Laimė, vienaragiai vis dar egzistuoja (I dalis)

Knygų mugės proga nusprendėme apžvelgti 2019 m. ir ką spėjom iš 2020 m. meno leidinių. Dalis jų jau aptarti leidinio puslapiuose, daliai dar teks palaukti (redakcija laukia leidinių). Akivaizdu, kad leidybiniai metai turtingi, todėl bus ir ką skaityti, ir ką vartyti bei diskutuoti apie tai, kas yra knyga, kokių jų būna ir kaip dar galima tobulėti.

„Diagraminės vaizduotės atlasas: žemėlapiai tyrimuose, mene ir edukacijoje“, sud. Lina Michelkevičė ir Vytautas Michelkevičius, dizainerė Laura Grigaliūnaitė. Vilniaus dailės akademija

Leidinys yra apdovanotas pagrindine Knygos meno konkurso premija (skiria Kultūros ministerija) už originalų tarpdalykinio projekto rezultatų perteikimą knygoje, kitaip tariant, ji pripažinta gražiausia metų knyga, o Laura Grigaliūnaitė – geriausia knygos menininke. Tad leidinio ypatingai reklamuoti jau nebereikia, bet aptarti, kas už grožio, – būtina, juolab kad knyga skirta narplioti žemėlapių ir diagramų dualizmui, kur ten dualizmui – įvairiems daugialypumams ir sąlygiškumams. Ko gero, todėl knygoje labai daug kartų vartojamas žodis „vaizduotė“.

Knygą sudaro trys dalys: išimami ir išskleidžiami į ilgį žemėlapiai ir diagramos, kurie ramybės būsenoje gali būti vartomi kaip paprasti puslapiai iš abiejų pusių, tada mokslinių tekstų blokas apie objektą, jo komplikacijas ir įdomybes bei trečioji dalis – žemėlapiavimo edukaciniai, t.y. taikymo, pavyzdžiai.

Na aišku, kad tai nėra vakaro skaitalas. Regint turinio tirštį apima pagarbi baimė, kad visko nesuprasi, kad nėra pasaulyje tiek laiko, jog įsigilintum į šitiek paveikslėlių, kurie yra atskiri (vaizduotės) pasauliai. Tačiau tekstai guodžia, leidžia suprasti pagrindinius principus ir puslapis po puslapio esi įtraukiamas į sąlyginumų metapasaulį. Netrukus sužinome, kad egzistuoja ištisa rūšis tyrėjų ir menininkų, kuriuos galima pavadinti diagramų ir žemėlapių maniakais!

Švelniausias skaitytojui – Aldis Gedutis, jo tekstas išsklaido paskutines baimes ir vedžiojasi po kiek žinomesnes žemes: pasakas, literatūrą, pojūčius, kuriuos gali atpažinti. Pasako reikšmingai paprastų dalykų: „Jei norima ką nors paaiškinti, sudaromas žemėlapis“, tačiau „žemėlapis kaip idėja tampa „begaline istorija“, kuri gali net neprasidėti, jei bus siekiama įtraukti visą įmanomą reikšmingą informaciją ar visus galimus sluoksnius“. Tekstas kelia klausimus, „kas yra žemėlapis – deskripcija ar naracija? Reprezentacija ar tekstas? Gamtos veidrodis ar konstruktas?“ Galiausiai Gedutis apmąsto Jurgio Mačiūno Rusijos istorijos atlasą, kuris, regis, sukurtas tam, kad suprastum žemėlapio svyravimo tarp žemės ir kosmoso esmę.

Vienas iš sudarytojų – Vytautas Michelkevičius – bando „perkrauti“ žemėlapio sampratą, sako, kad greta įprastų asociacijų su žemėlapiu reikia matyti ir žodžius, idėjas, spalvas, formas. Michelkevičiaus tekste girdimas dėstytojo tonas ir noras parodyti galimybes, taip pat jį galima įtarti priklausant tai žemėlapiavimo maniakų rūšiai, kuri siekia save dauginti. Dar ima dingotis, kad dalis pavyzdžių (jaunų autorių) yra kažkaip išprovokuoti sudarytojų veiklos (dėstymas, ankstesnės knygos, simpoziumai ir pan.). Iš trūkumų įvardinčiau, kad tekstuose yra kalbinio netolygumo, dalis pavadinimų taip ir lieka angliški, dalis paslaugiai išversti skliausteliuose. Gyvenama anglakalbiame burbule. Tai ypač bado akis, kai vardinami leidiniai ištisomis pastraipomis. O svarbusis privalumas – kad tyrėjai ir menininkai dirba išvien.

Roberto Antinio (ne)monografija „Penki aidinimai – penkios galimybės“, sud. Robertas Antinis, Kotryna Džilavjan, Airida Rekšytė, dizainerė Airida Rekšytė. „Meno parkas“

Apie šią knygą kaip tik ir reikia kalbėti iškart po „Diagraminės vaizduotės atlaso“, nes joje knibžda idėjų žemėlapių, performansų eskizų, žaidimo teksto kalbine ir grafine struktūra. Pirmoji pusė knygos atrodo pusiau pamišusi gerąja prasme, nes įvaizdina meno išlaisvėjimą atkūrus Nepriklausomybę. Laisvės siautulys liejasi per kraštus, o Antinis – iš prigimties labai artistiškas, į meninį veiksmą linkęs autorius – visu savo kūnu, balsu ir plastinėmis priemonėmis tiria, liečia, apvolioja, trina pasaulį, lyg anksčiau būtų laikytas uždarytas, o dabar paleistas kvėpuoti visais plaučiais. Antroji knygos dalis netikėtai kur kas rimtesnė. Autorius prisistato, pasakoja, po to apie jo kūrybą kalba kiti. Taip leidinys įgyja daugiau praktinės vertės ir padidina pažintinio bei akademinio naudojimo potencialą.

Viename iš tekstų Antinis pripažįsta infantilumo (kurį formuluoja kaip gebėjimą nustebti) svarbą kūrybai ir savo asmeniui. Ir nors knygos pradžioje ranka rašyto teksto gausa kreipia mąstyti apie modernisto (gesto, originalo) sureikšminimą, kas gali atrodyti kaip praėjęs laikas, viską atsveria šiandien naujai aktualūs Antinio projektai su neregiais, su vaikais, su suaugusiaisiais – bendradarbiavimo formos per žaidimą, per patirčių apvertimą. Tuomet genijaus aš, aš, aš, aš apima ir suvokėją, atsiranda bendras patyrimas ir džiaugsmas. Tada visi darbai įgauna kvietimo veikti kartu atspalvį. Dvi knygos pusės labai kontrastingos, galbūt tai visai tiksliai atspindi ir autorių. Dar svarbiau, kad leidinys gali suvesti labai skirtingus skaitytojus, o tai irgi reikšminga funkcija.

„Menas ir mes / Art and Us“, sud. Ugnė Bužinskaitė, knygos idėja ir dizainas – Viliaus Dringelio. VšĮ „Lewben Art Foundation“, VšĮ Lietuvos išeivijos dailės fondas

Grožio konkurse irgi paminėta už inovatyvią dizainerio raišką, ji, ko gero, yra viena beprotiškiausių šiemet. Prieš Kalėdas gavusi dovanų albumą (fondo tradicija leisti po knygą metų gale), pavarčiusi pagalvojau, kad tie tai jau visai išprotėjo, kūrinius sudėjo ant margumynų, niekur nieko neparašyta, akys raibsta – ką su ja galima veikti apskritai? Bet ramiai verčiant iš eilės nuomonė keičiasi. Puslapis po puslapio, be jokio teksto, net be pavadinimų lyg žaibas tranko supratimas, ką knygos kūrėjai daro.

Atvarte varburgiškai derinami niekaip nesusiję kūriniai: čia plikos rankos (Wladyslawo Niewiarowicziaus Magdalietės XIX a. ir Vito Luckaus nuogaliai), čia ilgas paskutinės vakarienės stalas (Patricija Jurkšaitytė) ir mėsininkas tarp skerdienos (Neemija Arbit Blatas), murzinos šlaunys ir kitos šlaunys, aptemptos kelnėmis, XVIII a. šeimos portrete (nerašomi metrikai, pažiūrėsite patys – jie atskiroje raudonoje knygelėje, knygos kišenėje). Kai kurie puslapiai jungiami pagal motyvo atsikartojimą, kai kurie pagal asociaciją, dar kiti pagal spalvą – kitaip tariant, jie kokiu nors būdu kalbasi. Yra ir pavienių darbų ar vieno autoriaus kūrinių grupėmis.

Visuose puslapiuose po originalų grafinį ornamentą, pakištą po vaizdu. Dizaineris Dringelis paplušėjo, neatsispyrė geismui išsiskirti (labiau už objektą), nors paprastai knygų menininkai tai laiko didžia nuodėme ir kultivuoja kuklumo dorybę. Tačiau šįkart jis laimi, knyga virsta švente. Raudonoje knygelėje vis dėlto yra tekstas. Čia Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė trumpai nubrėžia kolekcionavimo Lietuvoje gaires, papasakoja apie leidėjus, primena, kad „kultūra yra laisvė ir kuria laisvę“, o „kolekcininkas – žmogus, įsipareigojęs nesulaužyti susitarimo su meno kūriniu ir amžinybe“. Pagrindinėje knygoje įterpiamos didesnių projektų ekspozicijų nuotraukos.

Tai kas čia per leidinys? Reprezentacinis-pramoginis. Tai beveik meno diskoteka. Spalvų ir formų šėlsmas, minia. Jei tai darytų akademinė institucija ar kitus strateginius planus deklaruojanti organizacija, lengva būtų raityti klaustukus, bet „Lewben Art Foundation“ švenčia meną, švenčia veiklos jubiliejų, švenčia gyvenimą. Man tik norisi kelt taurę kartu.

Reinis Lismanis, „T_6031_T6061_T8001“, dizaineris Gytis Skudžinskas. „NoRoutine Books“

Dar viena labai beprotiška knyga. Kaip visada „NoRoutine Books“ leidykla į dienos šviesą paleido tik 99 vienetų tiražą. Ši knyga irgi grožio konkurse buvo įvertinta: už skaitmeninio ir analoginio vaizdų sintezę komplimentai skirti Gyčiui Skudžinskui. Net nežinau, ar tai knyga. Formaliai yra kietas viršelis, puslapiai, ISBN kodas. Bet jutimiškai tai labiau kažkas tarp architektūros (skylės viršelyje kaip blokinių namų dekore), saldainių dėžutės (skylės, kai saldainių nebelieka) ir ypač estetiškos dovanos (popieriams šiugždant turi išpakuoti nuotrauką). Tai labiau patirtis, kuri dar ir turi savo istoriją, angliškai surašytą į dvi trumpas pastraipas (teksto daugiau nėra). Tie plasnojantys spalvoti puslapiai spalvas įgavo nuo senų, menininko Reinio Lismanio surinktų spausdintuvų kasečių, jų mechaniniai judesiai paversti spalvine poezija, kurios eilutės dėliojasi puslapiams persišviečiant. Knyga keri ir gąsdina, nes labai sunku ją apčiuopti žodžiais ir įprastomis sąvokomis. Jei ketinate ją įsigyti, būtinai nusipirkite ir baltas muziejininko pirštines. Iš pusės žvilgsnio aišku, kad tai elitinio knygos meno pavyzdys.

„Antanas Gudaitis. Tekstai ir vaizdai“, sud. Eglė Kunčiuvienė, Ema Mikulėnaitė, dailininkė Vida Kuraitė. Lietuvos nacionalinis muziejus

Knyga stora, didelė, joje labai daug teksto. Tai ne albumas, nors iliustracijų nemažai. Kaip per knygos pristatymą teigė menotyrininkė Jolita Mulevičiūtė, parašiusi leidiniui tekstą, pavadintą „vietoj įžangos“, visuma primena enciklopediją. Mat pateikiami tekstai yra gana įvairios prigimties, įtraukiantys galybę žmonių ir įvykių. Pagrindiniame skyriuje pasakojamas žymaus tapytojo Antano Gudaičio gyvenimo ir kūrybos kelias pamečiui pasitelkiant įvairius dokumentus. Šį labai sudėtingą audinį papildo tekstai apie Gudaičio kūrybą, Gudaičio tekstai apie menininkus, meno gyvenimą Lietuvoje, apie meną, kūrybą, tapybos mokymą, apie savo kūrinius. Po to geras pluoštas įvairių meno veikėjų atsiminimų, menininko laiškai, šeimos prisiminimai ir laiškai, galiausiai testamentas.

Sudarytojos (Kunčiuvienė yra Gudaičio dukra), įvardinusios sau, kad negali apibendrinti Gudaičio kūrybos, siekė pasitelkti kūrėjo amžininkus, leisti kalbėti Gudaičio aplinkai. Nors Mulevičiūtė prisipažino, kad gavusi šūsnį tokios įvairios medžiagos nerimavo, nes nebuvo aišku, kas iš to gali išeiti, pamačiusi leidinį džiaugėsi, kad bendra struktūra yra visiškai šiuolaikiška – organiškai sutelkianti įvairius šaltinius. Menotyrininkė net įžvelgė galimybę, kad galbūt ši knyga iš dalies gali atlikti supažindinimo su Gudaičiu funkciją, kurią turėjo teikti neįgyvendintas Gudaičio testamentas – atvira visuomenei menininko studija-muziejus. Visiškai pritariu Mulevičiūtės mintims apie turinio struktūros šiuolaikiškumą, knyga tikrai masina, vidiniuose puslapiuose medžiaga sudėliota puikiai, tik gaila, kad išorinis leidinio drabužis šiam naujumui neantrina, o atrodo gana tradiciškai, net senoviškai.

Pačios knygos istorija panaši į trilerį, trukusį dvylika metų, tai aprašyta pratarmėje. Dalis atsiminimų autorių patys jau mirę. Per tą laiką knyga gerokai pasipildė, buvo subrandinta, medžiaga neįtikėtinai detalizuota. Iškart į akis krinta istorinė sėkmė, kai puikus tapytojas ir elegantiška asmenybė įgyja žentą, kuris yra puikus fotografas, ir dar linkęs su meile ir menine optika fiksuoti kasdienybę, žmones (Algimantas Kunčius). Todėl knyga šiek tiek ir filmas, ir puikus fotografinis pasakojimas: Kunčius yra padaręs visą seką tiesiog epinių, tipingų Gudaičio nuotraukų, jos nesurežisuotos. Nuotraukomis rūpintasi ir iki lemtingų aplinkybių. Matome, kaip Gudaitis laikui bėgant keičiasi nuo žavingo jaunuolio, pozuojančio mylimame Paryžiuje, iki garbaus profesoriaus, kurį dauguma prisimena su pagarbos jausmu. Kaip žmogų ir kaip legendą.

B. d.