Tarp disciplinų

Aistė Kisarauskaitė

Publikuota „Dailė / Art". 77 knyga. 2019 ruduo–žiema. (p. 128-135)

Patricija Jurkšaitytė su vyru ir kūdikiu ant rankų, įkalinti balkone, kurio durys užmūrytos. Mikrofonas pririšamas prie nuleistos virvutės ir keliamas aukštyn į balkoną. Baigus filmuoti, taip pat ir nuleidžiamas.
– Nuo vakar vakaro, – atsako į klausimą, kiek jie ten jau praleido laiko.
– Ir kiek būsit?
– Visą gyvenimą!
– Kas yra laisvė? – užduoda klausimą TV reporteriai, klausimą, kuris turbūt labiausiai nustebina. Įsivaizduokite tokį klausimą, dabar užduotą TV laidoje... Vargu ar įmanoma.
– Kaip nekeista, mes dabar jaučiamės visai laisvi, – atsako Jurkšaitytė, – laisvi nuo įsipareigojimų, nereikia eiti į miestą, jokių reikalų...

Pokalbis apie poeziją ir fotografiją

2019 m. Knygos meno konkurso žiuri skyrė diplomą Laimos Kreivytės poezijos knygos „Artumo aritmetika“ dailininkei Deimantei Rybakovienei „už poetišką vaizdingumą“ (išleido „Homo Liber“, spausdino UAB „Petro ofsetas“). Svarbi to vaizdingumo dalis – knygoje panaudotos Violetos Bubelytės fotografijos. Ta proga publikuojame spalio 25 d. „Prospekto“ galerijoje vykusį pokalbį, kuriame dalyvavo fotografai Violeta Bubelytė ir Algimantas Kunčius, poetės Neringa Abrutytė ir Giedrė Kazlauskaitė (knygos redaktorė), menotyrininkė Agnė Narušytė ir Laima Kreivytė. Besikalbančius ir besiklausančius supo Bubelytės paroda „Monospektaklis kitaip“.

Kristina Stančienė

Roko Dovydėno paroda „3 keramikos istorijos: asmeninio požiūrio paieška“ Kazio Varnelio namuose-muziejuje

 

Tikriausiai keramiką, kaip ir kitas tradicines medijas, savo kūryboje naudojantys menininkai įsižeistų, jei imtum kalbėti apie taikomąją tokių artefaktų paskirtį. Ji mūsų laikais atrodo įgavusi menkumo atspalvį. Tačiau parodose matomas keramikos menas vis tiek dažnai balansuoja tarp dekoratyvių ar utilitarių daikčiukų ir konceptualių eksperimentų. Štai Rokui Dovydėnui tariamas keramikos ribotumas ar „taikomoji“ reikšmė nė kiek netrukdo, atvirkščiai – jo kuriami iš esmės labai paprasti tradicinių formų indai yra įsimenantys, gaivūs savo pirmapradiškumu ir spontaniškais piešiniais, kurių ikonografija leidžia ir pasijuokti, ir pafilosofuoti.

Eugenijus Bunka, Linas Vildžiūnas

Praėjusį sekmadienį, vasario 2 d., Vytauto Didžiojo universiteto Didžiojoje auloje iškilmingai paskelbta Sugiharos fondo „Diplomatai už gyvybę“ skiriama Tolerancijos žmogaus nominacija. 2019 metų Tolerancijos žmogumi tapo žurnalistas, visuomenininkas Eugenijus Bunka, daugelį metų puoselėjantis Plungės krašto žydų bendruomenių atminimą.

Leonido Donskio premija, skiriama šio fondo valdybos ir Jolantos Donskienės sprendimu, apdovanotas „7 meno dienų“ direktorius Linas Vildžiūnas „Už prasmingą buvimą kultūros lauke, kurio nepaveikė nei santvarkų kaita, nei mados, už nuolatinį priminimą, kad kultūra yra viena pamatinių vertybių, kurios kokybė auga palaikant dialogą ir diskusiją. Už ilgametę kovą su užmarštimi, primenant, kad tik atminties puoselėjimas – tegu ir nepatogios – stiprina dialogą ir empatiją, kad senelių ir prosenelių atsiminimai yra ir jaunosios kartos vertybė, o ne išeinanti atmintis. Už tikėjimą ir pavyzdį, kad tvirta pilietinė pozicija atlaiko tendencingus puolimus, manipuliacijas ir „suvalstybinimo“ pastangas.“

Deima Žuklytė-Gasperaitienė

Juozo Galkaus paroda „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje

Psichodelika, popartas, opartas ir sovietmečio Lietuva – rodos, turėtų būti nesuderinami dalykai. Ir visgi į plakatų kūrėjo Juozo Galkaus parodą „Ne tik gatvei...“ Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje (kuratorės Gražina Gurnevičiūtė ir Živilė Intaitė) kviečia psichodelinės nuotaikos Galkaus eskizas iš 1980-ųjų. Plakato menas buvo viena iš nedaugelio laisvesnių nišų, leidusių dailininkams išbandyti vakarietiškas meno tendencijas. Lietuviškuose plakatuose mirgėjo optinio meno geometrija, subtilūs minimalizmo įkvėpti sprendimai, energingai, net kiek agresyviai rėkė popartiškos spalvos.

„Šiuolaikinio meno keliai į bažnyčias“ Bažnytinio paveldo muziejuje

Prieš Kalėdas atidarytoje parodoje, skirtoje šiuolaikinės sakralinės dailės atvejams pristatyti ir ištyrinėti, Bažnytinio paveldo muziejuje lankytoją pasitinka skulptorės Ksenijos Jaroševaitės Nukryžiuotasis ir parodos kuratorių pozicija savo nevienareikšmio objekto atžvilgiu: „1990–2019 m. laikotarpio šiuolaikinį meną esame linkę vertinti kaip klausimą, ką dabartinio sakralaus meno raida leidžia pasakyti apie Lietuvos visuomenę. Tai klausimas, atviras diskusijoms ir laukiantis tyrėjų dėmesio.“ Parodos proga br. Mindaugas Slapšinskas OP kalbina vieną iš parodos kuratorių Birutę Valečkaitę.

Pokalbis su menininke ir kuratore Akvile Anglickaite apie projektą „Septintą dieną upės ilsėjosi“ Šv. Jonų bažnyčioje

Kodėl dabar yra svarbu kurti patyrimą, kai jo tiek daug siūlo pramogų, atostogų rinka? Kuo šis patyrimas kitoks?
Aš į patyrimo kūrimą žvelgčiau ne iš pramogų industrijos perspektyvos, kur yra aiškios taisyklės ir tikslai, o iš meno. Man pačiai stebint, kas vyksta šiuolaikinio vizualaus meno kontekste, gerokai trūksta šio aspekto, dėl to pojūčio kūrimas ar sąlygų sudarymas patirti meno kūrinį kūnu papildo tai, kas šiandien vyksta meno lauke. Tačiau šios parodos patyrimas neapsiriboja vien efekto kūrimu. Joje yra keletas sluoksnių, kuriuos žiūrovas, jei norės, galės sau atverti.

Emilija Vanagaitė

Paroda „Pabaigai atspari situacija“ projektų erdvėje „Atletika“

 

Šviežio dažų kvapo neskleidžiančioje, tačiau sąlyginai naujoje parodų erdvėje „Atletika“ vieną vėsų vakarą atidaryta paroda „Pabaigai atspari situacija“ (organizuota Lietuvos tarpdisciplininio meno kūrėjų sąjungos). Ten rodomas filmas savo turiniu lyg ir flirtuoja su hibridiškumo apibrėžtimi, tačiau tai tik neaiškūs signalai, veikiau blaškymasis, lyg stroboskopas pulsuojantis įvairiose medijose, bet tik tiek – pulsuojantis. Iš pirmo žvilgsnio visa paroda susideda iš vieno meno kūrinio – trumpametražio filmo. Tačiau kūrinys skaidosi į vis kitus įmanomus patalpos ir suvokimo kampus, yra statomas skirtingų menininkų, kurie sudėlioja jį pagal savo norus, išgyvenimus ar vizijas. Muzikos takelį kūrė Gailė Griciūtė, patį filmą – Thuy-Han Nguyen-Chi. Po trumpos ir jaukios prakalbos menininkės nurodo pasiimti ir papildomą tekstą, parašytą Mahsos Saloor, taip paversdamos filmą nevientisu, bet gana įtaigioje sintezėje keistai gyvenančiu organizmu. O įtaigumas ištirpsta ir pats sau prieštarauja: nebematant kūrinio prieš akis būtų galima net svarstyti, jog įtaigumas egzistavo tik dėl jau minėto šalčio sukaustymo. Atidarymo vakarą į kūrinį pirmiausia įsigilinu be jokio papildomo konteksto, tik šaltis kauluose ir filmas priešais. Nuovargis gana jaukiai įsupa mane į tai melsvai nudažytus, tai steriliai baltus ir tvarkingus kadrus ir aš, regis, pasiduodu savo pačios keistomis prieigomis kuriamai meditacijai. Ten sėdėdama savaip jaučiu, jog kūrinys man visai patinka, bet jau kitą dieną suprantu, kad man patiko ne jis, o tik asmeninės prieigos, ir peržvelgiu savo patirtį iš naujo, atkurdama ją iš atminties, tačiau ryškiai, ir eidama tam tikru nepasitenkinimo keliu. Suprantu, kad į šį kūrinį reikėtų žiūrėti per tris patirtis – kalbos, vaizdo, muzikinės kompozicijos. Ir tuomet toji įtaigioji sintezė staigiai pranyksta.

Paulina Pukytė

Paroda „Rūšių atsiradimas: 90-ųjų DNR“ MO muziejuje

 

„Rūšių atsiradimas“ – geras pavadinimas parodai meno muziejuje apie paskutinį praėjusio amžiaus dešimtmetį, kuris taip pat yra ir pirmasis atkurtos nepriklausomybės dešimtmetis, – labai geras, tik gaila, kad pavadina ne visai tą.

Kviesti „netikrus“ kuratorius kuruoti parodų yra nors madinga ir rizikinga, bet vis tiek labai gera idėja, dažnai atnešanti netikėtų ir sėkmingų rezultatų. MO muziejus savo trečiai didžiajai parodai irgi taip surizikavo – pakvietė kuruoti meno (jei muziejus meno, tai ir parodos čia turbūt meno?) parodą grupę žinomų ir įdomių kultūros lauko veikėjų, puikių savo srities specialistų (Vaidas Jauniškis, Rimantas Kmita, Mantas Pelakauskas, Miglė Survilaitė, Aurimas Švedas, Tomas Vaiseta, Renata Valčik). Tik gaila, kad nė viena iš tų sričių nebuvo aptariamojo laikotarpio menas, – tarp pakviestų kuratorių nebuvo netgi nė vieno to dešimtmečio meno lauko dalyvio, tai yra žmogaus, kuris apie jį ką nors žinotų tiesiogiai (nors visi juk dar gyvi).

Kalbino Eglė Kuckaitė

Pokalbis su Dubajuje gyvenančia menininke Loreta Bilinskaite-Monie

Ar galėtum mintimis grįžti į Londono Šv. Martyno meno ir dizaino mokyklą (St. Martins School of Art), kurią yra baigusios dabartinės meno žvaigždės: škotų tapytojas Peteris Doigas, Sara Rahbar, Teresa Nunes Alves de Sousa, Gilbert & George, Anthony Gormley ir daug kitų. Ką tu prisimeni iš mokyklos laikų?
Labai įsiminė pats patekimas į Šv. Martyno mokyklą. Turi nunešti savo portfolio ir palikti mokykloje. Tada gauni paštu pakvietimą, kad tau skirta 10 minučių darbo pristatymui. Ir žinodama, kad stojančiųjų yra 8000, o vietų tik 70, supranti, kad reikia labai išsiskirti. Niekada nemokėjau tapyti ar paišyti žmonių, net stodama į Vilniaus dailės akademiją gavau dvejetą iš piešimo. Supratau, kad galiu įstoti tik su gera idėja. Kalbėjau apie vaikystės atsiminimą. Mama pasakojo, kad ji buvo sekama ir mūsų namuose slėpėsi didelė nematoma ausis. Man tuomet buvo gal šešeri. Vaikiškoje vaizduotėje gimusi istorija išsivystė į idėją, kurią parodžiau ir pristačiau komisijai. Tai buvo iš keramikos išžiestos ausys. Jų daug. Ir aš jas iškabinau studijos kampe. Jos labai organiškai išaugo kaip grybai. Turėjau dar vieną projektą. Iškirpti kvadratėliai iš popieriaus ir išdėstyti kaip Raudonosios armijos linijos. Labai geometriškai. Visi vienspalviai, bet vienas kvadratėlis kitokios spalvos. Tai buvau aš. Ir po savaitės gavau atsakymą, kad įstojau!