartoti, o naktį viską kruopščiai nuvalyti ir padengti kitais, drėkinamaisiais, maitinamaisiais sluoksniais. Amžinai amžinai. Bet poros paneigimas yra tik lašas plastiko jūroje.

 

Jau įsisukome į grožio industriją, todėl negalime neaptarti šukuosenų tendencijų. Apie ką dar žmonės svajoja? Pliki apie plaukus, kaip nors kitaip pliki apie kailinius. Kam išlikusi nostalgija „Vinetu“, galbūt svajoja ir apie skalpus. Tačiau tiems, kurie nebetiki indėnų taikos dūmais ar kiekvienu jų, užbaigiančiu savo sakinius „Hau“, nesirūpinkite, plaukus ant savo plikės taip pat galite atsiauginti vos po kelių injekcijų. Visai neskausminga. Jei ir vėl neramu, dar kartą siūlome prisidegti cigaretę ir tiesiog nueiti pas kirpėją – ten žmonės jau be jokių injekcijų, ant kas savaitę vidutiniškai po kreditinės kortelės dydžio kiekį plastiko suvalgančio kūno paviršiaus sintetiniais klijais priklijuos tos pačios sintetikos plaukus. Atrodys geriau nei tikri. Nes jie ir yra tikri.

 

Kabineto savininkė išeksponuoja visus įmanomus odos sluoksnius, kiekvieną gyslą, kuria teka ne tik kraujas, bet ir plastikas, tekstilė, metalas. Neringa Vasiliauskaitė lopo ir perlopo įvairius medžiagų sluoksnius. Tai darydama dėmesį galiausiai sukoncentruoja būtent į siūles. Lyg daktarė didžiuojasi jomis, dengiančiomis pacientų žaizdas. Bala žino, ar jos gyja. Gal neturi užgyti? Bet kūnas tai jau vienas: tikras–netikras, gyvas–negyvas, viduriai–vėdarai – jokio skirtumo. Siūlės yra ženklas, kad čia nėra nieko gryno. Ir gerai, puikiai žinome, kad grynumas buvo tik mitas, kurio siūlės dabar braška kaip niekad.

 

Kaip tyčia, kabinete demonstruojami ir darbo įrankiai – plieniniai peiliai, tokie dailūs, kad būtų galima jais ir pasipuošti. Metalas ir kūnas – kur kas artimesni draugai, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio. Jis mus puošia, maitina ir žudo, perskrodžia kūną beveik kaskart gimstant, mirštant ir valgant kepsnį. Metalinis žiedelis dengia kūną ir tada, kai taip mylime, kad tuokiamės. Kaip kitaip žinoti, kad esi susiporavęs, o povestuvinėje kelionėje, visai kaip ir žieduotieji paukščiai, skrendi į pietus? Juos seka ornitologai. Įsimylėjėlius – instragramo sekėjai. Lieka tikėtis, kad auditorijos persipina. Nors koks skirtumas, fotografiniai atspaudai ant odos primena, kad niekada nesužinosi, ar tai, ką matai, yra tikra. Nebėra jokio skirtumo. Tikra yra tai, kas matoma ir komunikuojama. Nebėra socialinės komunikacijos, tai tiesiog komunikacija.

 

Reikia nuolat priminti sau pamiršti, koks šūdų maišas iš tiesų esi, ir pradėti nesibaigiančią brendingo kampaniją. Galbūt todėl šio kabineto savininkė it maniakė ženklina pakabintas odas. Jei ji būtų daktarė, turbūt nuolat pildytų pacientų korteles, o jiems mirus pirmoji suskubtų ant pamėlusio kojos piršto užkabinti raštelį su mirusiojo tapatybe, kad naujieji kūno savininkai žinotų, kam šis priklauso. Ženklinti ženklinti, suteikti reikšmę kiekvienam savo šūdų maišo judesiui, kitaip kas nors dar pagalvos, kad esi tik mirtis.

 

Paroda veikia iki kovo 7 d.

Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.
Neringa Vasiliauskaitė, parodos „Haut Muster“ fragmentas. U. Gelgudos nuotr.